2023 m. birželio 5 d. katalikiškas žurnalas „The Pillar“ pranešė, kad Kanzas Sičio arkivyskupas Josephas Naumannas paskelbė laišką, kuriame atskleidė, jog jo vyskupijoje Mišios „daugelį metų buvo aukojamos negaliojančiai“.
Naumanno žodžiais, „du kunigai, tarnavę trijose skirtingose parapijose, aptiko, kad ilgą laiką Eucharistijai konsekruoti buvo naudojama netinkama materija, t. y. vynas“. Todėl, – teigė arkivyskupas, – „visus tuos metus ten celebruotos Mišios buvo negaliojančios, o intencijos, kuriomis tos Mišios buvo aukojamos – nepatenkintos, įskaitant klebonų pareigą aukoti Mišias už savo tikinčiuosius“.
Nežinoma, kiek laiko buvo naudojama netinkama materija ir ar ji buvo naudojama ir kitose vyskupijos parapijose. Tačiau galima daryti prielaidą, kad, įskaitant kasdienes Mišias, tose vietose įvyko daugiau kaip tūkstantis negaliojančių konsekracijų.
Teisybės dėlei negalime sakyti, kad tai įvyko dėl Kanzas Sičio arkivyskupo kaltės, nes už sakramentams reikalingų medžiagų įsigijimą paprastai yra atsakinga parapija. Be to, turėtume pagirti Naumanną už sąžiningumą, turint galvoje, kad šis atskleidimas stipriai pakenkė jo vyskupijos reputacijai.
„The Pillar“ straipsnyje cituojamas Romos dokumentas „Redemptionis Sacramentum“ (2004 m.), kuriame nurodoma, ko reikia, kad sakramentai būtų suteikiami galiojančiai:
„Vynas, vartojamas per švenčiausiosios eucharistinės Aukos šventimą, turi būti natūralus, iš vynuogių, grynas ir nesugedęs, nesumaišytas su kitomis medžiagomis. Būtina uoliai rūpintis, kad Eucharistijai skirtas vynas būtų išlaikomas nepriekaištingos būklės ir nevirstų actu. Griežtai draudžiama vartoti vyną, kurio autentiškumu ir kilme abejojama, nes Bažnyčia reikalauja tikrumo dėl sakramentų galiojimo būtinųjų sąlygų. Jokia dingstimi neleidžiama teikti pirmenybės bet kuriems kitokiems gėrimams, kurie nėra galiojanti medžiaga.“ (50)
Jei vynas turi nuo 5 iki 18 % alkoholio ir jo fermentacijos proceso metu į jį nebuvo nieko įmaišyta, tuomet Mišioms tinka beveik bet koks vynuogių vynas. Nebūtina, kad vynas būtų brangus ar pagamintas iš tam tikros vynuogių rūšies. Svarbu tik, kad tai būtų grynas ir nesugedęs vynas, nes sugedęs vynas yra ne vynas, o actas arba bent jau surūgęs vynas.
Yra žinomų vyndarių, gaminančių sakramentinį vyną, bet faktiškai kunigas gali naudoti „bet kokį seną vyną“ iš alkoholinių gėrimų parduotuvės, jei tik yra tikras dėl vyno sudedamųjų dalių ir alkoholio koncentracijos jame.
Visa tai reiškia, kad kunigams tikrai neturėtų būti sunku pasirūpinti tinkamu vynu, vadinasi, problemos priežastis kita. Be to, galima daryti prielaidą, kad šis negaliojančių Mišių reiškinys būdingas tikrai ne vien JAV centrinei daliai.
Neseniai ėmiau interviu iš kun. Charleso Murro, ir jis man prisipažino, kad jį nudžiugino ši naujiena. Žinoma, ne pats sunkaus liturginio piktnaudžiavimo faktas, o tai, kad, tokiems dalykams jau daugelį metų vykstant visame pasaulyje, pagaliau apie tai viešai prakalbo Katalikų Bažnyčios vyskupas.
Jis man papasakojo, kad anksčiau, kai lankydavo įvairias parapijas, visada vežiodavosi savo vyną, nes gana dažnai jose rasdavo netinkamą materiją Mišioms aukoti. Vienas iš jo konfratrų Brangiausiojo Kraujo konsekracijai vietoj vyno netgi naudojo vandenį. Kunigas tai motyvavo tuo, kad kovoja su alkoholizmu ir nori išlikti blaivus. Kad ir kokie „pagirtini“ buvo jo motyvai, kun. Murras paprieštaravo savo konfratrui ir pranešė apie jį vyresnybei.
Tėvas Murras pridūrė, kad istorijos, kurias man papasakojo per interviu, yra tik maža dalis to, ką jam teko išvysti per daugelį metų. Jei atsižvelgsime į tai, kad kun. Murras yra tik vienas iš šimtų tūkstančių kunigų visame pasaulyje, baisu pagalvoti, kiek dar panašių istorijų galėtų būti papasakota.
Kad ir kaip šokiruojančiai visa tai atrodytų, mes buvome apie tai įspėti.
„Atvirame laiške sutrikusiems katalikams“ arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as rašė:
„Tada katalikų sutrikimą pakeičia nerimas: ar Mišios, kuriose jie dalyvavo, tikrai galiojo? Ar ostija, kurią priėmė, tikrai buvo Kristaus Kūnas? Tai rimta problema. Kaip eiliniai tikintieji gali ją spręsti? Egzistuoja šios esminės Mišių galiojimo sąlygos: materija, forma, intencija ir galiojančius šventimus turintis kunigas... Deja, galiojančių Mišių vis mažiau dėl to, kad kunigų tikėjimas pagedęs ir kad jie nebeturi intencijos daryti tai, ką visada darė Bažnyčia. Dabartinis vadinamųjų seminaristų ugdymas neparengia jų galiojančių Mišių laikymui. Jie nebemokomi Šventosios Aukos laikyti esminiu kunigiškojo gyvenimo darbu.“
Kitaip tariant, šiais laikais būsimieji kunigai ugdomi taip prastai, kad būna nepasirengę galiojančiai aukoti šv. Mišias.
Gali būti, kad kunigai paprasčiausiai nežino, koks turi būti sakramentinis vynas, arba juos mokė ko nors visiškai priešinga tikėjimui. Taip pat gali būti, kad jie buvo mokomi teisingos doktrinos, bet susiformavo tokioje supasaulėjusioje aplinkoje, kad jiems tai paprasčiausiai nerūpi, arba po kurio laiko jie taip apsileidžia, jog pradeda sakramentams naudoti netinkamą materiją.
Dar kartą atkreipkime dėmesį į Arkivyskupo žodžius: „Galiojančių Mišių vis mažiau dėl to, kad kunigų tikėjimas pagedęs ir kad jie nebeturi intencijos daryti tai, ką visada darė Bažnyčia.“ Tai nereiškia, kad dėl antgamtinio tikėjimo trūkumo sakramentas bus negaliojantis. Tai reiškia, kad netikintys kunigai darys tikėjimui priešingus dalykus, pavyzdžiui, vietoj vyno naudos vandenį ar į vyną pridės cukraus. Paprastai tariant, kunigas, kuriam tikėjimas neberūpi, dažniausiai nebeturi intencijos daryti tai, ką visada darė Bažnyčia. Antra vertus, net jeigu jis ir turėtų teisingą intenciją, bet stokotų elementariausių žinių, jo intencija nepadės, jeigu jis naudos netinkamą materiją.
Arkivysk. Lefebvre‘as apie tai rašė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, bet tai, ką jis matė, neabejotinai vyksta ir šiandien. Negalime nuvertinti šios problemos. Ji egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį. Kai kurie suaugę katalikai galbūt niekada gyvenime nėra priėmę galiojančios Komunijos!
Melskimės už kunigus, kurie taip pasielgė su savo tikinčiaisiais.
