Kun. Davide Pagliarani   Publikuota iš: Fsspx.lt
Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis kun. Davide Pagliarani
Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis kun. Davide Pagliarani

Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju apie „sinodinį procesą“. Duotas naujienų svetainei FSSPX.Actualités Menzingene 2023 m. gegužės 5 d., per šventojo Pijaus V šventę

„Jie propaguoja Bažnyčią be doktrinos, be dogmų, be tikėjimo, be autoriteto, kuris ko nors mokytų. Viskas ištirpdoma „meilės ir tarnystės“ dvasioje, iš tikrųjų nežinant, nei ką tai reiškia, nei kur tai veda.“

FSSPX.Actualités: Gerbiamas kunige, Jo Šventenybė popiežius Pranciškus neseniai atšventė savo pontifikato dešimtmetį. Kuo labiausiai pasižymi paskutiniai keleri jo valdymo metai?

Kun. Davide Pagliarani: Neskaitant anksčiau jo iškeltų dviejų pagrindinių naujų idėjų: gailestingumo, suprantamo kaip „visuotinė amnestija“, ir naujos moralės, grindžiamos pagarba žemei, kaip „bendriems visos žmonijos namams“, neabejotina, kad pastarieji metai pasižymėjo sinodiškumo idėja. Tai nėra visiškai nauja mintis[1], tačiau popiežius Pranciškus ją pavertė savo pontifikato centru.

Ši idėja taip dažnai ir plačiai skelbiama, kad daugelis jau prarado susidomėjimą ja. Tačiau ji išreiškia brandaus ir ištobulinto modernizmo esmę. Ekleziologiniu požiūriu, sinodinė revoliucija turėtų paveikti Bažnyčią ir iš esmės pakeisti jos hierarchinę struktūrą, veikimą ir, svarbiausia, tikėjimo mokymą.

FSSPX.Actualités: Kodėl žmonėms jau įkyrėjo sinodiškumo tema?

Kun. Davide Pagliarani: Gali būti, kad tai suvokiama labiau kaip vokiečiakalbių šalių – o gal net belgų – problema. Tačiau taip iš akių pametamas jo universalus užmojis. Neabejotina, kad vokiečiai sinodiniame procese atliko ypatingą vaidmenį, tačiau pati idėja yra Romos – t. y. visuotinė, todėl ji susijusi su visa Katalikų Bažnyčia.

FSSPX.Actualités: Kaip apibūdintumėte šį sinodinį procesą?

Kun. Davide Pagliarani: Pirmiausia šis procesas, arba kelias, pasireiškia konkrečioje tikrovėje. Tai nėra iš anksto apibrėžta doktrina, greičiau – miglotas metodas, arba dar tiksliau – tam tikra „praktika“, kuri buvo pradėta iš anksto nežinant visų galimų rezultatų. Konkrečiai kalbant, tai ryžtingas noras apversti Bažnyčią aukštyn kojomis.

Mokančioji Bažnyčia nebelaiko savęs iš Dievo ateinančio Apreiškimo saugotoja. Ji save laiko su popiežiumi susijusių vyskupų grupe, kuri klausosi tikinčiųjų, o ypač visų periferijų, t. y. ypatingą dėmesį skiria viskam, ką gali pasiūlyti labiausiai nuo Bažnyčios nutolusios sielos. Tai Bažnyčia, kurioje ganytojai tampa avimis, o avys – ganytojais.

Pagrindinė mintis yra ta, kad Dievas apsireiškia ne per tradicinius „kanalus“ – Šventąjį Raštą ir Tradiciją, saugomus hierarchijos, o per „Dievo tautos patirtį“. Štai kodėl sinodinis procesas prasidėjo nuo konsultacijų su tikinčiaisiais visose pasaulio vyskupijose. Remdamosi apklausų rezultatais, vyskupų konferencijos parengė savo išvadas, jų pagrindu prieš kelis mėnesius Roma paskelbė pirmąjį apibendrinantį dokumentą.

Paremkite musu veikla

FSSPX.Actualités: Kokią reikšmę turi mintis, kad Dievas save ir savo valią apreiškia per Dievo tautos patirtį?

Kun. Davide Pagliarani: Ši idėja yra viso modernistinio pastato pagrindas. Šiam klaidingam mokymui pasmerkti pop. šv. Pijus X paskyrė visą encikliką „Pascendi“. Jei tikėjimas nebegrindžiamas Šventuoju Raštu ir Tradicija, o suvedamas į patirtį – iš pradžių individualią, o paskui bendruomeninę, kai ja būna pasidalyta – tuomet tikėjimo turinys, taigi ir Bažnyčios struktūra, tampa pavaldūs bet kokiems įmanomiems pokyčiams. Patirtis iš esmės yra susijusi su konkrečiu laiko momentu ar laikotarpiu. Tai tikrovė, atsirandanti laike ir istorijoje, todėl savo esme yra evoliucinė. Lygiai taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimas juda į priekį, t. y. evoliucionuoja.

Toks patirtimi grįstas tikėjimas neišvengiamai turi vystytis pagal skirtingų istorijos laikotarpių mąstymą ir poreikius. Jis turi būti nuolat „praturtinamas“ nauju turiniu ir kartu atsikratyti to, kas nebėra aktualu. Taip tikėjimas tampa vien žmogišku dalyku, susijusiu, kaip ir visa žmonijos istorija, su vis naujomis ir kintančiomis aplinkybėmis. Ilgainiui lieka nedaug iš to, kas amžina, transcendentiška ar nekintama. Jei vis dar kalbame apie Dievą ir Katalikų Bažnyčią, šios dvi tikrovės galiausiai tampa to, ką patiriame čia ir dabar, projekcija. Šių dviejų sąvokų tikroji prasmė ir reikšmė kartu su visais kitais dogminiais mūsų tikėjimo elementais negrįžtamai pakinta. Jos pamažu įtraukiamos į pasaulietiškumo ir kintamumo miglą. Jų reikšmė kinta kartu su žmonija ir jos Dievo patirtimi. Ši idėja nėra nauja, tačiau sinodinis procesas reiškia jos taikymo kulminaciją.

FSSPX.Actualités: Ką galėtumėte pasakyti apie jūsų minėtą Romos dokumentą?

Kun. Davide Pagliarani: Ši dokumentas buvo paskelbtas 2022 m. spalio mėn. ir vadinasi „Išplėsk savo palapinės erdvę“. Tai darbinis dokumentas, skirtas vyskupų apmąstymui žemyniniame sinodinės kelionės etape, t. y. vyskupams, susirinkusiems kartu savo žemynuose.[2] Jis pateikiamas kaip tikinčiųjų tikėjimo pajautos (sensus fidei) išraiška, todėl vyskupams rekomenduojama jį skaityti pamaldžiai, „mokinio akimis, kuris atpažįsta jį kaip atsivertimo į sinodinę Bažnyčią kelio liudijimą. Tai reiškia Bažnyčią, kuri klausydamasi mokosi, kaip atnaujinti savo evangelizacinę misiją laiko ženklų šviesoje“.[3] Taigi būtent iš šios tariamos tikinčiųjų sensus fidei išraiškos vyskupai turės padaryti išvadas ir priimti galutinius sprendimus.

Kalbant apie patį tekstą, jo turinys ir jame pateikti siūlymai yra tikra katastrofa nuo pradžios iki galo. Jame praktiškai nėra nieko, ką būtų galima laikyti katalikų tikėjimo išraiška. Priešingai, dauguma siūlymų ragina ištirpdyti Bažnyčią visiškai naujoje tikrovėje. Suprantama, kad kai kurie tikintieji (ar net kai kurie kunigai – ypač šiandien) gali išsakyti keistų dalykų, tačiau visiškai nesuvokiama, kad tokie teiginiai atsidūrė Vatikano generalinio sekretoriato parengtame darbiniame Sinodo dokumente.

FSSPX.Actualités: Ar šiame dokumente yra ypač pavojingų teiginių?

Kun. Davide Pagliarani: Deja, dauguma vietų kelia siaubą! Vis dėlto išskirčiau du teiginius, kurie, mano nuomone, apibendrina visą dokumento intenciją, ypač norą per sinodinį procesą pakeisti pačią Katalikų Bažnyčios esmę. Visų pirma, atvirai išreiškiamas noras matyti Bažnyčią veikiančią atvirkščiai, kai mokančioji Bažnyčia nebeturi ko mokyti: „Svarbu sukurti sinodinį institucinį modelį kaip bažnytinę paradigmą, dekonstruojančią piramidinę valdžią, teikiančią pirmenybę vienasmeniam valdymui. Vienintelė teisėta valdžia Bažnyčioje turi būti meilė ir tarnystė sekant Viešpaties pavyzdžiu“ (Argentinos VK).[4]

Kyla klausimas, ar čia susiduriame su erezija, ar tiesiog su tuščia, nieko nereiškiančia fraze. Eretikas vienaip ar kitaip kuo nors „tiki“ ir savaip įsivaizduoja Bažnyčią, net jeigu jo įsivaizdavimas iškreiptas. O šiuo atveju turime reikalą su Bažnyčios idėja, kuri yra ne tik miglota, bet ir nepastovi, kintanti. Kitaip tariant, jie propaguoja Bažnyčią be doktrinos, be dogmų, be tikėjimo ir be autoriteto, kuris ko nors mokytų. Viskas ištirpdoma „meilės ir tarnystės“ dvasioje, iš tikrųjų nežinant, nei ką tai reiškia, nei kur tai veda.“

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

FSSPX.Actualités: Minėjote ir antrą teiginį, kuris kelia ypatingą susirūpinimą.

Kun. Davide Pagliarani: Taip. Man atrodo, kad šis teiginys apibendrina viso teksto dvasią ir kartu pastarųjų popiežiaus Pranciškaus pontifikato metų atmosferą. Jis skamba taip: „Pasauliui reikia „Bažnyčios, kuri eina pirmyn“, kuri atmeta tikinčiųjų ir netikinčiųjų pasidalijimą, kuri žvelgia į žmoniją ir siūlo jai daugiau nei doktriną ar strategiją, siūlo išganymo patirtį, „dovanos perviršį“ atsiliepiant į žmonijos ir gamtos šauksmą“ (Portugalijos VK).[5]

Esu įsitikinęs, kad šioje trumpoje ištraukoje slypi daug gilesnė prasmė ir reikšmė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atmesti skirtumą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, be abejo, yra beprotiška, nors, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, ir logiška. Jei tikėjimas nebėra tikra antprigimtinė tikrovė, keičiasi pačios Bažnyčios (kuri turi jį saugoti ir skelbti) egzistavimo tikslas ir misija tarp žmonių. Nes jei tikėjimas yra tik viena iš patirčių, kaip galima jį laikyti geresniu ir kodėl jis turėtų būti visų priimamas? Kitaip tariant, jausminė patirtis negali būti prilyginama absoliučiai tiesai – ji gali būti vertinga tik kaip tam tikra nuomonė, kuri nėra tiesa tradicine šio žodžio prasme. Tai logiškai verčia atsisakyti skirtumo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Lieka tik žmonija su savo lūkesčiais, nuomonėmis ir dejonėmis, nesiekianti nieko antgamtiško.

Taigi Bažnyčia žmonijai siūlo mokymą, kuris nebeatitinka transcendentinio Apreiškimo. Nuo šiol ji tegali pasiūlyti nuskurdintą ir natūralizuotą „evangeliją“, kuri tampa paprasta apmąstymų ir paguodos knyga, pritaikyta visiems be išimties. Atsižvelgiant į tai, galima geriau suprasti, kaip enciklikoje „Laudato si“ išdėstyta nauja teologija ir nauja ekologinė moralė yra siūloma žmonijai, kuriai nebereikia atsiversti ir kurioje nebėra skirtumo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų.

FSSPX.Actualités: Žiniasklaidoje ypač pastebimas dėmesys, kurį Sinodas skiria tos pačios lyties asmenų sąjungoms. Kaip vertinate šią problemą?

Kun. Davide Pagliarani: Neabejotina, kad pasaulinis spaudimas šioje srityje randa atgarsį ir sinodiniame procese. Bažnyčios prašoma būti svetingesnei ir dėmesingesnei šių žmonių emociniams poreikiams, ypač po to, kai jiems duris atvėrė apaštališkasis paraginimas „Amoris Lætitia“.

Tai viena iš temų, su kuria siejami didžiausi lūkesčiai. Susidaro įspūdis, kad, viena vertus, Bažnyčios valdžia laikosi principo, jog tokios poros negali būti laiminamos – paimkime, pavyzdžiui, Tikėjimo mokymo dikasterijos 2021 m. kovo mėn. atsakymą – tačiau, kita vertus, tokios poros tai vienur, tai kitur yra laiminamos. Kai kurios iš jų po miesto rotušėje sudarytos civilinės santuokos iš karto ateina į bažnyčią gauti palaiminimo.

Prieš kelis mėnesius Belgijos Flandrijos vyskupai netgi paskelbė oficialų ritualą, skirtą tokioms poroms laiminti. Vatikanas į šią naują iniciatyvą kol kas nesureagavo. Pasak Antverpeno vyskupo, Šventasis Tėvas apie tai žinojo, tačiau nusprendė tiesiog leisti tam vykti. Panašiai ir Vokietijos vyskupai siūlo šioje srityje žengti didelius ir revoliucinius žingsnius į priekį. Visa tai neišvengiamai sukelia priešišką kai kurių vyskupų ir tikinčiųjų reakciją.

Vis dėlto dauguma tik pasyviai stebi.

Taip šioje srityje, kaip ir kitose, susidaro dialektinė ir paini situacija. Visi natūraliai laukia, kol pasisakys kompetentinga valdžia... Ši valdžia gali pristabdyti naujoves, jei laikas joms atrodo dar per ankstyvas, o gali ir leisti joms rutuliotis toliau, kad pamažu jos taptų įvairių papročių ir įpročių dalimi. Kartais Bažnyčia pakartoja tradicinį mokymą ar net apibrėžia jį kaip nekintamą, šitaip nuramindama konservatorius, tačiau kartu pabrėžia sielovadinius konkrečių atvejų poreikius, taikydama „stebuklingą“ gailestingumą, kuriuo mėgina suderinti nesuderinamus dalykus. Tokiu būdu tradiciniai moraliniai principai ir pats tikėjimas paverčiami laisvai pasirenkamomis nuomonėmis. Toks elgesys būdingas valdžiai, kuri nebesivadovauja transcendentiniais principais, o tik jautriai reaguoja į akimirkos lūkesčius, pasiryžusi juos tenkinti, kiek tai leidžia grynai pragmatiški išskaičiavimai.

Svarbu suprasti, kad visa tai nesibaigia kuriuo nors konkrečiu momentu. Toks valdymo būdas paklūsta tam pačiam mechanizmui, kuris yra būdingas šiuolaikinėms demokratijoms: tai, ko negalima patvirtinti šiandien, bus patvirtinta rytoj, kai, veikiant tai pačiai dialektikai, spaudimui ir naujiems precedentams, situacija pakankamai subręs, o žmonių protas bus pakankamai pasirengęs priimti naujoves. Taip būtų galima trumpai apibūdinti sinodiškumo paleistą mechanizmą. Matome labiausiai vykusį modernizmo pavyzdį.

FSSPX.Actualités: Visai neseniai popiežius Pranciškus savo įsaku dar kartą patvirtino, kad kiekvienas naujas kunigas, norintis švęsti tradicines Mišias, turi gauti aiškų Šventojo Sosto leidimą. Taip pat tam, kad parapinėje bažnyčioje būtų leista švęsti tradicines Mišias, taip pat reikalingas Šventojo Sosto leidimas. Kaip vertinate šias priemones?

Kun. Davide Pagliarani: Nereikia būti ekspertu, kad čia įžvelgtum aiškų troškimą panaikinti Tradicines Mišias. Tiek šiuo 2023 m. vasario mėn. paskelbtu įsaku, tiek 2022 m. birželio mėn. apaštališkuoju laišku „Desiderio desideravi“ siekiama kuo labiau apriboti tradicinio mišiolo naudojimą, taip pat įbauginti visus, kurie nori juo naudotis. Tokiomis sąlygomis nelabai įsivaizduoju, kad kuris nors jaunas kunigas išdrįstų kreiptis į Šventąjį Sostą ir prašyti leidimo aukoti tradicines Mišias. Patinka mums tai ar ne, bet nuo Motu proprio „Traditionis Custodes“ paskelbimo šios Mišios Bažnyčioje praktiškai yra uždraustos. Kaip visai neseniai priminė kardinolas Roche‘as: po Vatikano II Susirinkimo „pasikeitė Bažnyčios teologija“[6], taigi – ir jos liturgija, nes liturgija yra Bažnyčios teologijos išraiška.

FSSPX.Actualités: Šiomis aplinkybėmis įvairūs „Ecclesia Dei“ institutų nariai išgyvena netikrumą ir nerimą. Girdėjome, kad netrukus gali pasirodyti naujas su jais susijęs popiežiaus dokumentas. Ką galite mums apie tai pasakyti?

Kun. Davide Pagliarani: Apie tokį dokumentą nieko nežinau. Tačiau manau, kad kunigas negali visavertiškai gyventi kunigiško gyvenimo, jei savo noru sutinka, kad virš jo galvos nuolat kabotų Damoklo kardas.

Lygiai taip pat jis negali gyventi ramiai, jei nuolatos klausosi menkiausių gandų. Kunigas turėtų gyventi susivienijęs su savo Mišiomis, nesukdamas galvos, ar rytoj vyresnieji vis dar leis jam jas aukoti. Jis turėtų rūpintis tuo, kaip pasidalyti su kitais jo turimu didžiuliu lobiu, nebijant, kad pats jo neteks, ir negyvenant viltimi, kad įvyks stebuklas, leisiantis jam ištrūkti iš šios keblios padėties. Nuoširdžiai nemanau, kad dieviškoji Apvaizda nori tokios padėties. Maža to, šių institutų nariai, kaip ir daugelis kitų kunigų, norinčių švęsti tradicines Mišias, gyvena tokioje baimėje, kad nusprendžia tylėti dabartinių Bažnyčios gyvenimo įvykių akivaizdoje. Jie puikiai žino, kad tą dieną, kai pradės garsiai abejoti tuo, kas šiandien vyksta Bažnyčioje, ant jų gali nukristi Damoklo kardas. Kardinolas Roche‘as yra pasirengęs bet kada jiems tai priminti! Sakau tai su užuojauta: tokia padėtis verčia kunigus gyventi nuolatiniame pasidalijime tarp liturginės sferos ir doktrininės sferos; verčia juos gyventi nuolatinėje apgaulės būsenoje, paralyžiuojančioje juos tada, kai prireikia viešai išpažinti savo tikėjimą. Štai kodėl šiandien, ypač kai kuriose šalyse, reakcija į sinodinio judėjimo beprotybę paradoksaliai kyla labiau iš tų sluoksnių, kurie nėra prisirišę prie tradicinio Mišiolo.

FSSPX.Actualités: Kaip įsivaizduojate Šv. Pijaus X kunigų brolijos ateitį?

Kun. Davide Pagliarani: Matau ją tęsiančią tai, ką darė iki šiol. Brolija turi domėtis Bažnyčios aktualijomis, bet nekreipti dėmesio į gandus: ką, pavyzdžiui, tam ar anam seminaristui konfidencialiai pasakė tas ar anas kardinolas. Ji turi per daug nekvaršinti sau galvos dėl to, kas gali nutikti Bažnyčioje ar mums... Turime gyventi virš viso to.

Katalikų Bažnyčios labui Brolija turi išsaugoti ir garantuoti savo kunigams bei tikintiesiems visišką laisvę švęsti tradicinę liturgiją. Kartu Brolija turi ir toliau stengtis išsaugoti šią liturgiją lydinčią ir palaikančią tradicinę katalikų teologiją. Blaiviai mąstantis katalikas negali išsižadėti šios doktrinos. Perfrazuojant kardinolą Roche'ą, per Susirinkimą įvykdyti doktrinos pokyčiai iš tiesų įkvėpė naująsias Mišias! Mūsų pareiga – išlaikyti ir Mišias, ir katalikų mokymą, išsaugant visišką laisvę priešintis klaidoms ir tiems, kurie jų moko. Juk jei liturgija pagal apibrėžimą yra vieša, tai ir su ja susijęs tikėjimo išpažinimas yra viešas.

Šiandien labiau nei kada nors turime suvokti, kad tradicinė Katalikų Bažnyčios liturgija atitinka taip pat ir moralę, kurios principų neturime teisės keisti. Visagalis Dievas mūsų religijos centre pastatė Kryžių ir tikrąją Auką. Niekas negali būti išgelbėtas be Kryžiaus ir šios Aukos. Niekas negali būti išgelbėtas priimdamas, vardan netikros meilės ir netikro gailestingumo, visokias bjaurastis. Yra tik viena tikra meilė, kuri išgano ir apvalo: tai Kryžiaus meilė, dieviškojo Atpirkimo meilė, meilė, kurią mums parodė ir perdavė mūsų Švenčiausiasis Viešpats ir kurią Jis pavadino „Dievo meile“. Tačiau ši meilė negali egzistuoti nei be tikėjimo, nei be tų, kurie jo moko.


[1] Sinodiškumo judėjimas prasidėjo iškart po Vatikano II Susirinkimo. Nuo tada įvyko daugiau kaip tūkstantis vyskupijų sinodų – juose dažnai dalyvauja pasauliečiai, o tai yra naujovė.

Popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios aiškino, kaip jis supranta sinodiškumą. Pirmiausia kaip apreiškimo šaltinį įvardijo pasauliečių „tikėjimo pajautą“ (lot. sensus fidei) ir liaudies pamaldumą (plg. „Evangelii gaudium“, 119–120). Vėliau savo 2015 m. spalio 17 d. kalboje, skirtoje Vyskupų sinodo įsteigimo 50-osioms metinėms, sinodiškumo klausimą aptarė atviriau. Remdamasi tuo, Tarptautinė teologų komisija 2018 m. parengė tekstą, suteikusį šiai sąvokai pavidalą: „Sinodiškumas Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Jame išdėstomi šiandien vykstančio proceso teoriniai principai.

Taigi sinodas apie sinodiškumą, regis, yra idėjų, su kuriomis buvo plačiai eksperimentuojama nuo pat Susirinkimo, bet kurios buvo atskleistos ir teologiškai išnagrinėtos ypač per visą šį pontifikatą, praktinis pritaikymas visos Bažnyčios mastu.

[2] Yra septynios atskiros žemynų grupės. Pietų Amerika ir Šiaurės Amerika yra du skirtingi vienetai, o Artimieji Rytai atskirti nuo Azijos.

[3] Išplėsk savo palapinės erdvę, 13.

[4] Ten pat, 57.

[5] Ten pat, 42.

[6] Kardinolas Roche teigė, kad „Bažnyčios teologija pasikeitė. Anksčiau kunigas atstovavo visiems žmonėms. Jie buvo, taip sakant, nukreipiami į Dievą per šį asmenį, kuris vienintelis celebruodavo Mišias. Tačiau šiandien liturgiją švenčia ne tik kunigas, bet ir pakrikštytieji. Ir tai yra didžiulis skirtumas“ („BBC Radio 4“ laida, 2023 m. kovo 19 d.).

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.