Bažnyčios krizė

Įgaliojimų „perskirstymas“ tarp įšventintos kunigystės ir krikšto kunigystės yra akivaizdus kelias, kuriuo eina popiežius.

Popiežius Leonas XIV sukėlė nuostabą, kai praėjusią savaitę interviu su CRUX užsiminė apie galimybę pakeisti Bažnyčios doktriną.

Iškiliausių klasikinių teologų mintys apie tikinčiųjų teisę ir pareigą priešintis Bažnyčios hierarchams ir net popiežiui, kuomet jis piktnaudžiauja valdžia.

Bažnyčios istorijoje būna akimirkų, kai avys turi saugotis – ne dėl pasaulio audrų, bet dėl to, kad patys ganytojai tyli... arba, dar blogiau, prisijungia prie vilkų.

Revoliucija žlunga tada, kai ji peržengia tam tikras dieviško ir prigimtinio įstatymo ribas, ir kuo labiau ji tas ribas peržengia, tuo šis žlugimas būna spartesnis. Revoliucija Bažnyčioje peržengė bet kokią įmanomą ribą.

Būti persekiojamiems dėl noro išsaugoti tikėjimą reiškia priimti kankinystę, nesvarbu, kas muša – broliai ar Bažnyčios priešai.

Dabartinė visuotinė Katalikų Bažnyčios krizė yra pirmiausia ne tiek liturgijos, kiek tikėjimo krizė.

Savo pasisakyme neeilinėje kardinolų konsistorijoje, vykusioje Vatikane sausio 7–8 d., kardinolas Josephas Zenas pateikė aštrią Sinodo apie sinodalumą kritiką, pasmerkdamas jo procesą kaip „geležinę manipuliaciją“ ir perspėdamas, kad nuolatinis Šventosios Dvasios minėjimas yra „juokingas“ ir „ribojasi su šventvagyste“.

Sakyti, kad Dievas nori religijų įvairovės taip pat, kaip nori lyčių (vyriškosios ir moteriškosios) ar tautų įvairovės, prieštarauja dieviškajam Apreiškimui.

Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad Katalikų Bažnyčios Vokietijoje situacija yra itin prasta: lyginant su 2019-aisiais metais, 2021 metais ženkliai sumažėjo santuokų, krikštų, pirmosios komunijos ir sutvirtinimų skaičius. Vien per praėjusius, 2021 m., Bažnyčioje registruotis atsisakė 359 338 (!) asmenys.

Juk galiausiai katalikui tai yra bet kokio intelektualinio darbo pagrindinis tikslas: sielų išgelbėjimas. O jo neįmanoma pasiekti už Bažnyčios ribų. Šiuo požiūriu tų, kurie palieka Bažnyčią, padėtis yra tikrai tragiška.

Nors apie Cor Oransgalima pasakyti daug, iš esmės tai yra suplanuota kontempliatyvios vienuolystės numarinimo programa, kurią sukūrė vyskupas, ne kartą skelbęs, kad toks pašaukimas pergyveno savo laikus.

Interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Edmundu Naujokaičiu. Kalbino Marius Parčiauskas.

Stebint visus šiuos įvykius, pats laikas užduoti klausimą, kur slypi dabartinės krizės Bažnyčioje šaknys.

Jis ateis užmaskavęs kaip didis humanistas ir filantropas. Jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę, tačiau kaip apie savitikslius dalykus.

Galiu suprasti, kodėl tiek daug žmonių piktinasi Šv. Pijaus X Brolija, ir nekomentuoju jokių jų vadovų pareiškimų, kokie jie bebūtų. Tačiau tie vadovai bent jau atvirai ir sąžiningai pripažino katastrofišką situaciją, su kuria susiduria Šventoji Motina Bažnyčia, o to negalėčiau pasakyti apie likusią katalikų hierarchiją ir jos vadovybę.

Autoriai daro išvadą, kad Sinodo dėl sinodalumo baigiamasis dokumentas „savo dvasia primena komunistų manifestą ir yra giliai antikatalikiškas“. Jie ragina savo ganytojus pareikšti „aiškią poziciją“ dėl baigiamojo dokumento, o ne dangstytis „diplomatiniais išsisukinėjimais“.

Lenkijos vyskupų konferencija paskelbtame pareiškime patikslino, kad tos pačios lyties poros „negali gauti palaiminimo“.

Arkivyskupas Renzo Pegoraro, prieštaraudamas katalikiškam mokymui teigė, kad politikai galėtų pritarti „netobulam“ eutanazijos įstatymui, siekdami užkirsti kelią „liberalesniems“ teisės aktams.

Tradicinės Mišios yra apsauga ir draudimo polisas, garantuojantis, kad Mišios bus atpažįstamos, vienodos, orios ir galiojančios. Jos perkeičia širdis – būtent šios Mišios, nevartojančios vietinės kalbos, įtraukė pasaulio tautas į Bažnyčią. Jų nykimas sutapo su didžiausiu Bažnyčios lankomumo nuosmukiu istorijoje.