Portalas Alfa.lt apie Bažnyčios aktualijas, kritiką popiežiui Pranciškui ir modernistinei Bažnyčios krypčiai kalbina Šv. Pijaus X brolijos kunigą Edmundą Naujokaitį, Katalikutradicija.lt redaktorių Marių Parčiauską ir profesorių Alvydą Jokubaitį. Dėkojame Alfa.lt už leidimą perskelbti pilną publikacijos tekstą.
Tai, apie ką jau seniai vis garsiau kalbama katalikiškame pasaulyje, ligi šiolei, rodėsi, aplenkdavo Lietuvą. Tačiau ir čia pastaruoju metu prabilta apie tai, kad Katalikų Bažnyčioje buriasi „opozicija“ popiežiui Pranciškui.
Pasauliečiai tokius nesutarimus dažnai vertina kaip jiems įprastą politinių partijų kovą, bet tai nėra tinkamas apibūdinimas. Kokie nesutarimai ir kodėl jų kyla Bažnyčioje, Alfa.lt aiškinosi su dvasininkais ir tikinčiaisiais.
Ar popiežius gali klysti?
„Tai akivaizdu Vakaruose, Europoje, o dabar pradeda jau reikštis ir Lietuvoje. Bažnyčia išgyvena savotišką modernizmo krizę, ir nieko nuostabaus, kad atsiranda kunigų, kurie tai kritikuoja“, – Alfa.lt sakė kunigas Edmundas Naujokaitis. Bažnyčia nėra politinė partija ar institucija, bet joje taip pat egzistuoja skirtingi požiūriai, todėl tai galbūt ir primena politines kovas.
Negali būti nė kalbos, kad dalis tikinčiųjų ir dvasininkijos oponuoja pačiai popiežiaus institucijai, tačiau konkretaus popiežiaus ir jo konkrečių veiksmų atžvilgiu jie gali išsakyti savo kritišką nuomonę.
„Jei popiežiaus veiksmai nėra neklystamojo mokymo dalimi, jo veiksmus galima vertinti ir tai buvo daroma visada su visa pagarba popiežiaus asmeniui“, – sakė dvasininkas. Pirmasis Vatikano susirinkimas 1869 m. apibrėžė popiežiaus neklystamumo sampratą ir šiandien daugeliui sunku suprasti, kaip katalikai gali prieštarauti popiežiui, jei šis neva negali klysti.
„Reikia suprasti pirmojo Vatikano susirinkimo sprendimų reikšmę. Tuo metu kaip tik ir buvo apribota begalinio popiežiaus galių išplėtimo galimybė. Popiežiaus žodis yra neklystamas tikėjimo ir dorovės sferose, bet ne politikos arba kitose srityse. Tarkime, šiandien svarbūs aplinkosaugos klausimai patenka į politikos sferą, kurioje popiežius iš esmės negali būti neklystantis. Antras dalykas, neklystamumas turi būti formalizuotas, arba kitaip tariant, popiežius turi į jį pretenduoti. Tokiu atveju tai yra neklaidingas dokumentas, o tokių yra labai mažai. Nei antrojo Vatikano susirinkimo metu, nei po jo nė vienas popiežius, įskaitant ir dabartinį, tokio neklaidingo akto nėra paskelbęs ir patys nepretendavo į neklaidingumą“, – aiškino E. Naujokaitis.
Taigi, jei kunigai ar tikintieji mato, kad popiežius nusižengia tradicijai, jie gali tam tikrus jo veiksmus kritikuoti, visai nenusižengdami neklystamumo principui. Tikinčiųjų parama ir pagarba popiežiui visais laikais tvirtino Bažnyčios pamatus, tačiau ir į ją skverbiasi pasaulyje tam tikru metu plintančios ideologijos, kurios gali daryti įtaką ir kunigui, ir popiežiui. Todėl, pasak E. Naujokaičio, aklas pritarimas kiekvienam pontifiko žodžiui yra ne lojalumo, o konformizmo ir supasaulėjimo apraiška. „Pasiduodantys modernistinei ideologijai paprastai pritaria popiežiui, bet kai tik jo pasisakymas, pavyzdžiui, lytiškumo klausimu, neatitinka vyraujančios ideologijos, tie patys žmonės ima kritikuoti popiežių“, – teigė kunigas.
Gresia schizma?
Šiandien Bažnyčia atsidūrė gana sudėtingoje situacijoje – iš vienos pusės popiežių kritikuoja vadinamieji „tradicionalistai“, iš kitos, ir „liberalusis“ sparnas. Tokia padėtis taip pat primena politines batalijas, kai nesutaria kraštutinė kairė ir dešinė, o popiežius, atrodytų, turėtų užimti „išmintingą“ vidurio poziciją.
Tačiau, E. Naujokaičio teigimu, toks situacijos įsivaizdavimas taip pat yra klaidingas, kai kalbama apie tikėjimo klausimus. „Yra neklystama tiesa ir negali būti „vidurio“, negalima šiek tiek mažiau arba šiek tiek daugiau klysti. Tarkime, lytiškumo klausimu mokymas yra visiškai aiškus ir šioje srityje negali būti jokių kompromisų ieškojimų“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.
Anot jo, daliai dvasininkijos nukrypstant nuo pamatinių Bažnyčios tiesų, o tokios apraiškos ypač gerai matomos, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur kunigai pradeda teikti santuokos sakramentą tos pačios lyties poroms, popiežius turėtų imtis priemonių, kad išspręstų kilusią krizę. Deja, pasak E. Naujokaičio, tokių pontifiko veiksmų visai nematyti.
„Prieš vadinamuosius „tradicionalistus“ pastaruoju metu veikiama beveik diktatoriškai. Krizė yra labai rimta, ir natūralu, kad iš jos kyla labai rimta rizika. Galima sakyti, kad Vokietijos vyskupų konferencijos jau yra schizmatinės, tik tai dar nėra atvirai deklaruojama. Ši krizė visiškai nesprendžiama. Atvirkščiai, įsigali sinodalumas, kuris pataikauja šioms idėjoms“, – teigė E. Naujokaitis.
„Progresyvios“ idėjos pastebimos ne tik Vokietijoje. Jos plinta JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Tačiau ten jos sutinka ir pasipriešinimą. „Dauguma jaunų JAV kunigų ir vyskupų yra konservatyvūs ir priešinasi šioms naujovėms. Vokietijoje tokio pasipriešinimo nėra. Matyt, tai lemia ryškus paklusimas politkorektiškumo dogmoms“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.
Poliarizacija Bažnyčioje didėja iš abiejų pusių, bet pastebima, kad konservatyvusis sparnas auga didžiuliu tempu. Jei prieš dešimtmetį jam atstovavo beveik vien konservatyvi Šv. Pijaus X brolija, tai šiandien ši kunigų draugija yra tik nedidelė dalis konservatyvaus dvasininkų ir tikinčiųjų judėjimo. Iš kitos pusės, modernistais vadinamas sparnas taip pat plečia veiklą ir neutralumas šioje krizėje tampa vis mažiau įmanomas.
Šioje situacijoje popiežius, atrodo, kaip tik ir mėgina laikytis vidurio pozicijos, bet, pasak E. Naujokaičio, kai kurie dvasininkai tradicionalistai ir jų bendrijos patiria vis didesnį spaudimą. Lietuvoje bent jau kol kas tai nėra juntama, bet kitose šalyse, įskaitant kaimyninę Lenkiją, matomos pastangos išstumti ir izoliuoti tradicinės liturgijos besilaikančius kunigus, kad jie neturėtų įtakos parapijų gyvenimui. „Lietuvoje vyrauja konformistinė pozicija. Deja, tai primena sovietinius laikus, kai laikomasi „partijos linijos“, problemos neanalizuojamos, o kritika ignoruojama“, – teigė kunigas.
Nepatenkinti tikintieji
Opozicija „progresyvioms“ idėjoms Bažnyčioje auga ne tik tarp dvasininkų, bet ir tikinčiųjų. Pasauliečių iniciatyvos „Katalikų Tradicija“ narys Marius Parčiauskas portalui Alfa.lt taip pat teigė, kad tikintieji neoponuoja popiežiaus institucijai, bet išsako kritiką dėl konkrečių pontifiko veiksmų.
„Kai popiežius neformalizuoja savo pozicijos, tai galima laikyti privačia asmens nuomone. Pavyzdžiui, jo pasisakymai mokslo klausimais. Kalbėdamas konkrečiai apie popiežių Pranciškų, tikrai nepasakyčiau, kad tokios bendruomenės kaip „Katalikų tradicija“ yra opozicija jo asmeniui. Veikiau mes oponuojame krypčiai, kuri plinta Bažnyčioje jau kokius 50 metų. Vienokiu ar kitokiu lygiu tai darė visi šių laikų popiežiai. Jonas Paulius II buvo liberalus liturgijos srityje, bet laikėsi tradicinio mokymo šeimos ir moralės klausimais. Popiežius Pranciškus šioje srityje eina toliau ir daro tai nuosekliau – jis perkelia reliatyvizmą jau ir į šeimos sferą. Pavyzdžiui, komunijos teikimas išsiskyrusiems asmenims ir panašiai“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.
Tradicionalistai pabrėžia, kad visiškai gerbia pontifiko autoritetą, meldžiasi už popiežių, tačiau nerimauja dėl to, kai vienas popiežius ima prieštarauti ankstesniųjų mokymui. „Iškyla dilema, kai, norėdamas paklusti Bažnyčios mokymui, esi priverstas prieštarauti konkrečiam popiežiui. Istorijoje taip nutiko ne kartą, bet šiandien tai vyksta platesniu mastu“, – sakė M. Parčiauskas. Tikintieji čia mato pavojų, kad labai svarbią mokymo funkciją apleidžiantis popiežius kompromituoja savo, kaip Bažnyčios vedlio, paskirtį. Taigi, tikintieji jaučia pareigą oponuoti bet kuriam hierarchui, kuris, jų nuomone, ima neigti patį Bažnyčios mokymą.
„Tokia situacija mums nėra maloni, bet kaip katalikai jaučiame sąžinės skatinamą pareigą tarti savo žodį. Kai kurie katalikai yra tiesiog kreipiami klaidinga kryptimi, todėl mūsų tikslas – priminti jiems Bažnyčios mokymą ir išsklaidyti sumaištį“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tradicionalistinis požiūris Bažnyčioje auga ir vis daugiau jaunų kunigų JAV taip pat ima oponuoti popiežiui. „Nepritarimas popiežiui auga, o pritarimo balsai paprastai pasigirsta iš liberalių, sekuliarių informacijos šaltinių. Matome keistą tendenciją, kad Bažnyčios vadovą labiau palaiko pasaulietinė žiniasklaida, o ne katalikiški šaltiniai. Taip pat įdomu, kad krypčiai, kuriai iš esmės atstovauja popiežius, vis labiau prieštarauja būtent jauni dvasininkai ir tikintieji, o vyresnioji karta laikosi Antrojo Vatikano susirinkimų idėjų įsileisti į Bažnyčią pasaulyje sklindančias naujoves. Gi mes iš naujo atrandame katalikišką mokymą“, – sakė M. Parčiauskas.
Religijos laisvė taps atgyvena?
Bažnyčią apnikusios problemos kyla iš jos pačios ar ateina iš visuomenę taip skaldančių nesutarimų? Anot filosofo Alvydo Jokubaičio, Bažnyčia šiandien išgyvena sinodinį periodą, diskutuoja daugeliu klausimų ir aiškiai matomas nepritarimas popiežiui.
„Gyvename tokioje kultūroje, kurioje visi gali sakyti, ką nori. Kai kurie nori reformuoti Bažnyčią. Jai nuo to bus geriau ar blogiau? Jei taip kalbėti pradeda popiežius, gal jo pareigybei tai nelabai tinka ir to daryti nereikėtų. Prasideda ilgos ir nevaisingos diskusijos. Viena pusė tvirtina, kad vyksta sukilimas prieš popiežių, o kita – kad jokio sukilimo nėra. Bendrų atskaitos taškų nėra, ir neįsivaizduoju, kaip galima šį ginčą išspręsti. Panašu, kad žmonės painioja Bažnyčią su Filosofijos fakultetu. Į jį atėjęs gali kalbėti be galo, o atėjęs į Bažnyčią visgi privalai priimti tam tikras absoliučias tiesas“, – teigė A. Jokubaitis.
Pasak Alfa.lt pašnekovo, krikščioniškasis mokymas yra ypač aiškus ir neturėtų kelti beprasmių diskusijų – jis visiškai remiasi į žemę atėjusio Dievo sūnaus žodžiais ir viso reformatoriško įkarščio prasme tenka labai abejoti.
Be to, reformas neretai skatina su Bažnyčia ir tikėjimu nieko bendro neturintys pasauliečiai ir žiniasklaida. Tai – išorinis įsikišimas į Bažnyčios reikalus, į kurį, anot A. Jokubaičio, nederėtų kreipti dėmesio. „Žiniasklaida kalba apie dalykus, kurie jai net nėra svarbūs. Daug kas įsivaizduoja, kad čia vyksta arši politinė kova, bet iš tiesų pačioje krikščionybėje nėra jokios politikos“, – sakė filosofas.
„Gyvename tokioje kultūroje, kad greičiausiai toks teiginys iš tiesų bus rimtai svarstomas, nors anksčiau atrodė, kad religijos laisvė yra visiškai neliečiamas dalykas. Bažnyčia gali atsidurti naujoje katakombų epochoje“, – perspėjo Alfa.lt pašnekovas.
Visuomenė ir Bažnyčia susiduria judėdamos iš skirtingų atskaitos taškų. Šiuolaikinė visuomenė vadovaujasi visuotine lygybe ir privataus apsisprendimo viršenybe. O Bažnyčia, pasak A. Jokubaičio, iš principo yra monarchija su griežtomis taisyklėmis ir tai daug kam nepriimtina.
Reformų šalininkai dažnai pasitelkia argumentą, kad Bažnyčia per amžius pergyveno jau ne vieną pokytį, todėl ir dabartiniai pokyčiai yra tik natūrali jos raidos dalis. Iš dalies tai yra tiesa, tačiau, nepaisant pokyčių, Bažnyčioje lieka vienas nekintamas dalykas – Kristaus mokymas. „To, ką pasakė Kristus, pakeisti negali niekas, nebent jis pats. Niekas negali pakeisti to, kas įvyko Jeruzalėje prieš 2000 metų. Bažnyčia turi prisitaikyti ir pasižymėti lankstumu, bet tuo pat metu išsaugoti savo prigimtį. Paskutinę savo gyvenimo akimirką niekas nesvarsto, „ar aš gerai reformavau Bažnyčią“, o galvoja apie savo sielos išganymą. Diskusijos yra svarbios, bet visgi laikyčiau jas antraeilėmis. Šiandien matome, kad popiežius įnešė sumaišties, ir toliau viskas priklausys nuo to, kaip tai priims tikintieji“, – sakė A. Jokubaitis.
Anot jo, Bažnyčios neįmanoma visiškai sutapatinti su krikščionybe ir tenka nuolat stebėti organizacijos atitiktį tikėjimui. Šiuo atžvilgiu katalikybė nėra taip griežtai reglamentuota, kaip islamas arba judaizmas, kur tikinčiojo gyvenimas yra apibrėžtas labai griežtomis taisyklėmis. „Abejoju, ar šiose religijose kada nors kils „demokratinių“ diskusijų. O krikščionys lyg ir blaškosi tarp supratimo, kad užtenka turėti Kristų širdyje, ir negalioja jokios institucinės taisyklės, arba atvirkščiai, kad svarbiausia yra institucijos ir jų biurokratija“, – svarstė Alfa.lt pašnekovas.
Iškyla dar vienas paradoksas: sekuliari Vakarų visuomenė peikia krikščionybę dėl „griežtumo“, tačiau tuo pat metu neturi visiškai jokių pretenzijų kitoms monoteistinėms religijoms. „Iš išorės sakoma, kad krikščionybėje daugybė suvaržymų. Bet juk tikinčiajam tai joks ne apribojimas. Priešingai, tai – jo laisvės įprasminimas“, – teigė filosofas.
Pasak A. Jokubaičio, vargu ar įmanoma sustabdyti įvairių srovių plitimą Bažnyčioje ir jai netrukus teks rinktis vieną iš srovių. Be to, tai skatins ir vis didesnis valstybės įsikišimas į dvasinę sritį, kuri tradiciškai priklausė religijai, tačiau Bažnyčia nebe tokia stipri, kaip buvo kadaise, ir vis mažiau geba apsiginti. Tikintieji nenori, kad jų moralės klausimus reguliuotų pasaulietiniai įstatymai, bet, pasak A. Jokubaičio, liberali valstybė šiuo atžvilgiu tampa autoritarine ir mėgina moralės klausimus sureguliuoti įstatymais, kas iš principo yra neįmanoma.
„Bažnyčia bandė ieškoti prisitaikymo kelių, bet tai sekasi labai sunkiai. Iš išorės ji patiria spaudimą paklusti naujam pasauliui, nepripažįstančiam jokių religinių tiesų. Netikiu ir tai mano tikėjimas. Kai vyrauja toks nusistatymas, kam skaitytis su religinėmis nuostatomis? Tai naujas iššūkis Bažnyčiai, ateinantis iš liberalizmo stovyklos, kažkodėl manančios, kad turi saugoti tam tikrus dalykus nuo žmonių, kitaip tariant, nuo demokratijos. Daugumos žmonių, kalbančių apie Bažnyčios reikalus, išmanymas yra maždaug toks, kaip visiškai muzikinės klausos neturinčio žmogaus straipsniai apie operą“, – ironizavo Alfa.lt pašnekovas.
