Aš įtemptai rašiau, kai pertraukėlės metu perskaičiau trumpą Phil'o Lawler'io straipsnį jo Substack kanale. Mano dėmesį iš karto patraukė pavadinimas: „Jaunų katalikų egzodas. Devyni iš dešimties „katalikų nuo lopšio“ palieka Bažnyčią. [1]
Galime kiek norime gilintis į teologiją ir filosofiją, skaityti ir cituoti visus Bažnyčios tėvus ir Bažnyčios mokytojus, bet jei nesugebame rimtai ir vaisingai diskutuoti apie tokius klausimus, viskas yra – daugiau ar mažiau, galbūt daugiau – beprasmiška. Juk galiausiai katalikui tai yra bet kokio intelektualinio darbo pagrindinis tikslas: sielų išgelbėjimas. O jo neįmanoma pasiekti už Bažnyčios ribų. Šiuo požiūriu tų, kurie palieka Bažnyčią, padėtis yra tikrai tragiška. Ir ši situacija neapsiriboja Jungtinėmis Valstijomis. Nuo tada, kai 2000-aisiais jubiliejiniais metais atsiverčiau į katalikybę, šią religijos išsižadėjimo dramą patiriu visur. Kadangi pats esu septynių vaikų tėvas, galite įsivaizduoti, kad man tai yra asmeniškai labai svarbus klausimas. Todėl visa kita atidėjau į šalį ir pradėjau rašyti šį straipsnį, po kurio, užtikrinu jus, bus ir kiti.
Verta paminėti, kad dr. Lawler'io straipsnis buvo įkvėptas ilgesnio Michael'io Rota ir Stepheno Bullivant'o straipsnio „Religijos perdavimas: sprendimas didžiausiai Bažnyčios problemai“. [2] Šis tekstas yra išsamesnis, jame pateikiami statistiniai duomenys ir analizė, kuriais bandoma paaiškinti katastrofišką diagnozę: „Devyni iš dešimties „katalikų nuo lopšio“ palieka Bažnyčią“. Jame pateikiama daug teisingų pastabų, nurodant tiek priežastis katalikų šeimose, tiek išorines priežastis, pavyzdžiui, didžiulę žiniasklaidos ir populiariosios kultūros, skatinamos per išmaniuosius telefonus ir televiziją, įtaką. Tačiau, atidžiai viską perskaitęs manau, kad svarbiausi dalykai paminėti nebuvo.
Jei kalbame apie tikėjimo ir tikinčiųjų būklės statistiką, manau, kad didelis jaunimo, paliekančio Bažnyčią, skaičius beveik idealiai atspindi kitus duomenis: didžiulį kontraceptikus vartojančių katalikų skaičių. Daniel Payne straipsnyje, paskelbtame Catholic News Agency, cituojami tyrimai rodo, kad „didžioji dauguma katalikų teigia naudojantys bent vieną dirbtinės kontracepcijos būdą – daugiau nei 90 % yra naudoję prezervatyvus, o daugiau nei 60 % – hormonines kontraceptines tabletes“ [3]. Kitas Pew Research Center šiais metais paskelbtas tyrimas rodo, kad „84 % JAV katalikų mano, kad Bažnyčia turėtų leisti katalikams naudoti kontraceptines priemones“ [4]
Turiu pabrėžti, kad tokiems skaičiams teikiu labai ribotą vertę, jie man yra labiau orientacinio pobūdžio. Niekada jų nelaikau absoliučiais. Gimęs ir užaugęs šalyje, kurioje vyravo vienos komunistų partijos diktatūra, sužinojau, kaip galima manipuliuoti apklausų duomenimis. Todėl į tokius duomenis visada žiūriu su didele atsargumu. Tačiau tuo pačiu metu, gyvenęs bendruomenėse Rumunijoje ir Italijoje, keliaudamas po Jungtines Valstijas, Škotiją, Prancūziją ir Vokietiją, galiu be dvejonių pasakyti, kad dr. Phil'o Lawler'io pateiktu atveju tyrimai nemeluoja: demografinis žlugimas daugelyje katalikų bendruomenių yra beveik visiškas. Pavyzdžiui, vienoje parapijoje, kurioje gyvenau devynerius metus, iš 1400 šeimų tik viena turėjo daugiau nei 1–2 vaikus. Apskritai, išskyrus tam tikras tradicines katalikų bendruomenes (pažįstu FSSPX, FSSP, ICKSP ar tam tikrų vienuolynų bendruomenes), kuriose mačiau nemažai didelių šeimų, kitur neteko matyti geresnės padėties.
Įvairūs mano straipsnių skaitytojai dažnai klausia, kodėl aš apibūdinu dabartinę pasaulio, ypač Bažnyčios, padėtį kaip istorijoje neregėto masto krizę. Dauguma įtaria mane pesimizmu. Mano pagrindinis atsakymas visada buvo nukreiptas į didžiausią matomą šiuolaikinio pasaulio blogį. Tai blogis, kuris visada lydėjo žmoniją per visą istoriją, bet niekada – tokiu mastu. Skubu patikinti, kad tai nėra abortai. Ne. Abortas yra tik baisiausia kito blogio, kuris tapo beveik nuolatinis ir, bet kuriuo atveju, beveik visuotinis, pasekmė: kontraceptinis mąstymas. Taip. Tai didžiausias matomas mūsų laikų blogis.
Jei palyginsime Phil'o Lawlerio, Michael'o Rota ir Stephen'o Bullivant'o pateiktus duomenis apie jaunų katalikų, paliekančių Bažnyčią, skaičių ir statistinius duomenis apie kontraceptikus vartojančių suaugusių katalikų procentinę dalį, jų simetriškumas yra stulbinantis. Kokie bebūtų tikrieji skaičiai, akivaizdu, kad turime reikalą su plačiai paplitusiu reiškiniu. Be abejo, jie yra susiję.
Rota ir Bullivant straipsnyje keliamas klausimas apie šeimos įtaką vaikams ir paaugliams. Žinoma, mes visi žinome, kad Bažnyčia visada mokė, jog tėvai yra pirmieji krikščioniškojo tikėjimo apaštalai savo vaikams. Tai savaime suprantama. Tačiau reikia pabrėžti, kad tėvų tikėjimo kokybė apima kažką labai svarbaus: pašvenčiamosios malonės buvimą ir veikimą. Tai yra tai, kas daro tikėjimą gyvą, o ne mirusį. Nepamirškime, kad nepakanka vien tik ištarti tikėjimo žodžius. Kad jie tikrai maitintų sielą ir protą, jie turi suteikti malonę tiems, kurie juos girdi (Ef 4, 29). Bet malonė yra tik sielose – ir žodžiuose – tų, kurie ne tik tiki, bet ir gyvena pagal tai, kuo tiki. Kitaip, kaip mus įspėja apaštalas Jokūbas, „tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok 2, 20).
Ženkime paskutinį žingsnį: didysis nematomas blogis, esantis minėtų apokaliptinių statistinių duomenų šaknyse, yra ne kas kita, kaip netikėjimas. Ir aš kalbu ne apie šiaip netikėjimą, bet apie netikėjimą Dievo apvaizdos apsauga ir pagalba didelėms šeimoms, ypač neturtingoms. Tai autentiškas evangelinis mokymas, kurį popiežius Pijus XII patvirtino tikrai nepaprastais žodžiais:
Dievas savo apvaizda aplanko ir dideles šeimas, o tėvai, ypač neturtingi, aiškiai tai liudija, visą savo pasitikėjimą atiduodami Jam, kai žmogiškųjų pastangų nepakanka. Pasitikėjimą, kuris turi tvirtą pagrindą ir nėra tuščias! Apvaizda – žmogiškaisiais žodžiais ir mintimis tariant – nėra išskirtinių dieviškojo gailestingumo veiksmų suma; tai yra harmoningos Kūrėjo begalinės išminties, gėrio ir visagališkumo veiklos įprastas rezultatas. Dievas niekada neatims pragyvenimo šaltinio tiems, kuriuos Jis pašaukė į gyvenimą. [5]
Tai yra tikrasis krikščioniškas tikėjimas. Šis tikėjimas pakeitė mano gyvenimą. Jis reiškia, kad katalikai tėvai priima visus vaikus, kuriuos Dievas, savo begaline ir tobula išmintimi, nusprendė atvesti į šį pasaulį per jų šeimas. Kaip katalikų pora gali tvirtinti, kad tikrai tiki, jei sutuoktiniai atsisako pasitikėti Šventąja Apvaizda ir jos palaiminimą pakeičia vidujai blogų kontraceptinių priemonių „apsauga“? O jei pagalvojame apie vaikų auklėjimą ir ugdymą, galime retoriškai paklausti: kaip tokia pora gali būti tikrai įtikinanti savo vaikų akyse, kurie, sulaukę paauglystės ar pilnametystės, puikiai suvokia, kodėl jie neturi brolių ir seserų?
Tai yra pagrindinė problema, kurią kelia minėti autoriai. Tik nuo šio taško galima pradėti rimtą pokalbį apie tai, ką galima padaryti tokioje situacijoje. Phil'as Lawler'is yra teisus: pagrindinės problemos negalima išspręsti naujomis „parapijų programomis, skirtomis tikėjimo ugdymui“. Jo pasiūlymas, kuris nurodo Šventosios liturgijos kokybę (galbūt netgi diskretiškai užsimindamas apie tradicinę liturgiją), yra, be abejo, sveikintinas.
[1] https://pflawler.substack.com/p/the-exodus-of-young-catholics [2025 m. rugpjūčio 13 d.].
[2] Tai buvo paskelbta Church Life Journal: A Journal of the McGrath Institute for Church Life: https://churchlifejournal.nd.edu/articles/a-solution-to-the-churchs-biggest-problem/ [2025 m. rugpjūčio 13 d.].
[3] https://www.catholicnewsagency.com/news/257670/why-do-so-many-catholics-use-artificial-contraception-experts-weigh-in [2025 m. rugpjūčio 13 d.].
[4] https://www.pewresearch.org/religion/2025/04/30/most-us-catholics-say-they-want-the-church-to-be-more-inclusive/ [2025 m. rugpjūčio 13 d.].
[5] https://www.catholicculture.org/culture/library/view.cfm?id=5370 [2025 m. rugpjūčio 13 d.].
