Kiekvienas teksasietis žino šią istoriją:
Dar prieš mums sužinant apie politiką, prieš mums sužinant apie ginčus, prieš mums sužinant, kaip ginčytis dėl smulkmenų, mokykloje buvome išmokyti kažko, kas ugdė mūsų charakterį. Alame atėjo momentas, kai nebebuvo kam siųsti laiškų, nebebuvo jokių pastiprinimų, nebebuvo jokių derybų. Priešai buvo prie vartų. Buvo pareikalauta pasiduoti. Ir visi žinojo, ką reiškia pasidavimas.
Taigi vadas – Williamas Barrettas Travis, surinko savo vyrus – ne tam, kad juos įkvėptų, ne tam, kad juos padrąsintų, bet tam, kad pasakytų jiems tiesą. Jis nubrėžė liniją žemėje. Vienoje linijos pusėje buvo saugumas – bent jau kuriam laikui. Kitoje pusėje buvo beveik neabejotina mirtis. Ir jis iš esmės pasakė: „Pasirinkite.“ Tik vienas vyras žengė atgal. Kiti žengė į priekį.
Ta linija smėlyje buvo nubrėžta ne tam, kad pradėti sukilimą. Ji buvo nubrėžta tam, kad baigtųsi iliuzijos. Jos peržengimas negarantavo pergalės – jis garantavo ištikimybę. Ir ar mums tai patinka, ar ne, būtent tokioje padėtyje dabar yra Bažnyčia.
Bažnyčia yra kritinėje padėtyje. Tai nėra kritikų išgalvota krizė, socialinės žiniasklaidos sukurta nuotaika ar isterija.
Tai tikra nepaprastoji padėtis – vertinama ne jausmais, o faktais. Nepaprastoji padėtis, matoma tyloje ten, kur turėtų būti atsakymai. Tolerancijoje, kur turėtų būti pataisymai. Ganytojuose, kurie atsisako įvardyti vilkus, o tie, kurie tiesiog nori saugoti kaimenę, yra laikomi problema.
Leiskite man pasakyti labai aiškiai: čia nekalbama apie asmenybes. Čia nekalbama apie preferencijas. Tai nėra prisirišimas prie praeities. Tai yra išlikimas – ne institucijos, bet kunigystės, sakramentų ir katalikų tikėjimo, kuris buvo priimtas, perduotas ir saugotas šimtmečius.
Kai vyrai, kurie atvirai prieštarauja katalikų mokymui, yra toleruojami, skatinami, netgi šlovinami, o tie, kurie tvirtai laikosi tradicijų, yra varžomi, nustumiami į šalį ar ignoruojami – kažkas yra ne taip.
Kai leidžiama painiava, o ištikimybė turi maldauti pasigailėjimo, kad išliktų, autoritetas nustoja daryti tai, kam jis yra skirtas.
Ir ateina momentas, kai tyla pati tampa atsakymu.
Kai krizė pripažįstama, kai prašymas pateikiamas rimtai ir pagarbiai, o į tą prašymą atsakoma tyla, delsimas tampa sprendimu. Neveikimas tampa nuosprendžiu. Atsisakymas veikti tampa atsisakymu atlikti pareigas.
Tai nėra teorija. Tai yra istorija.
Bažnyčia jau yra patyrusi tokių akimirkų – akimirkų, kai žmonės buvo priversti veikti ne todėl, kad norėjo konfrontacijos, bet todėl, kad alternatyva buvo atsisakyti to, kas jiems buvo patikėta. Štai kodėl arkivyskupo Marselio Lefebro vardas vis dar sukelia tokias stiprias reakcijas. Ne todėl, kad ta akimirka buvo patogi, bet todėl, kad ji buvo aiški.
Niekas neteigia, kad tie sprendimai buvo lengvi. Niekas neteigia, kad jie buvo neskausmingi. Bet jie buvo priimti įsitikinus, kad tai buvo būtina, kad ilgiau laukti reikštų stebėti, kaip miršta kažkas esminio.
Ir šiandien mes stovime prieš kitą būtinybės momentą.
Šis klausimas nėra susietas su viena grupe. Jis nėra susijęs su viena bendruomene. Jis nėra susijęs su vienu vyskupu, vienu laišku ar vienu neatsakytu prašymu. Jis susijęs su tendencija – tendencija, kai ortodoksija laikoma pavojinga, tradicija – įtartina, ištikimybė vaizduojama kaip nelankstumas, o klaida giriamasi kaip pastoraciniu jautrumu.
Tai yra momentas, kai dalykai, kuriuos Bažnyčia kadaise gynė be pasiteisinimų, dabar turi pateisinti savo egzistavimą. Kai kunigystės išsaugojimas yra laikomas nebūtinu. Kai kunigų ugdymui yra trukdoma. Kai įprastos apaštališkojo tęstinumo priemonės yra tyliai neigiamos.
Ir tuo momentu riba jau yra nubrėžta. Ne agituotojų. Ne maištininkų. Bet pačios realybės.
Alame vienintelis žmogus žengė atgal. Jo vardas buvo Moses Rose. Istorija iš jo nesijuokia. Ji tiesiog užfiksuoja pasirinkimą. Tokia yra ribų paskirtis. Jos nepasmerkia. Jos atskleidžia. Ribos nesukuria drąsos ar bailumo. Jos juos atskleidžia.
Ir riba, su kuria Bažnyčia susiduria šiandien, nekelia klausimo, kas yra piktas, kas garsiai šaukia ar yra populiarus. Ji kelia klausimą, kas yra pasirengęs likti ištikimas, kai ištikimybė kainuoja. Nes yra dalykų, kurie yra blogesni už pralaimėjimą. Yra dalykų, kurie yra blogesni už sutriuškinimą. Yra dalykų, kurie yra blogesni už mirtį.
Yra pasidavimas.
Mūsų Viešpats nubrėžė savo liniją ne smėlyje. Jis nubrėžė ją krauju. Jis stovėjo tylėdamas prieš Pilotą ne todėl, kad tiesa buvo neaiški, bet todėl, kad tiesa nesidera su melu. Jis nepažadėjo saugumo. Jis nepažadėjo komforto. Jis nepažadėjo sėkmės.
Jis pažadėjo Kryžių.
Ir Jis aiškiai įspėjo savo mokinius, ką jiems kainuos ištikimybė.
Taigi, kai šiandien kalbame apie brėžiamas ribas, mes neišradinėjame nieko naujo. Mes stovime ten, kur visada stovėjo krikščionys, kai paklusnumas Dievui ir pasidavimas sumaiščiai galiausiai išsiskiria.
Šiandien aš klausiu, kas yra sąžiningas. Aš neklausiu, kas jaučiasi saugus. Aš klausiu, kas yra ištikimas.
Nes riba jau yra nubrėžta.
Ji nubrėžta tyla. Ji nubrėžta apkeitimu. Ji buvo nubrėžta atsisakymu veikti, kai reikia veikti. Ir vienintelis likęs klausimas – vienintelis sąžiningas klausimas – yra tai, ar mes esame pasirengę ją peržengti. Ne triumfalizmu. Ne maištu. Bet ištikimybe.
Bažnyčia išlieka šventųjų dėka.
O šventieji visada žinojo, ką daryti, kai pasirodo riba.
Dabar aš tiesiai pasakysiu keletą dalykų, nes laikas atsargiai rinkti žodžius jau praėjo.
Yra žmonių, kurie sakys, kad tokių realijų įvardijimas skatina nesantaiką. Jie klysta. Nesantaiką skatina klaidų toleravimas ir ištikimybės baudimas. Nesantaiką skatina tylos reikalavimas iš tų, kurie tiki tuo, ko Bažnyčia visada mokė, ir plojimai tiems, kurie jai atvirai prieštarauja. Nesantaiką skatinama tada, kai painiava vadinima „pastoracine“, o aiškumas – „pavojumi“.
Ir mes jau pakankamai ilgai matėme šį modelį, kad nebegalime sąžiningai apsimetinėti, jog yra kitaip.
Yra kunigų ir vyskupų, kurie viešai menkina katalikų mokymą apie santuoką, seksualumą, Kristaus unikalumą, atgailos būtinybę – ir niekas neįvyksta. Jie giriamai už savo „palydėjimą“. Ir mums sakoma, kad tai yra gailestingumas.
Bet kai kunigai nori aukoti Mišias taip, kaip jos buvo aukojamos šimtmečius, kai jie nori būti ugdomi pagal Bažnyčios, kuri išaugino šventuosius, mintį, kai jie nori vyskupų, kad neišnyktų kunigystė – jie yra traktuojami kaip problema, kurią reikia spręsti.
Tai nėra gailestingumas. Tai yra dalykų apvertimas aukštyn kojomis.
O kai šis apvertimas yra tiesiogiai pateikiamas Romai – ramiai, pagarbiai, be grasinimų – ir atsakymas yra tyla, mes jau turime reikalų ne su nesusipratimu. Mes turime reikalų su atsisakymu.
Aš čia kalbu apie Šv. Pijaus X kunigų broliją.
Jie neprašo naujovių. Jie neprašo valdžios. Jie prašo vyskupų – nes be vyskupų nėra kunigų, be kunigų nėra sakramentų, o be sakramentų Bažnyčia negali išlikti jokia prasminga forma.
Jie paprašė. Jie laukė. Jie negavo jokio atsakymo, kuris atspindėtų realybę.
Ir aš pasakysiu tai aiškiai: kai toleruojama erezija, bet tradicija yra smaugiama, kažkas yra labai negerai. Kai tie, kurie pažeidžia doktriną, yra priimami, o tie, kurie laikosi doktrinos, yra laikomi įtariamaisiais, autoritetas atsigręžia prieš savo paties tikslą.
Tai nėra maišto kalb. Tai yra faktas.
Kai kurie sakys: „Bet jūs turite laukti.“
Kai kurie sakys: „Bet jūs turite pasitikėti.“
Kai kurie sakys: „Bet jūs turite būti kantrūs.“
Kantrybė yra dorybė. Bet kantrybė nereiškia stebėti, kaip miršta kunigystė, o atsakingieji atsisako veikti. Pasitikėjimas yra būtinas. Bet pasitikėjimas nereiškia apsimetinėti, kad tyla yra išmintis, kai ji nėra. Paklusnumas yra šventas. Bet paklusnumas niekada nereiškė bendradarbiavimo tikėjimo silpninime.
Yra momentas, kai tolesnis laukimas tampa pasidavimo forma.
Tas momentas atėjo.
Ir aš žinau, kad kai kurie žmonės, išgirdę tai, sukrus. Jie sakys, kad šie žodžiai yra pernelyg stiprūs. Jie sakys, kad tai trikdo žmones.
Gerai.
Nes Bažnyčia, kurios niekada netrikdo tiesa, jau yra užmigusi.
Mūsų Viešpats nuolat trikdė žmones. Jis apvertė stalus. Jis įvardijo veidmainystę. Jis perspėjo piemenis, kurie maitino save, o ne bandą. Jis nekalbėjo švelniai su tais, kurie iškraipė tiesą, reikalaudami autoriteto.
Manęs nedomina taika, kuri yra perkama tylėjimu. Manęs nedomina vienybė, kuri reikalauja meluoti sau. Manęs nedomina stabilumas, kuris pasiekiamas pasidavimo kaina.
Riba yra nubrėžta.
Ji yra nubrėžiama kiekvieną kartą, kai ištikimas kunigas yra baudžiamas už tai, ką darė šventieji. Ji yra nubrėžiama kiekvieną kartą, kai klaida yra toleruojama, nes ją ištaisyti būtų nepatogu. Ji yra nubrėžiama kiekvieną kartą, kai Roma renkasi tylėjimą, kai reikalingas aiškumas.
Ir čia yra dalis, kurią reikia pasakyti garsiai: tokios ribos niekada nenubrėžia tie, kurie nori konflikto. Jos nubrėžiamos realybės, kai autoritetas atsisako veikti.
Alamo mieste vyrai, kurie peržengė ribą, nemanė, kad laimės. Jie žinojo, kad greičiausiai pralaimės. Jie peržengė ribą, nes pasidavimas būtų reiškęs savo tapatybės ir to, ką jiems buvo patikėta ginti, paneigimą.
Tai yra pasirinkimas, su kuriuo dabar susiduria Bažnyčia.
Ne tarp pergalės ir pralaimėjimo.
Bet tarp ištikimybės ir pasidavimo.
Tarp tiesos ir valdomo nuosmukio.
Tarp šventųjų ir administratorių.
Aš neskatinu maištauti. Aš raginu būti sąžiningais. Aš neskatinu chaoso. Aš raginu drąsiai veikti. Aš nieko neskatinu palikti Bažnyčią. Aš raginu Bažnyčią prisiminti save.
Nes jei mes neginsime kunigystės, jei mes neginsime sakramentų, jei mes neginsime tikėjimo, kai tai kažką kainuoja, tada mes jau žengiame atgal nuo ribos.
Ir istorija taip pat užfiksuos tą pasirinkimą.
Bažnyčiai daugiau nereikia tylėjimo. Jai nereikia daugiau delsimo. Jai nereikia daugiau atsargių pareiškimų, kurie nieko nesako. Jai reikia vyrų, kurie stovės, kalbės ir, jei reikia, kentės – be iliuzijų.
Nes riba jau nebėra teorinė.
Ji yra čia.
Ir kiekvienas iš mūsų – vyskupas, kunigas, pasaulietis – jau sprendžia, kur stovėti.
Ir dabar aš liaunuosi aiškinti.
Nes ateina momentas, kai paaiškinimas tampa išsisukinėjimu, o žodžiai – būdu atidėti paklusimą.
Riba jau nebėra istorijos knygose. Ji nebėra teorinė. Ji nebėra kažkas, apie ką diskutuojame konferencijose ar už uždarų durų.
Ji yra čia.
Ir ji neklausia, kokias pareigas užimate, kiek turite pasekėjų ar kaip atsargiai formuluojate savo pareiškimus. Ji klausia tik vieno dalyko: ar jūs stovėsite už tiesą, kai tai jums kažką kainuos.
Nes tai yra tai, kas galiausiai turi būti pasakyta be pagražinimų ir atsiprašymų: Bažnyčia, kuri negins savo kunigystės, neišgyvens. Bažnyčia, kuri ištikimybę laiko pavojinga, o klaidas – pastoracinėmis, jau pradėjo pasiduoti. Bažnyčia, kuri į kritines situacijas reaguoja tyla, renkasi nuosmukį, o ne drąsą.
Tai nėra įžeidimas. Tai nėra grasinimas. Tai diagnozė. O diagnozės skirtos pažadinti žmones ir paraginti juos imtis veiksmų.
Čia nėra neutralios pozicijos. Nėra saugios vidurinės pozicijos, kurioje galima ramiai laukti ir tikėtis, kad kažkas kitas imsis veiksmų. Tyla pati savaime tapo pozicija. Atidėliojimas pats savaime tapo sprendimu.
Riba nubrėžiama kiekvieną kartą, kai tiesos yra prašoma palaukti. Kiekvieną kartą, kai klaida yra pateisinama. Kiekvieną kartą, kai drąsa yra baudžiama. Kiekvieną kartą, kai piemuo nusisuka.
Ir baisiausia tokiais momentais yra ne tai, kad kai kurie pasirinks neteisingai. Baisiausia yra tai, kad daugelis tyliai pasirinks – o sau sakys, kad jie nieko nepasirinko.
Istorija su jais nesutiks.
Kristus taip pat.
Nes mūsų Viešpats neklausia, ar mums buvo patogu. Jis klausia, ar buvome ištikimi. Jis neklausia, ar išsaugojome savo padėtį. Jis klausia, ar nešėme savo kryžių. Jis neklausia, ar išgyvenome. Jis klausia, ar mylėjome tiesą labiau nei savo saugumą.
Taigi baigsiu ten, kur privalau.
Ne strategija. Ne programa. Ne dar vienu pokalbiu.
Bet raginimu atsiklaupti.
Jei klausotės šio įrašo ir jūsų širdis nerami, nebandykite jos nutildyti. Jei esate piktas, išsiaiškinkite, kodėl. Jei bijote, prisipažinkite. Ir tada melskitės – ne už tai, kad Bažnyčia taptų patogesnė, bet už tai, kad ji vėl taptų šventa.
Melskitės už vyskupus, kurie kalbės net tada, kai tai jiems kainuos viską. Melskitės už kunigus, kurie liks ištikimi net tada, kai bus apleisti. Melskitės už Romą – ne už tai, kad ji sugebės įveikti šią krizę, bet už tai, kad ji į ją sureaguos.
Ir melskitės už save.
Nes riba jau yra nubrėžta.
Ir kai triukšmas nurims, sąmyšis baigsis ir nebeliks už ko pasislėpti, kiekvienas iš mūsų turės atsakyti į vienintelį svarbų klausimą:
Kurioje pusėje tu stovėjai?
Te Visagalis Dievas laimina ir saugo jus vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
Vyskupas Joseph E. Strickland
Vyskupas emeritas
