Tada ir dabar: ikonoklasto krizės simptomai
Vienas iš aršiausiai diskutuojamų klausimų per visą krikščionių Bažnyčios istoriją yra šventųjų atvaizdų statuso klausimas. Bizantijos ikonoklastai, vadovaujami imperatoriaus Leono III Izauriečio (apie 685-741 m.), naikino ikonas, kaip tai vėliau darė ir liuteronai bei kalvinistai, kurie iš bažnyčių šalino ikonos statusą turinčius daiktus (tiek atvaizdus, tiek statulas). Nepriklausomai nuo šio ginčo detalių ir istorinių epizodų, jo pagrindinis argumentas visada yra trečiasis Dekalogo įsakymas, kurį Dievas mums perdavė per Mozę:
Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. (Iš 20, 3).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis Dekalogo punktas draudžia bet kokį šventą atvaizdą. Tačiau vien tai, kad ant Įstatymo skrynios yra „du kalto aukso kerubai“ (Iš 25, 18), ir kiti panašūs Senojo Testamento pavyzdžiai rodo, jog iš tikrųjų čia kalbama ne apie absoliutų draudimą. Šią mintį vyskupas Ričardas Challoneris (Richard Challoner, 1691-1781) savo komentare pateikia taip:
Šis įsakymas draudžia visus tokius atvaizdus, kurie yra sukurti tam, kad būtų garbinami ir jiems būtų tarnaujama; pagal iškart po to einantį įsakymą, jų negarbinsi ir jiems netarnausi. T. y. visi tokie, kurie skirti stabams ar atvaizdams-dievaičiams arba kurie garbinami suteikiant jiems dieviškąjį garbinimą. Tačiau kitokie paveikslai, atvaizdai ar įvaizdžiai, net Dievo namuose ir pačioje šventovėje, ne tik nėra draudžiami, bet yra aiškiai leidžiami Dievo žodžio (Žr. Iš 25, 15 ir t. t.; žr. Iš 38, 7; Sk 21, 8. 9; 1 Kr 28, 18.19; 2 Kr 3, 10).
Nepaisant to, kad tokie aiškūs išaiškinimai visada egzistavo krikščioniškoje Tradicijoje, vis dėlto nepavyko išvengti didžiosios ikonoklastinės krizės Bizantijos pasaulyje, kuri išsivystė VIII ir IX mūsų eros amžiuje. Nors ji baigėsi tuo, kad antrajame Nikėjos Susirinkime (787 m.), kurio mokymą plėtojo tokie didieji teologai kaip šventieji Jonas Damaskietis (apie 675 arba 676-749 m.) ir Teodoras Studitas (759-826 m.), buvo pabrėžtas teisėtas šventųjų atvaizdų naudojimas bažnyčiose, diskusija vėl įsiplieskė išplitus protestantiškoms erezijoms. Šiandien, esant stipriai liturginės revoliucijos (t. y. protestantizacijos) įtakai, daugybė bažnyčių kenčia nuo trijų pagrindinių šio klaidingo Dekalogo supratimo simptomų.
Pirmasis, pats rimčiausias, pasireiškia beveik visišku šventųjų atvaizdų pašalinimu iš posusirinkiminių katalikų bažnyčių. Nors šis reiškinys mažiau pastebimas šalyse, kuriose tebenaudojamos senosios bažnyčios, ten, kur statomos naujos bažnyčios, jose dažnai nėra religinio meno. Savo pirmųjų kelionių po Jungtines Valstijas metu Niujorke, Finikse ir Karyje pirmą kartą pamačiau katalikų bažnyčias, kuriose nebuvo jokių religinių atvaizdų. Visos be išimties jos labiau priminė konferencijų ar sporto sales, o virš altoriaus ar už jo buvo vien tik kryžius. Retkarčiais buvo galima rasti kelias geriau žinomų šventųjų, tokių kaip Teresė Lizjetė ir Tėvas Pijus, statulas. Kitais atvejais šventųjų atvaizdų nebuvo. Taip pat nepastebėjau jokios kelių esamų atvaizdų garbinimo formos (prisimenu, kad Rytų Bažnyčiose egzistuoja ištisas „ikonų kultas“, kurį lydi atitinkami gestai, pavyzdžiui, įeinant į bažnyčią ikonos pabučiuojamos ar bent jau paliečiamos).
Antrasis ne mažiau paplitęs, nors nebūtinai toks pat rimtas simptomas – senųjų sakralinės estetikos kanonų besilaikančių atvaizdų pakeitimas natūralistiniais ar net postmoderniais ir abstrakčiais religiniais paveikslais. Paprastai abejotinos kokybės, šie negražūs paveikslai išryškina trečiąjį simptomą, t. y. nepakankamą dėmesį tikriesiems grožio reikalavimams religiniuose atvaizduose. Dažnai jie ribojasi su kiču, kaip rodo, pavyzdžiui, Marko Ivano Rupniko (Marko Ivan Rupnik) kūryba. Visiems šiems simptomams priešingas autentiško krikščioniškojo, tikrai gražaus religinio meno buvimas yra autentišką katalikiškąją Tradiciją apibrėžiantis elementas. Užtenka pažvelgti į Friedricho Pusteto išspausdinto Romos mišiolo 18-ojo leidimo (1915 m.) paveikslėlius, kad suprastume, ką reiškia pagarba šventų būtybių ir daiktų grožiui.
Dalyko esmė: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimas
Atsižvelgdamas į visus šiuos aspektus, susijusius su liturgine revoliucija, kurią sukėlė krikščioniškojo tikėjimo užtemimas, pirmiausia pasakysiu, kad visi nukrypimai kyla iš „stabo“ (graikiškai εἴδωλον) ir „ikonos“ (graikiškai εἰκών) painiojimo. Vyskupo Challonerio paaiškinimas kaip tik ir remiasi šių dviejų esybių skirtumu. Kontekste, kuriame vis dar esame kaltinami stabmeldyste (ypač neoprotestantų), yra absoliučiai būtina žinoti Bažnyčios mokymą. Taip ne tik pagilinsime savo tikėjimą, bet ir galbūt pavyks kovoti su klaidingomis (t. y. eretiškomis) nuomonėmis.
Kaip jau minėjau, pagrindinis argumentas, kuriuo remiasi atmetantieji ikonas, kyla iš Senojo Testamento. Remiantis trečiuoju Dekalogo įsakymu, daroma prielaida, kad net krikščionybės kontekste religiniams atvaizdams religinėse apeigose nėra vietos. Už tokio požiūrio slypi didelė klaida. Klaida, kuri iš tiesų netiesiogiai neigia dieviškojo Logoso – antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens, Gelbėtojo Jėzaus Kristaus – įsikūnijimą ir nepaprastas šio kosminio istorinio įvykio pasekmes. Štai kodėl ikoninis atvaizdas par excellence yra ne Mergelės Marijos, taip pat ne šventųjų ir Dievo angelų atvaizdai. Centrinis visos krikščioniškosios ikonografinės praktikos vaizdinys (t. y. „archetipinė“ ikona) yra Išganytojo Jėzaus Kristaus atvaizdas. Štai kodėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atvaizdams tenka išskirtinis vaidmuo – dėl to, kad antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo tapo žmogumi, savo asmenyje šalia dieviškosios prigimties prisiimdamas ir žmogiškąją prigimtį.
Senojo Testamento pasaulyje, patyrusiame Adomo ir Ievos gimtosios nuodėmės padarinius, Dievo veidas buvo paslėptas nuo žmonijos. Tik per Dievo Sūnaus Įsikūnijimą Jo veidas vėl tapo regimas. Todėl ikonų atsiradimas pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais žymi nepaprastą skirtumą tarp dviejų pasaulių: senojo, iki Kristaus, kuris neturėjo galimybės patekti į Dangaus Karalystę (vartus saugojo kerubas su liepsnojančiu kalaviju), ir naujojo, kuriam Karalystė vėl tapo prieinama, o Dievas tapo regimas per savo Įsikūnijimą iš Mergelės Marijos.
Bažnyčios mokymas
Atsižvelgdama į šį esminį dalyką, Bažnyčia nuo seno gynė šventuosius atvaizdus. Iš tikrųjų ji gynė Dievo Įsikūnijimo tikrumą, tai, kad šis visiškai nepaprastas įvykis yra ne fikcija, bet esminė istorinė tiesa. Vienas svarbiausių mokymų buvo išreikštas antrajame Nikėjos Susirinkime (787 m.):
Kaip šventasis ir gyvybę teikiantis kryžius visur statomas kaip simbolis, taip ir Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų angelų, taip pat šventųjų ir kitų pamaldžių bei šventų žmonių atvaizdai turi būti įkūnijami gaminant šventuosius indus, gobelenus, drabužius ir t. t., kabinami ant bažnyčių sienų, namuose ir visose matomose vietose, pakelėse ir visur kitur, kad juos gerbtų visi, kas tik gali pamatyti. Juk kuo daugiau jie apmąstomi, tuo labiau sužadina karštą jų pirmavaizdžių atminimą. Todėl derėtų juos karštai ir pagarbiai garbinti, tačiau ne tuo tikruoju garbinimu, kuris, pagal mūsų tikėjimą, priklauso vien dieviškajai būtybei, nes atvaizdui teikiama pagarba persiduoda jo pirmavaizdžiui, ir kas garbina atvaizdą, tas jame garbina tikrovę to, kas jame pavaizduota.
Taigi šventieji atvaizdai gali ir turi būti garbinami. Tačiau turime tiksliai suvokti atvaizdų garbinimo ženklų pobūdį (adoracija skirta tik Dievui). Mes negarbiname medžiagos, iš kurios pagamintas atvaizdas (medžio, keramikos, drobės ir t. t.), kaip ir negarbiname dažų, kuriais ji nutapyta. Iš tikrųjų mes garbiname asmenis iš neregimojo pasaulio, kurie pagal savo panašumą vaizduojami paveiksluose. Tokia yra tikroji garbinimo prasmė. Gerai žinomame pavyzdyje pabrėžiama, kad kai motina bučiuoja į karą išėjusio sūnaus nuotrauką, ji „garbina“ ne medžiagą, iš kurios padaryta nuotrauka. Koks normalus žmogus taip pasielgtų? Iš tikrųjų bučinys yra bendrystės su asmeniu, pavaizduotu toje nuotraukoje, ženklas. Būtent tokia prasme tikintieji bučiuoja ir pagerbia atvaizdus: šiais ženklais jie žymi gilią bendrystę su vaizduojamais dieviškaisiais asmenimis – „pirmavaizdžiais", kaip sako Nikėjos II Susirinkimas.
Galiausiai yra dar vienas svarbus aspektas, susijęs su atvaizdų svarba: jie mus ugdo. Jie moko mus tikėjimo tiesų. Pasaulyje, užtvindytame profaniškų atvaizdų, mums kaip niekada reikia šventų atvaizdų. Kitaip nei dažnai profanizuoti šiuolaikinės žiniasklaidos kultūros vaizdai, ikonos yra tikri langai į dangiškąją Jeruzalę, kur Triasmenio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – glėbyje gyvena visi angelai ir šventieji, kurie apšviesti grožiu tos, kuri „buvo iškelta aukščiau kerubų ir tapo aukštesnė už serafimus“, – Švenčiausiosios Mergelės Marijos.
Vienas didžiųjų ikonų kulto gynėjų ir mokytojų šventasis Jonas Damaskietis labai gražiais žodžiais išreiškė šią sielos puoselėjimo ir augimo per šventąsias ikonas tikrovę:
Atvaizdų grožis mane skatina kontempliuoti tarsi pieva, kuri džiugina akis ir subtiliai pripildo sielą Dievo šlovės.
Atminkime, kad vienintelė patirtis, kurią galima prilyginti tikrajai kontempliacijai (ir kuri įmanoma tik dėl ypatingų Dievo suteiktų malonių), yra estetinė kontempliacija, pripildanti mūsų širdis džiaugsmo. Visi gerai žinome, kad menas gali būti siaubingai profaniškas, kaip matyti iš natūralistinio meno ar vaizdų cunamio, į kurį šiandien pasinėrę žmonės. Tačiau tinkamai naudojamas menas gali būti vienintelė prieinama kontempliacijos forma, perteikianti specifinę patirtį, tinkamą susitikimui su šventumu.
Tačiau jei dėl naujojo ikonoklazmo įtakos iš mūsų bažnyčių išnyks sakralus krikščioniškų atvaizdų bei šventų daiktų grožis, nesistebėkime, kad atšalę tikinčiųjų sielos ilgėsis žemiškosios dvasios ir galiausiai praras antgamtinį tikėjimą. Be sakralinio meno autentiška religija, kaip ir gėlė – nyksta, nuvysta ir miršta. Štai kodėl autentiškos katalikų religijos atkūrimo ženklas gali būti tik autentiško sakralinio meno atkūrimas.
