[...] Liturgija atliekama pagal įvairias Rytų ir Vakarų apeigas. Romos apeigynas apima lotyniškųjų Mišių tvarką, kuri atsirado maždaug VI a. ir niekada nebuvo panaikinta. 1970 m. popiežius Paulius VI sankcionavo naują Ordo Missae (Mišių tvarką), kuri įgyvendinama su įvairiomis interpretacijomis ir kuriai trūksta iškilmingumo bei grožio. Dėl šios priežasties daugybė jaunų žmonių jau renkasi tradicines Mišias – ten, kur jos nėra savavališkai uždraustos. Tradicinės Mišios pasižymi ir bažnytinės lotynų kalbos tikslumu.
Rytų apeigos laikui bėgant išliko nepakitusios; daugiausia jos bent iš dalies perima tos vietos, kurioje jos švenčiamos, kalbą. Kita vertus, dabartinis Ordo Missae pasižymi nepastovumu ir daugybe piktnaudžiavimų. Ypatingų eksperimentų sritis yra muzika, kurioje atsisakyta grigališkojo choralo ir imta naudoti populiarius instrumentus. Stebėtina, kad net ten, kur yra vargonai, jie laikomi tyloje. Šių pokyčių sukeltas nepasitenkinimas paaiškina, kodėl daugelis jaunų žmonių renkasi „visų laikų Mišias“.
Pastebiu kai ką įdomaus: galima manyti, kad dabartinis pontifikatas savo liturgine orientacija perima populiarias argentiniečių ydas.
Dabar žengtas dar vienas klaidingas žingsnis: patvirtintas „majų apeigynas“, suteiktas Meksikai. Tai pagoniškų elementų įtraukimas į Mišių apeigyną, gausūs smilkymai, moterų, kurios čia dalyvauja tarsi kunigės, išaukštinimas, religinei aplinkai svetima populiarioji muzika, plojimai ir šokiai. Kas liko iš krikščioniškosios Eucharistijos? Tai yra katalikiškosios liturgijos, kuri dabar yra sudraskyta į gabalus, pertvarkymo, panaikinant dieviškąjį šlovinimą, pradžios taškas. Kokiam dievui skirtas „majų apeigynas“?
Situacija, susidariusi dėl šio sumanymo, yra labai rimta. Nuoroda į Susirinkimą negali būti daroma. Pirmasis Vatikano II Susirinkimo dokumentas buvo konstitucija Sacrosanctum Concilium, už kurią balsuota beveik vienbalsiai. Šiame tekste buvo nustatyta, „kad niekas, net kunigas, nedrįstų savo iniciatyva ką nors iš Liturgijos pašalinti, pridėti ar pakeisti“.
Tai taikytina mano analizuotam atvejui: aukščiausiasis popiežius savo iniciatyva, prieštaraudamas Tradicijai ir liturginei prasmei, paskelbia apeigyną, sukurtą konkrečiai tautai, prieštaraujantį visos Bažnyčios liturgijos visuotinumui. Taigi „majų apeigynas“ prieštarauja Susirinkimui.
Popiežiaus atsakomybė šiuo atveju suponuoja jo progresyvumo gilėjimą. Motus in fine velocior: judėjimas spartėja keliaujant link pabaigos. Ir dar vienas to įrodymas – neseniai pakeistas popiežiaus laidotuvių ritualas; juo aiškiai siekiama desakralizacijos. „Sinodiškai“ atrodo, kad ten, kur yra „pompastika“ – kaip ji žeminančiai vadinama, – nėra vietos „pobrismo“ [vert. past.: netikro skurdo mėgdžiojimui].
Turime daug melstis už popiežių. Tegul šventieji Fatimos regėtojai – Pranciškus, Jacinta ir Liucija – užtaria Bažnyčią.