Šv. Kiprijono kankinystė (Caecilius Thascius Cyprianus, g. 200 / 210 m., nuo 249 m. – Kartaginos vyskupas) – trijų dalių išrašas iš protokolo su trumpais redaktoriaus papildymais. Ištrėmimo nuosprendis – 257 m. rugpjūčio 30 d., pati kankinystė 257 m. rugsėjo 14 d. Versta iš lotynų k.
1 Ketvirtaisiais imperatoriaus Valeriano ir trečiaisiais Galieno konsulato metais trečią dieną prieš rugsėjo kalendas tardymo būste Kartaginoje prokonsulas Paternas pasakė vyskupui Kiprijonui: „Šviesiausieji imperatoriai Valerianas ir Galienas teikėsi atsiųsti man raštą, kuriuo įsakė neišpažįstantiems romėnų religijos pripažinti romėnų apeigas. Taigi pakviečiau tave paklausti, kas tu toksai? Ką man atsakysi?“ Vyskupas Kiprijonas pasakė: „Esu krikščionis ir vyskupas. Nepažįstu jokių kitų dievų, išskyrus vieną tikrąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Tam Dievui mes, krikščionys, nuolankiai tarnaujame, jam dieną naktį meldžiamės už save ir už visus žmones, ir už pačių imperatorių gerovę.“ Prokonsulas Paternas pasakė: „Taigi ir toliau taip darysi?“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Dievą pažinusi geroji valia negali keistis.“ Prokonsulas Paternas tarė: „Tai ar galėsi pagal Valeriano ir Galieno įsakymą išvykti tremtin į Kurubijos miestą?“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Vykstu.“ Prokonsulas Paternas tarė: „Ne tik dėl vyskupų, bet ir dėl presbiterių (imperatoriai) teikėsi man parašyti. Taigi noriu iš tavęs sužinoti, kas šiame mieste yra presbiteriai.“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Savo įstatymais teisingai ir naudingai nutarėte, kad neturi būti skundikų. Todėl negaliu jų nei nurodyti, nei išduoti. Tačiau juos bus galima rasti jų miestuose.“ Prokonsulas Paternas pasakė: „Aš šiandien čia pat juos išaiškinsiu.“ Vyskupas Kiprijonas pasakė: „Kadangi mūsų tvarka draudžia kam prisistatyti savanoriškai, o ir tavo valdžiai tas nepatiktų, jie negali prisistatyti savo noru, tačiau kai ieškosi, rasi.“ Prokonsulas Paternas pasakė: „Surasiu.“ Ir pridūrė: „Įsakė taip pat, kad niekur nebūtų susirinkimų ir kad krikščionys nesiburtų kapinėse. Jei kas nors tokiam išganingam įsakymui nepaklus, neteks galvos.“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Daryk, kas tau įsakyta.“
2 Tada prokonsulas Paternas įsakė išsiųsti palaimintąjį vyskupą Kiprijoną į tremtį. Jam ilgai ten būnant, prokonsulą Aspazijų Paterną pakeitė prokonsulas Galerijus Maksimas. Šis įsakė šventąjį vyskupą Kiprijoną atšaukti iš tremties ir pristatyti jam. Ir kai šventasis Dievo išrinktasis kankinys Kiprijonas sugrįžo iš Kurubijos miesto, į kurį buvo ištremtas anuometinio prokonsulo Aspazijaus Patemo įsakymu, jis, laikydamasis dieviškojo paliepimo, pasiliko savo užmiesčio namuose ir kasdien laukė, kad ateis jo, kaip jam buvo (sapne) parodyta. Ir kai ten laukė, staiga rugsėjo idose Tusko ir Baso konsulato metais atėjo pas jį du viršininkai: vienas iš jų – prokonsulo Galerijaus Maksimo, pakeitusio prokonsulą Aspazijų Paterną, rūmų tarnybos žirgininkas, kitas – tos tarnybos apsaugos raitininkas. Jie jį įkėlė į vežimą, pasisodino į vidurį ir nugabeno į Sekstus, kur prokonsulas Galerijus Maksimas buvo nuvykęs pataisyti sveikatos. Tasai prokonsulas Galerijus Maksimas įsakė palikti Kiprijoną kitai dienai. Ir tada atvestas palaimintasis Kiprijonas pasitraukė pas švenčiausiojo vyro prokonsulo Galerijaus Maksimo tarnybos vadą žirgininką ir kaip jo svečias pasiliko su juo kaime, kuris vadinamas Saturnu, tarp Venerejos ir Salutarijos. Ten susirinko visa minia brolių; sužinojęs apie tai, šventasis Kiprijonas įsakė saugoti mergaites, kadangi visi jie buvo apsistoję kaime priešais vado buveinės duris.
3 Taigi kitą dieną, aštuonioliktąją prieš spalio kalendas, iš ryto susirinko didelė minia į Sekstus pagal prokonsulo Galerijaus Maksimo įsakymą. Taigi prokonsulas Galerijus Maksimas tą pačią dieną liepė Kiprijoną atvesti pas jį, sėdintį Sauciolo atriume. Kai vyskupas Kiprijonas buvo atvestas, prokonsulas Galerijus Maksimas paklausė: „Ar tu esi Taskijus Kiprijonas?“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Taip, aš esu.“ Galerijus Maksimas paklausė: „Ar tu šventvagiškai nusiteikusiems žmonėms apsiskelbei jų galva?“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Taip, aš.“ Galerijus Maksimas pasakė: „Švenčiausieji imperatoriai įsakė tau atlikti apeigas.“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Šito nedarysiu.“ Galerijus Maksimas tarė: „Apsigalvok!“ Vyskupas Kiprijonas atsakė: „Daryk, kas tau įsakyta. Šis reikalas toks teisus, kad, nėra ko galvoti.“
4 Galerijus Maksimas, pasitaręs su taryba, paskelbė nuosprendį, tyliai ir sunkiai tardamas šiuos žodžius: „Ilgai gyvenai su šventvagiškomis mintimis ir daugelį žmonių subūrei aplink save nusikalstama sankalba, tapai priešu romėnų dievams ir šventoms apeigoms. Nė maldingiausieji ir švenčiausieji Augustai Valerianas ir Galienas ir prakilniausiasis Cezaris Valerianas negalėjo tavęs įtikinti, kad laikytumeis jų šventų apeigų. Kadangi įrodyta, jog esi didžiai niekšiškų nusikaltimų kurstytojas ir vėliavnešys, būsi pamokymas tiems, kuriuos savo nusikaltimu subūrei aplink save: tavo krauju bus sutvirtinta tvarka.“ Ir po šių žodžių perskaitė nuosprendį iš lentelės: „Taskijų Kiprijoną nutarta nukirsdinti kalaviju.“ Vyskupas Kiprijonas pasakė: „Dėkoju Dievui.“
5 Paskelbus šį nuosprendį, brolių minia kalbėjo: „Tegul ir mums kerta galvas kartu su juo!“ Dėl to broliai subruzdo, ir jį nulydėjo didelė minia. Taigi Kiprijonas buvo nuvestas į Sekstų lauką, ten nusimetė rudinį apsiaustą, atsiklaupė ant žemės ir parpuolė pasimelsti Viešpačiui. Nusivilkęs dalmatiką ir atidavęs ją diakonams, vienmarškinis ėmė laukti budelio. Kai atėjo budelis, įsakė saviesiems duoti budeliui dvidešimt penkis auksinus. Broliai mėtė prie jo kojų drobes ir raiščius. Po to palaimintasis Kiprijonas savo rankomis užsirišo akis. Kadangi negalėjo pats susirišti rankų, presbiteris Julianas ir subdiakonas Julianas jam jas surišo. Taip palaimintasis Kiprijonas mirė kankinio mirtimi; jo kūnas buvo pašarvotas netoliese, saugant nuo pagonių smalsavimo. Iš ten naktį paimtas, su žvakėmis ir vaškiniais deglais labai iškilmingai ir su maldomis buvo nulydėtas į prokuratoriaus Makrobijaus Kandidiano laukus, esančius Mapalos kelyje šalia tvenkinių. O po kelių dienų mirė prokonsulas Galerijus Maksimas.
6 Taigi palaimintasis kankinys Kiprijonas mirė aštuonioliktą dieną prieš spalio kalendas, valdant imperatoriams Valerianui ir Galienui, viešpataujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuriam garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.
Katalikų kalendorius-žinynas 1988 m.
