Ištraukos iš studijos, paskelbtos knygoje Is Tradition Excommunicated? (angl. Ar Tradicija ekskomunikuota?) ir perpublikuotos laikraščio Si Si No No prancūziškos versijos Courrier de Rome 1988 m. leidime. Laikraštis Si Si No No buvo pradėtas leisti 1975 metais italų kunigo Don Francesco Putti (1909-1984), Tėvo Pijaus mokinio. Po įkūrėjo mirties laikraštis tęsia jo darbą scholastiškai atremdamas (neo)modernistinius sofizmus.
Atrodo, kad nuo Vatikano II Susirinkimo katalikas nuolat priverstas rinktis tarp Tiesos ir „paklusnumo“. Pateiksime keletą pavyzdžių.
Jis turi rinktis tarp šv. Pijaus X enciklikos Pascendi, smerkiančios modernizmą kaip „visų erezijų rinkinį“, ir dabartinės atvirai modernistinės bažnytinės orientacijos, kuri Šventojo Sosto balsu nenustoja liaupsinti modernizmo ir modernistų.
Jam tenka rinktis tarp 1962 m. Šventosios Oficijos monitumo, smerkiančio jėzuito Teilhardo de Chardino darbus, nes juose „gausu dviprasmybių ir net klaidų, tokių rimtų, kad žeidžia katalikų doktriną“, ir dabartinės bažnytinės krypties. Bažnytininkai, tame tarpe ir popiežius, nedvejodami cituoja Chardino darbus ir jį liaupsina.
Jam tenka rinktis tarp išaiškinimo, kad anglikonų šventimai yra negaliojantys (Leonas XIII, Apostolicae curae, 1896) ir dabartinės bažnytinės krypties, kuria vadovaujantis mūsų dienomis bendros katalikų ir anglikonų pamaldos, net Romos bazilikose, yra jau įprastas reiškinys.
Jam tenka rinktis tarp oficialaus Martyno Liuterio pasmerkimo ex cathedra (Leonas X, bulė Exsurge Domine, 1520) ir to, kad 2017 m. popiežius kartu su liuteronais šventė 500-ąsias Liuterio revoliucijos metines, o Vatikanas šia proga net išleido pašto ženklą su Martynu Liuteriu.
Jam tenka rinktis tarp pirmojo Dievo įsakymo, nuo Atpirkimo įpareigojančio visus žmones atiduoti Dievui garbę, kurią esame Jam skolingi, ir dabartinės bažnytinės orientacijos, pagal kurią, Romos popiežiui paraginus, Asyžiaus katalikų bažnyčiose buvo praktikuojamos visos, net pačios blogiausios, stabmeldystės formos: netikras žydų garbinimas, kurie šioje malonės epochoje apsimeta garbinantys Dievą, bet neigia Kristų; budistų stabmeldystė, garbinant savo stabą, kuris buvo užkeltas ant tabernakulio, prie kurio mirganti raudona švieselė liudijo apie tikrąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimą.
Jam tenka rinktis tarp katalikų dogmos „už Bažnyčios ribų nėra išganymo“ ir dabartinės bažnytinės orientacijos, kuri nekrikščioniškose religijose įžvelgia „kanalus link Dievo“ ir skelbia, kad net politeistinės religijos yra gerbtinos.
Jis turi rinktis tarp amžino Bažnyčios mokymo, pagal kurį eretikai ir / ar schizmatikai yra „už Katalikų Bažnyčios ribų“ (Šv. Pijaus X katekizmas, Nr. 124), ir dabartinės bažnytinės orientacijos, pagal kurią tarp „įvairių krikščioniškų konfesijų“ egzistuoja tik „gilumo“ ir „bendrystės pilnatvės“ skirtumas ir dėl to įvairios eretiškos ir / ar schizmatinės sektos turi būti „gerbiamos“ kaip Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės.
Kilus konfliktui tarp „paklusnumo“ ir Tiesos, geriau informuoti katalikai pasirinko Tiesą, nes yra įsitikinę, kad tik Tiesa užtikrins vienybę su nematoma Bažnyčios Galva, kuri yra Kristus. Dėl to jie buvo pavadinti „tradiciniais katalikais“ ir laikomi nesugebančiais atskirti dieviškosios Tradicijos nuo žmogiškosios, to, kas Bažnyčios Tradicijoje kinta, nuo to, kas nekintama, vienalytės ir nevienalytės dogmų raidos, apkaltinti nepaklusnumu ir net schizma, tačiau jie gerai žino, kad tai neatitinka tikrovės. Jie puikiai supranta, kad nėra schizmatikai, t. y. Volentes per se ecclesiam constituere singularem (Šv. Tomas, IV Sent., dist. XIII q. II a I ad 2): jie netrokšta įkurti savo Bažnyčios.
Priešingai, jie priešinasi dabartinei bažnytinei orientacijai, kad išliktų vienintelėje Kristaus Bažnyčioje. Nė vienas iš jų „neatsisako veikti kaip visumos dalis“ ir nenori „mąstyti, melstis, elgtis, žodžiu, gyventi ne Bažnyčioje ir ne pagal Bažnyčią, bet kaip savivaldus kūnas, kuris pats sprendžia savo minčių, maldų ir veiksmų įstatymą“ (Kajetanas, IIa-IIae, q.39, a. 1 Nr. 2). Priešingai, kaip tik todėl, kad niekada nenustotų mąstyti, melstis ir elgtis „Bažnyčioje ir pagal Bažnyčią“, jie priešinasi naujoms bažnytinėms srovėms tiek, kiek jos bando juos atitolinti nuo Bažnyčios saugomų ir perduodamų tikėjimo doktrinų ar praktikų.
Be to, jie neatsisako sub esse capiti, paklusti Bažnyčios galvai, kas būtų dar vienas schizmos būdas. (Šv. Tomas, lla-IIae, q.39, a.1) Priešingai, būtent tam, kad išliktų klusnūs nematomai Bažnyčios Galvai, jie priešinasi dabartinei orientacijai (popiežiaus leidžiamai, mėgstamai ar pageidaujamai, nesvarbu), trokšdami, kad kuo greičiau būtų atkurta sąjunga su dabartine hierarchija ir ypač su Kristaus Vietininku, tačiau nesileisdami į kompromisus net dėl vieno doktrinos punkto.
1. Bažnyčios Galva yra viena
Vienintelė Kristaus Bažnyčia yra viena ir valdoma vieno. Hoc autem caput est ipse Christus, cuius vicem in Ecclesia gerit summus pontifex: ta galva yra pats Kristus, kurio vietą Bažnyčioje užima aukščiausiasis pontifikas (Šv. Tomas, IIa-IIae, q.39, a. 1). Ir kadangi Kristus ir popiežius nėra dvi skirtingos galvos, bet viena ir ta pati vienintelė Galva, Bažnyčia negali priimti iš Kristaus ir iš popiežiaus dviejų skirtingų, tuo labiau priešingų, orientacijų. Jei taip atsitiktų, nereikia nė sakyti, kuriam iš jų reikėtų likti ištikimam.
Popiežius iš tikrųjų yra Vikaras, bet ne Kristaus įpėdinis (Kardinolas Journet, L'Eglise du Verbe Incarne. Desclee de Brouwer, Fribourg, 1962, vol.I, p.526.), o Bažnyčia yra Kristaus Mistinis Kūnas, o ne popiežiaus mistinis kūnas (Ibid., p. 524; Kajetanas, De comparata auctoritate papae et concilii, sk. VIII, Nr. 519). Todėl šv. Jeronimas taip rašė popiežiui Damazui:
„Aš seku ne ką kitą, o Kristų kaip savo pirmąjį vadą. O jau tada esu sujungtas bendrystėje su jūsų Prakilnybe, t. y. su Petro Sostu, žinodamas, kad ant tos uolos Bažnyčia yra pastatyta.“ (Ep. XV, 2, cituojama Leono XIII enciklikoje Satis cognitum, 1896 birželio 29)
Kristus yra „kertinis akmuo“, ant kurio pastatyta Bažnyčia. Petras yra uola tik „dalyvavimu“ (Leonas XIII, Satis cognitum). Taip, jis išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ (Homilija De Paenitentia, priskiriama šv. Bazilijui, cituojama Tridento susirinkimo ir Leono XIII Satis cognitum). Taip, popiežius yra „Bažnyčios galva ir vadovas, bet regimame lygmenyje, juridine prasme, tiek, kiek jam padeda Kristus (neklystamumas) jo laikino pontifikato metu“ (Kardinolas Journet, op.cit., p.524).
Tad aišku, kad vienybė su popiežiumi yra neatskiriama nuo vienybės su Kristumi; Bažnyčios vienybė yra vienybė su Kristumi ir Jo vikaru, bet niekada vienybė su vikaru be Kristaus arba prieš Kristų.
2. Petro asmuo yra ne tas pats, kas Petro funkcija
Bet ar gali būti įmanoma, kad tas, kurį Kristus prisijungė prie savęs kaip Bažnyčios galvą ir kaip Petrą, leistų, palaikytų ar norėtų, kad Bažnyčioje vyrautų kitokia nei Kristaus norėta ar jai priešinga kryptis? Šventasis Raštas ir katalikų teologija mums sako, kad, išskyrus išskirtinius atvejus, kai popiežiaus valdžią dengia neklystamumas, tai įmanoma (Denzinger, 1839).
Petras išpažįsta Kristaus dievystę ir Jėzus jam sako:
„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau [tau, kuris išpažinai, kad aš esu Dievo Sūnus] sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16, 17-18)
Tačiau iš karto po to tas pats Petras bando nukreipti Kristų nuo Jo Kančios ir Jėzus jam atkerta:
„Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas [arba kliūtis – tokia tikroji žodžio „papiktinimas“ prasmė], nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mt 16, 23)
Ir kad nemanytume, jog šis „papiktinimas“ atsitiko dėl to, kad primatas tuo metu buvo tik pažadėtas, bet dar nesuteiktas, yra tas garsusis epizodas Antiochijoje.
Prisikėlęs Jėzus suteikė Petrui primatą, kurį jis naudojo ir buvo gerbiamas visos pirmųjų krikščionių bendruomenės. Bet Antiochijoje Paulius suprato, kad Petras buvo „peiktinas“, nes jis ir kiti, jo pavyzdžio vedini, „nukrypo nuo Evangelijos tiesos“ (Gal 2, 14).
Nors buvo žemesnis ir pavaldus Petrui, jis jį supeikė „coram omnibus“, visų akivaizdoje. Šv. Tomas komentuoja:
„Šio papeikimo proga buvo ne smulkmena, bet teisinga ir naudinga: tai buvo rizikavimas Evangelijos tiesa. Būdas, kaip papeikimas buvo atliktas, buvo tinkamas, nes tai buvo vieša ir akivaizdu... darant prielaidą, kad ši klaida visus statė į pavojų.“ („Apie visus šv. Pauliaus laiškus“)
Tad Šventasis Raštas moko, kad, išskyrus neklystamumo atvejį, Petras yra klystantis ir gali tapti „peiktinas“. Toks pats yra ir katalikų teologijos mokymas, kuris skiria popiežiaus „asmenį“ ir jo „funkciją“.
„Persona papae potest renuere subesse officio papae: popiežiaus asmuo gali atsisakyti prisitaikyti prie savo kaip popiežiaus funkcijų“, rašo Kajetonas, pridėdamas, kad „užsispyrimas tokiame elgesyje padarytų popiežių schizmatiku per separationem sui ab unitate Capitis: per atsiskyrimą nuo vienybės su Bažnyčios Galva, kuri yra Kristus“ (IIa-IIae, q.39, a.1, No. 6.). Kajetonas pažymi, kad aksioma „kur yra popiežius, ten yra Bažnyčia“ galioja tiek, kiek popiežius elgiasi kaip popiežius ir kaip Bažnyčios galva; kitu atveju „nėra jame Bažnyčios ir jis nėra Bažnyčioje“.
3. Vienybė su popiežiumi
Kokia tuomet yra popiežiaus funkcija Bažnyčioje? Vatikano I Susirinkimas moko:
Kad tikinčiųjų dauguma išliktų tikėjimo ir bendrystės vienybėje (in fidei et communionis unitate), Jėzus palaimintąjį Petrą paskyrė apaštalų galva.[46] Leonas XIII, ex professo nagrinėjantis Bažnyčios vienybės klausimą, rašo: „Dieviškasis Bažnyčios Autorius, nutaręs suteikti jai tikėjimo, valdymo ir bendrystės vienybę, išsirinko Petrą ir jo įpėdinius, kad juose įtvirtintų vienybės principą ir centrą.“ (Denzinger, 1839)
Taigi Petro funkcija yra užtikrinti „tikėjimo ir bendrystės vienybę“ tarp daugybės tikinčiųjų, taip pat „valdymo vienybę“ tarp daugybės ganytojų.
Tačiau koks Bažnyčioje yra tikėjimo vienybės ir bendrystės vienybės santykis? Arba tikėjimo vienybės ir valdymo vienybės santykis?
Leonas XIII moko:
„Tas, kuris įsteigė unikalią Bažnyčią, įkūrė tik ją vieną... Tokią didelę ir absoliučią harmoniją tarp žmonių turi lemti intelektų sutarimas ir sąjunga, iš kurių natūraliai kyla valios ir veiksmų sutarimas. Štai kodėl pagal dieviškąjį planą Jėzus norėjo, kad Jo Bažnyčioje egzistuotų tikėjimo vienybė: juk tikėjimas yra pirmasis iš visų saitų, jungiančių žmogų su Dievu, ir būtent jam esame skolingi tikinčiųjų vardą.“ (Satis cognitum)
Pijus XI tęsia:
„todėl, kadangi meilės pagrindas yra teisingas ir nuoširdus tikėjimas, būtent tikėjimo vienybė turi būti pagrindinė jungiamoji grandis, jungianti Kristaus mokinius.“ (Enciklika Mortalium animos)
Todėl Bažnyčioje tikėjimo ir bendrystės vienybė, tikėjimo ir valdymo vienybė yra neatskiriamos, o tikėjimo vienybė yra būtinas pagrindas tiek bendrystės, tiek valdymo vienybei. Vadinasi, niekas Bažnyčioje neturi teisės reikalauti bendrystės ir (arba) valdžios vienybės, kuri neatsižvelgia į tikėjimo vienybę. Ir jei šiandien pakankamai gerai informuoti katalikai jaučiasi nuolatos pasimetę tarp tikėjimo vienybės su Bažnyčia ir apsimestinės „bendrystės vienybės“ su dabartine hierarchija; jei vyskupai (nesvarbu, ar jie tai pripažįsta, ar ne, ar linksta į didesnius ar mažesnius kompromisus) taip pat yra susiskaldę tarp tikėjimo vienybės su Bažnyčia ir apsimestinės „valdymo vienybės“ su savo aukštesniaisiais viršininkais, taip yra būtent todėl, kad iš tikinčiųjų ir vyskupų atitinkamai reikalaujama bendrystės ir valdymo vienybės, pagrįstos ne tikėjimo vienybe, bet prisirišimu prie daugiau ar mažiau klaidingų „asmeninių“ pažiūrų.
Iš būtino ryšio, kuris sieja tikėjimo vienybę su bendrystės vienybe, išplaukia, kad bendrystė su dabartine hierarchija negali ir neturi būti atskirta nuo bendrystės su ankstesnėmis hierarchijomis. Juk dabartinės hierarchijos, kaip ir ankstesnių laikų hierarchų, funkcija yra perduoti nepakeistą ir ištikimai aiškinti tą patį tikėjimo lobį.
Kadangi tikėjimo vienybė yra „būtinas pamatas“ „valių derėjimui“ ir „veiksmų sutarimui“ (Satis cognitum), trumpai tariant, bet kokios vienybės Bažnyčioje pagrindas, iš to išplaukia, kad kiekvieną kartą, kai hierarchija reikalauja „vienybės bendrystėje“ arba „valdyme“, daugiau ar mažiau prieštaraudama „vienybei tikėjime“, ji puola tikrąją Bažnyčios vienybę.
Bendrystė su popiežiumi būtinai yra bendrystė Tiesoje, ir kaip tokia tai yra bendrystė su visais praėjusių laikų popiežiais ir su šiandieniniu, leidžiant dogmai vystytis, savaime suprantama, einant į priekį aiškinime, bet be prieštaravimų. Kai primetama būtinybė rinktis tarp bendrystės su „praeities popiežiais“ ir su „dabartiniu popiežiumi“, tai yra ženklas, kad kažkas negerai Bažnyčios viduje. Tai ženklas, kad popiežiaus „asmuo“ (ar kažkas kitas jo vardu) netinkamai įsiterpia į jo „funkcijas“. Ir kaip katalikas neturėtų būti bendrystėje su popiežiumi Honorijumi I, tiek, kiek jis rodė palankumą monotelitų erezijai (monoteletizmo erezija įsivaizdavo, kad Jėzuje Kristuje buvo tik viena valia; tai buvo pasmerkta 681 metais Konstantinopolio Susirinkime), taip panašiai katalikas neturėtų būti bendrystėje su Pauliumi VI, tiek, kiek jis rodė palankumą modernizmui, liberalizmui, ekumenizmui, kurie jau pasmerkti jo pirmtakų, ir tiek, kiek jis išrado „dialogą“, kuris yra dogmos „extra Ecclesiam nulla salus, už Bažnyčios nėra išganymo“ paneigimas, netinkamai įsivaizduodamas, kad jis savo asmeninėmis pažiūromis, kurios yra iškreiptos ir iškreipiančios kitus, veda visą Bažnyčią.
Katalikas privalo būti bendrystėje su Petro įpėdiniu tik tiek, kiek šis vykdo jam pavestą pareigą, t. y. tiek, kiek jis saugo, perduoda ir aiškina tikėjimo lobį. Jis (katalikas) neprivalo būti bendrystėje su Petro įpėdinio „adinventiones“, išradimais, pažiūromis, asmeninėmis orientacijomis, ypač jei šios orientacijos prieštarauja Tikėjimo grynumui ir vientisumui. Kadangi neretai šiuo dviprasmiškumu pasinaudojama bandant tradiciniams katalikams sukelti sąžinės priekaištų, šiandien kaip niekada svarbu aiškiai suvokti popiežystę ir jos funkciją Bažnyčioje.
Leonas XIII iš anksto apie tai perspėjo, jau 1899 m., dokumente Testem benevolentiae (apie amerikonizmo klaidą):
„Saugokis, kad neatimtum ko nors iš doktrinos, kurią gavai iš Dievo, arba kad nepraleistum ko nors, kokios bebūtų tam priežastys; nes, kas taip darytų, labiau linktų atitolinti katalikus nuo Bažnyčios, negu sugrąžinti į Bažnyčią tuos, kurie nuo jos atsiskyrę.“
4. Teisėtas atsiskyrimas – ne schizma
Dar kartą pastebėkime, kad Leonas XIII sako „toks linktų atskirti katalikus nuo Bažnyčios“, nes, iš tikrųjų, niekas negali kataliko atskirti nuo Bažnyčios, nebent jis pats būtų kaltas dėl tokio atsiskyrimo; laikinas atsiskyrimas, kurį sukėlė hierarchijos orientacijos, nereiškia atsiskyrimo nuo Bažnyčios. Priešingai, katalikiškos teologijos žodynas rašo:
„Viduramžių teologai, bent jau tie iš 14, 15 ir 16 amžių, yra atsargūs pastebėdami, kad schizma yra neteisėtas atsiskyrimas nuo Bažnyčios vienybės, nes, kaip jie sako, galėtų būti teisėtas atsiskyrimas, jei kas atsisakytų paklusti popiežiui, kuris įsakytų kažką blogo arba nepagrįsto (Dictionnaire de Theologie Catholique, žodis „schisme“, vol. XXVII, col. 1302)
5. Ekstraordinarinė situacija Bažnyčioje
Trūkis tarp tikėjimo vienybės ir apsimestinės laikinos „bendrystės vienybės“ su hierarchija, kuri praleidžia, tyli arba pakeičia iš Dievo gautą ir Bažnyčios perduotą doktriną, kovojančioje Bažnyčioje sukuria „ekstraordinarinę“ situaciją, t. y. tokią reikalų padėtį, kuri nėra nei įprastinė, nei reguliari. Normali ir įprastinė šventosios Katalikų Bažnyčios situacija yra tokia, kad išoriškai hierarchijai patikėta orientacija turėtų būti palanki, arba bent neprieštarauti orientacijai, kurią jos nematoma Galva jai suteikė pradžioje ir kurią Jis toliau teikia per malonę (Kardinolas Journet, op. cit., vol. I, p. 525, pastaba 1 apie „monokefalinę“ Bažnyčią, tai yra, turinčią vieną galvą).
Kai hierarchija prieštarauja Kristaus duotai ir tebeduodamai krypčiai, kurios niekas neturi teisės keisti, tai neišvengiamai sukelia konfliktą ir nerimą tarp katalikų. Tai konfliktas tarp orientacijos, kurios priėmimą jie stengiasi primesti, ir katalikų sensus fidei. To pasekmė – tikinčiųjų nerimas. Jiems atrodo, kad jų tikėjimą puola tie patys žmonės, kurie turėtų būti jų globėjai ir mokytojai, ir jie jaučia sąžinės pareigą priešintis tiems, kuriais norėtų ir normaliais laikais privalėtų sekti kaip ganytojais. Nepasitenkinimą jaučia ir tie vyskupai, kurie sąžinėje jaučia pareigą priešintis (tai, kad jie to nedaro dėl įvairių priežasčių, yra kitas dalykas) valdžiai, kuri privalo užtikrinti Bažnyčios valdymo vienybę, valdžiai, su kuria jie norėtų ir normaliais laikais turėtų būti bendrystėje. Ši ekstraordinarinė padėtis Bažnyčioje, be kita ko, visiems uždeda ir ekstraordinarines pareigas.
6. Ekstraordinarinės tikinčiųjų pareigos, tarp kurių – pareiga priešintis popiežiui
Kaltinami nesant vienybėje su Kovojančia Bažnyčia, pasauliečiai atsakys kartu su šv. Joana Arkiete: „Taip, aš vienijuosi, bet pirmiausia tarnauju Dievui!“ (Dieu premier servi!) Kaltinami, kad nepaklūsta popiežiui, jie aiškins, jog „Šventoji Dvasia buvo pažadėta Petro įpėdiniams ne tam, kad jie savo apreiškimu skelbtų naują doktriną, bet tam, kad, Jam padedant, religingai ir ištikimai aiškintų per apaštalus perduotą Apreiškimą arba tikėjimo lobį“ (Vatikano I Susirinkimas, Dogmatinė Konstitucija De Ecclesin Christi, Denzinger.1836) ir kad „popiežiaus valdžia nėra neribota; jis ne tik negali pakeisti nieko, kas yra Dievo nustatyta (pavyzdžiui, panaikinti vyskupų jurisdikciją), bet ir turi statyti, o ne griauti (2 Kor 2, 5.10); jam prigimtiniu įstatymu įsakyta nesėti sumaišties Kristaus kaimenėje“ (Dictionnaire de Theologie Catholique, vol. II, col. 2039-2040).
Tokį jų sprendimą, kylantį iš to, kas vadinama sensus fidei, skatina didieji katalikų teologai. Šv. Augustinas, šv. Kiprijonas, šv. Grigalius „garsiojo Antiochijos epizodo komentare“, Turrekrematas, Banezas, Vitorija, Suarezas, Kajetanas, šv. Robertas Bellarminas, šv. Tomas Akvinietis ir kiti didieji autoriai moko, kad esant „pavojui tikėjimui“ ir „viešam papiktinimui“, ypač doktrinos klausimais, ne tik teisėta, bet ir teisinga viešai priešintis hierarchijai ir pačiam pontifikui.
Teisėta, nes „kaip teisėta priešintis pontifikui, kuris kėsinasi į kūną, taip teisėta priešintis popiežiui, kuris kėsinasi į sielą ar trikdo pasaulietinę tvarką, o dar labiau – popiežiui, kuris bando sunaikinti Bažnyčią“.
Tai teisinga, nes su tikėjimu susijęs amžinasis žmogaus ir kitų žmonių išganymas, o su išganymu – garbinimas, kurį žmogus pagal dieviškąjį planą yra skolingas savo Kūrėjui. Būtent į Jo amžinąjį įstatymą turi būti nukreipti visi prigimtiniai ir antgamtiniai santykiai tarp kūrinių, neišskiriant nė vieno asmens (Dictionnaire de Theologie Catholique, vol. IX, col. 876-877).
Todėl šv. Tomas rašo:
„Įsidėmėkite, kad jeigu kiltų pavojus Tikėjimui, pavaldiniai turėtų pareigą papeikti savo vyresniuosius, net viešai.“ (IIa-Iae q.33 a 4 ad 2)
O Kajetanas prideda:
„Privaloma pasipriešinti popiežiui, kuris atvirai griauna Bažnyčią.“ (De comparata auctoritate papae et concilii)
Jei ekstraordinarinis dabartinės hierarchijos elgesys pateisina ar net verčia tikinčiuosius elgtis taip pat neįprastai, tai dar labiau to reikalaujama iš vyskupų dėl jiems Bažnyčioje tenkančių sunkesnių pareigų ir didesnių galių.
Išvada
Tikimės ir meldžiamės, kad pastarieji įvykiai visiems taps gilių apmąstymų proga:
Tikintiesiems, kad jie suvoktų savo pareigą garbinti Dievą savo šventėjimu. Atitinkamai jie turėtų pripažinti savo teisę iš Bažnyčios ganytojų gauti visas šiam tikslui pasiekti būtinas priemones: gryną ir vientisą doktriną, tinkamai teikiamus sakramentus ir liturgiją, kuri yra nedviprasmiškas katalikų tikėjimo išpažinimas.
Ganytojams, kad jie vėl suvoktų savo pareigą suteikti sieloms visas būtinas priemones jų amžinajam išganymui. Tai vienintelė pareiga, suteikianti atitinkamą teisę, kad kaimenė jų klausytųsi ir jais sektų.
Visiems, kad būtų atkurta tiksli „paklusnumo“ prasmė, pagal kurią žmogus paklūsta žmonėms tik todėl, kad nori paklusti Dievui, kad konflikto atveju paklustų „Dievui, o ne žmonėms“ (Apd 5, 29).
Iš to išplaukia, kad jei ganytojai prisiima, kaip jie daro jau keliasdešimt metų, galią, kurios Kristus jiems nesuteikė ir kuri prieštarauja jų, kaip ganytojų, pareigai, tai yra slopinti, mažinti, naikinti nors vieną Tiesos, gautos iš Kristaus ir perduotos Jo Bažnyčios, dalelę; pakeisti nors vieno sakramento teikimą; įvesti nors vieną dviprasmišką liturginę apeigą; katalikas, kurio privalo verčiau rinktis mirtį, negu paneigti nors vieną tikėjimo tiesą ar sulaužyti nors vieną Dievo įsakymą, turi pareigą Dievo vardu priešintis tokiai valdžiai.
Priešingu atveju joks „paklusnumas“ neišteisins jo prieš Dievą už daugiau ar mažiau apgalvotą apostazę.
