Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinio vyresniojo laiškas katalikų Tradiciją puoselėjantiems katalikams.
Mitte operarios in messem tuam – Siųsk darbininkus į Tavo pjūtį
Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai. Netrukus Katalikų Bažnyčioje prasidės nauji jubiliejiniai metai. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų 2025 m. rugpjūčio 20 d. susirinks su mumis Romoje. Ten liudysime savo tikėjimą – gyvąjį tikėjimą, kurį gavome iš Bažnyčios per jos Tradiciją ir kurį privalome perduoti būtent tokį, kokį gavome, be jokių kompromisų su pasaulio dvasia.
Tegul šis jubiliejus taip pat būna vilties liudijimas, ypač kalbant apie Katalikų Bažnyčios ateitį ir jos nesugriaunamumą! Iš tiesų, jei esame stipriai prisirišę prie amžinosios Romos, turime nuoširdžiai rūpintis Bažnyčios ateitimi. Žinoma, prisimename Kristaus pažadą, kad Jis bus su ja iki laikų pabaigos, nepaisant velnio puolimų. Tačiau turime suprasti, kad šis pažadas būtinai numato ir mūsų dalyvavimą. Mūsų Viešpats kliaujasi mūsų pastangomis – įkvėptomis ir stiprinamomis Jo malonės – kad būtų užtikrintas Bažnyčios nesugriaunamumas.
Kalbant konkrečiai, kokių pastangų dėl Bažnyčios ateities iš mūsų tikisi Jėzus? Visų pirma mūsų bendrų pastangų puoselėjant pašaukimus į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą. Popiežiai ir šventieji visada primindavo: žmonės gali tapti šventais tik tada, kai turi šventus dvasininkus, taip pat ir civilizacija vėl taps krikščioniška tik tada, kai ją pašventins šventi kunigai ir vienuoliai. Jei mums rūpi Bažnyčios ateitis, turime kiek įmanoma ugdyti, skatinti ir palaikyti pašaukimus.
Didvyriški Jėzaus Kristaus liudytojai
Kas pasakys, kuo turėtų būti rytojaus kunigai ir vienuoliai? Arkivyskupas Lefebvre'as, kreipdamasis į savo seminaristus, glaustai pasakė: „Šiandien yra didvyrių metas! Šis metas, kai, regis, griūna pati visuomenės ir net Bažnyčios struktūra, yra ne drungnoms ar dvejojančioms sieloms; ne tokioms, kurios pasiduoda sumaiščiai ar abejonėms, sklandančioms visame pasaulyje, įskaitant abejones dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumo. Šiandieninis metas yra tiems, kurie tiki Jėzumi Kristumi, kurie tiki, kad Mūsų Viešpats savo kryžiumi pateikė visų asmeninių mūsų gyvenimo problemų sprendimą.“[1]
Dabartinė pasaulio situacija reikalauja naujos kartos kunigų ir vienuolių (tiek vyrų, tiek moterų), kurie nepaisydami jokių sunkumų liudytų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Šiam pusiau mirusiam pasauliui reikia kartos, kuri liudytų atperkančią visagalybę, esančią tik Jėzuje Kristuje. Mums reikia kartos, kuri drąsiai ir be užuolankų liudytų šią tiesą savo žodžiais, o dar labiau savo gyvenimu, laikydamasi Jo įstatymo ir atsiliepdama į Jo meilę. Tai bus karta, kurioje kiekvienas žmogus savaip bus „gyvas mūsų Išganytojo atvaizdas“, kaip teigė popiežius Pijus XII.[2]
Šviesa pasauliui
Kai kuriuos gali išgąsdinti audros, krečiančios pasaulį tuo stipriau, kuo labiau jis tolsta nuo Dievo. Todėl drauge su mūsų Viešpačiu, kuris nuramino savo apaštalų širdis anksčiau, nei nuramino siaučiančias bangas, norėtume jiems tarti: „Nebijokite“[3]. Kad ir kokia stipri būtų audra, dar galingesnis yra švyturys, niekada nenustojantis šviesti ir vedantis mus į saugų prieglobstį.
„Aš esu pasaulio šviesa.“[4] Sekti Kristumi – tokia yra Bažnyčios esmė. Taigi tokie bus ir Jos kunigai bei vienuoliai, jei tik išsaugos Dievo meilę ir jeigu jų širdyse per tikėjimą gyvens Jėzus Kristus.[5] Kartu su šv. Pauliumi jie galės tarti: „Ir aš esu tikras, nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“[6]
Todėl, užuot išsigandę tamsos, jie įveiks ją šviesa, kurią nešiojasi su savimi. Ar tai būtų kukli klasė, kurioje vienuolė moko vaikus katekizmo, ar sakykla, iš kurios kunigas sako pamokslą, ar tylus vienuolynas, ar tamsi klausykla – iš čia Bažnyčia ir toliau stiprins sielas, kels žmonių širdis ir švies pasauliui. Iš čia ji gausiai išlies Kristaus ramybę tikintiesiems, o labai greitai ir ištisiems miestams. Tegul nekyla jokių abejonių: mūsų pasaulis, kasdien vis labiau įsipainiojantis į savidestrukcinę logiką, taip pat trokšta šios šviesos, kuri skleidžia ir tiesą, ir meilę.
„Pranciškau, eik ir sutaisyk mano griūvančius namus.“ Tokie buvo Nukryžiuotojo Kristaus žodžiai jaunajam Pranciškui Asyžiečiui. Norint paskleisti šią dieviškąją šviesą užtemusiame pasaulyje ir perteikti sieloms Viešpaties gyvenimą, reikia žmonių, pasirengusių „liudyti tiesą“[7] – nesvarbu, ar prieš vyriausiąjį kunigą, ar prieš Poncijų Pilotą. Žinome, kad į Bažnyčią įsiveržė šėtono dūmai, o velnias, tas vienybės skaldytojas, pasivertė šviesos angelu[8]. Tačiau nenusiminkime: rimti Bažnyčios hierarchų doktrininiai ir moraliniai nukrypimai pranašauja modernistinės utopijos mirtį, kuri įvyks anksčiau ar vėliau.
Uolumu deganti kariuomenė
Jėzaus Kristaus ir Nekaltosios Marijos Širdies pergalė ateis per pašvęstojo gyvenimo, kuriam atsiduodama visiškai ir be jokių kompromisų, spindesį, t. y. per šventą kunigų ir vienuolių kariuomenę, pasiryžusią visko išsižadėti, kad galėtų sekti mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Akivaizdu, kad šiems didvyriškiems ir šviečiantiems liudytojams reikės didelės dvasios stiprybės ir kilnių dorybių. Įkvėpti gilaus ir tvirto tikėjimo dvasios, jie atsisakys eiti į kompromisus su blogiu ar klaidomis, bet kartu bus kupini romumo ir krikščioniškos meilės.
Šiems užkariautojams pasiseks tiek, kiek jie liepsnos mūsų Viešpaties meile. Jie turi degti uolumu ir būti visiškai atsidavę Bažnyčios labui. Arkivyskupas Lefebvre'as savo seminaristams priminė: „Jūs turėsite būti didvyriai, šventieji ir kankiniai – kankiniai katalikų tikėjimo liudijimo prasme. Būsite kritikuojami iš visų pusių, tačiau jus drąsins pavyzdys tų, kurie už tikėjimą atidavė savo gyvybę ir kraują. Jus taip pat stiprins Švč. Mergelės Marijos pavyzdys, ir su Jos pagalba atliksite šį darbą – dėl savo ir kitų žmonių sielų pašventinimo.“[9]
Būtina pažadinti šią naują kunigų ir vienuolių (vyrų ir moterų) kartą, nes be jos Dievo Apvaizda neturės priemonių išganymo darbui atlikti. Taigi turime savęs paklausti: Kaip tai pasiekti?
Dovana, kurios reikia prašyti iš Dievo
Kaip matyti iš paties žodžio, pašaukimas yra Dievo dovana. Tik Dievas pašaukia: „Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas.“[10] Vien tik Dievas įlieja savo malonę į sielą, o kunigo ar vienuolio pašaukimas yra ypatinga malonė, labai brangi malonė.
Tačiau tokios malonės reikia išprašyti. Tokia dovana priklauso nuo mūsų maldų. Viešpats mums primena: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“[11] Kuo brangesnė dovana, tuo atkaklesnė turėtų būti mūsų malda. Ar galima tai pasakyti apie mūsų maldas už pašaukimus? Bijau, kad kartais daugiau laiko praleidžiame skųsdamiesi blogiu, o ne prašydami Dievą priemonių prieš jį... Jei tikrai manome, kad tik šventi dvasininkai atstatys Bažnyčią, o kartu ir pasaulį, ir jei tikrai norime, kad mūsų laikais vėl triumfuotų mūsų Viešpaties Atpirkimo darbas, turime dar atkakliau ir ištvermingiau prašyti daug šventų pašaukimų, turime padvigubinti savo maldas.
Kaip Senojo Testamento teisieji, kurie nekantriai laukė Išganytojo atėjimo, taip ir mes turime maldauti Dievo, kad Jis atsiųstų į mūsų pasaulį „tikrus Dievo meilės paveikslus“ ir „gyvus Jėzaus Kristaus pavyzdžius“, kitaip tariant, tokius šventuosius kaip Pranciškus Asyžietis, Tėvas Pijus, Teresė Avilietė ar Kotryna Sienietė, taip pat daugybę šventų kunigų, kurie dalytų žmonėms „brangius perlus, neišsemiamus Jėzaus Kristaus kraujo turtus“[12].
Tai neabejotinai yra aktualiausias prašymas mūsų laikams. Žinome, kad Dievas neapleis savo Bažnyčios ir kad Jis nori suteikti mūsų metui reikalingų šventųjų. Tačiau Jis tai padarys tik tada, kai atkakliai ir nuolankiai to prašysime. Būtent tokią viltį ir maldą norime atsinešti į Romą Jubiliejinių metų proga. Būtent dėl šios priežasties kaip mūsų piligrimystės šūkį pasirinkome maldos žodžius: „Mitte operarios in messem tuam – siųsk darbininkus į Tavo pjūtį.“[13]
Gimsiantis legionas
Siekdami šio tikslo, neapsiribokime trumpa mūsų jubiliejinės kelionės malda. Priešingai, tegul šis rūpestis pašaukimais gyvuoja mūsų širdyse visus ateinančius metus. Žinoma, pirmiausia jis turi būti išreikštas malda, bet taip pat ir uolumu, su kuriuo kiekvienas iš mūsų sieks šio tikslo. Visi turime dirbti dėl šio didžio tikslo: visų pirma kunigai savo pavyzdžiu ir antgamtiniu entuziazmu, taip pat tėvai ir motinos! Juk nuo uolumo, su kuriuo jie sieks savo šeimų klestėjimo ir pašventinimo, priklauso rytdienos pašaukimai. Tai puikiai apibendrino popiežius Pijus XI: „Geriausia ir natūraliausia dirva, kur beveik savaime turėtų augti ir žydėti šventumo gėlės, visada išlieka tikrai krikščioniška šeima.“[14] Prie šių minčių išsamiau grįšime kitame mūsų laiške.
Supraskite mus teisingai: pradedame darbą, kuris tęsis daugelį metų! Štai kodėl norime jį pavesti ypatingai Sopulingosios Mergelės Marijos globai. Jau per jos „Teesie“ jos nekaltos įsčios tapo pirmąja katedra, kurioje pats Žodis, prisiėmęs mūsų žmogiškąją prigimtį, tapo Dievo Pateptuoju ir įsteigė naują kunigystę... Paskui, kryžiaus papėdėje, Jėzus patikėjo Gailestingajai ir Nekaltajai Marijos Širdžiai šventojo Jono kunigystę ir per savo mylimą apaštalą padarė ją visų kunigų motina. Taip savo gailestingumu ir kančiomis, kurias ji glaudžiai suvienijo su savo dieviškojo Sūnaus kančiomis, Švenčiausioji Mergelė pagimdė vakarykštę, šiandieninę ir rytdienos Bažnyčią.
Todėl į ją turime nukreipti savo maldas. Su pasitikėjimu jos prašykime pašaukimų, kurių mums taip reikia. Kalbant labai konkrečiai: nenuilsdami naudokime galingą ginklą, šv. Rožančiaus maldą. Per šiuos jubiliejinius metus, kurie prasidės 2024 m. gruodžio 24 d. ir baigsis 2026 m. sausio 6 d., užkariaukime dangų, be paliovos karštai kalbėdami šv. Rožančių už pašaukimus. Nesistengsime jų skaičiuoti ir neribosime jų skaičiaus. Tačiau tikimės, kad kiekvienas iš mūsų pasiryšime šiuos Šventuosius metus skirti vaisingam šv. Rožančiaus kalbėjimui. Ypač kliaujamės mūsų šeimose ir mokyklose augančių vaikų maldomis... bei aukomis! Todėl raginame jų tėvus ir mokytojus padėti šiems vaikams būti nepaprastai didžiadvasiškiems.
Tikimės, kad 2025 m. rugpjūčio 20 d. galėsime prie Švč. Mergelės Marijos kojų iškilmingai padėti nesuskaičiuojamą daugybę Rožančiaus maldų ir aukų, taip išreikšdami savo dėkingumą ir nuolankų pasitikėjimą jos motiniško užtarimo galia. Taigi, jos vadovaujami, visi stenkimės, kad žemė išželdintų daugybė šventų pašaukimų, padarysiančių rytojaus Bažnyčią šventą!
Linkiu jums ir visoms jūsų šeimoms šventų ir palaimintų Kalėdų.
Telaimina jus Dievas!
Mencingenas, 2024 m. gruodžio 20 d.
Kun. Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis
[1] Pamokslas, Ekonas, 1973 m. sausio 7 d.
[2] Pijus XII, enciklika „Menti Nostrae“.
[3] Jn 6, 20.
[4] Jn 8, 12.
[5] Plg. Ef 3, 17.
[6] Rom 8, 38–39.
[7] Jn 18, 37.
[8] 2 Kor 11, 14.
[9] Pamokslas, Ekonas, 1983 m. gegužės 21 d.
[10] Žyd 5, 4.
[11] Mt 9, 37–38.
[12] Pijus XII, enciklika „Menti Nostrae“.
[13] Missale Romanum, votyvinės Mišios prašant pašaukimų.
[14] Pijus XI, enciklika „Ad Catholici sacerdotii“.
