Bažnyčios krizė

Nors apie Cor Oransgalima pasakyti daug, iš esmės tai yra suplanuota kontempliatyvios vienuolystės numarinimo programa, kurią sukūrė vyskupas, ne kartą skelbęs, kad toks pašaukimas pergyveno savo laikus.

Interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Edmundu Naujokaičiu. Kalbino Marius Parčiauskas.

Stebint visus šiuos įvykius, pats laikas užduoti klausimą, kur slypi dabartinės krizės Bažnyčioje šaknys.

Jis ateis užmaskavęs kaip didis humanistas ir filantropas. Jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę, tačiau kaip apie savitikslius dalykus.

Galiu suprasti, kodėl tiek daug žmonių piktinasi Šv. Pijaus X Brolija, ir nekomentuoju jokių jų vadovų pareiškimų, kokie jie bebūtų. Tačiau tie vadovai bent jau atvirai ir sąžiningai pripažino katastrofišką situaciją, su kuria susiduria Šventoji Motina Bažnyčia, o to negalėčiau pasakyti apie likusią katalikų hierarchiją ir jos vadovybę.

Autoriai daro išvadą, kad Sinodo dėl sinodalumo baigiamasis dokumentas „savo dvasia primena komunistų manifestą ir yra giliai antikatalikiškas“. Jie ragina savo ganytojus pareikšti „aiškią poziciją“ dėl baigiamojo dokumento, o ne dangstytis „diplomatiniais išsisukinėjimais“.

Lenkijos vyskupų konferencija paskelbtame pareiškime patikslino, kad tos pačios lyties poros „negali gauti palaiminimo“.

Tradicinės Mišios yra apsauga ir draudimo polisas, garantuojantis, kad Mišios bus atpažįstamos, vienodos, orios ir galiojančios. Jos perkeičia širdis – būtent šios Mišios, nevartojančios vietinės kalbos, įtraukė pasaulio tautas į Bažnyčią. Jų nykimas sutapo su didžiausiu Bažnyčios lankomumo nuosmukiu istorijoje.

Šiuo metu (2024 m.) Lietuvoje mokosi tik 26 klierikai, t. y. beveik 12 kartų mažiau nei piko metu 1994 m. ir 4 kartus mažiau nei gūdžiame sovietmetyje 1983 m.

Mūsų Viešpats nubrėžė savo liniją ne smėlyje. Jis nubrėžė ją krauju. Jis stovėjo tylėdamas prieš Pilotą ne todėl, kad tiesa buvo neaiški, bet todėl, kad tiesa nesidera su melu. Jis nepažadėjo saugumo. Jis nepažadėjo komforto. Jis nepažadėjo sėkmės. Jis pažadėjo Kryžių.

2000 m. iki 2019 m. Ispanijoje kasmetinių kunigų šventimų sumažėjo nuo 227 iki 125; Vokietijoje nuo 140 iki 55; Prancūzijoje nuo 150 iki 94; Italijoje nuo 520 iki 310.

Viešpatie, nuolankia dvasia ir susigraudinusia širdimi meldžiame Tave, neleisk Bažnyčios priešams džiaugtis pergale prieš tikrąją Katalikų Bažnyčią, pasiekta primetant netikrą Bažnyčią, prisidengiant „sinodalumu“.

Pietų Meksikoje esanti San Kristobalio vyskupija išsiųs laišką popiežiui Pranciškui, prašydama į Mišias įtraukti majų pagonių apeigas.

Mes žinome, kad Katalikų Bažnyčios neįmanoma sunaikinti. Tačiau nežinome, kokio dydžio teritorijoje ji išliks.

Žmoniškumas yra tai, ką Modernusis puolimas naikina savo netikra žmoniškumo religija.

Mes, tikintieji, tapsime maža persekiojama apleista sala žmonijos apsuptyje arba kovos pabaigoje galėsime pakelti senąjį kovos šūkį: „Christus Imperat!“

Šventosios liturgijos, t. y. dievogarbos, prigimtį apreiškė pats Dievas, o išaiškino Bažnyčia savo iškilmingu mokymu. Pirmasis esminis liturgijos požymis yra šis: pats Dievas žmonėms sako, kaip jie turi Jį garbinti.

Tekste siekiama oficialiai atverti duris katalikų dvasininkams teikti palaiminimus tos pačios lyties poroms pagal, prieštaraujant nuolatiniam katalikų mokymui ir Šventajam Raštui.

Panašu, kad Katalikų Bažnyčia yra patekusi į tikrą dvasinę, kultūrinę, doktrininę bei liturginę audrą. Ją blaško ne tik išorinės jėgos, tačiau ir vidinės, ypač radikalius posūkius lemia vairininkai – popiežiai.

Ar galite šiandien įsivaizduoti popiežiaus arba vyskupų dokumentą, aiškiai sakantį, kad grįžimas prie Dievo, prie Jėzaus Kristaus, yra visų rimtų ekonominių, politinių, moralinių ir dvasinių problemų pasaulyje sprendimas?