Kankiniai

Kaip esu toli nuo Tavo artumos, Kristau! Gyvenu tuštybėmis, mano siela be Tavęs - kankinė. Tūkstančius kartų grįžtu pas Tave, tūkstančius kartų apleidžiu Tave.

Šiandien popiežius Pranciškus patvirtino lygiavertę šešiolikos Kompjenės karmeličių kankinių kanonizaciją, kurios nuo šiol gali būti garbinamos kaip šventosios.

Kankinys yra ir tikrasis Kristaus mokinys, iki galo einantis Mokytojo keliu. Jis, kaip ir Jėzus, visą save atiduoda į Dievo rankas.

Kražiškių prisiminimuose ilgam išliko neišdildomi įspūdžiai apie stebinančią kun. Rimkaus veiklą, vos per ketverius metus kone visus parapijiečius atvedusią į dvasinį atgimimą.

Dievas ne atsitiktinai leido tai pasaulyje, palaimintieji, bet kad mus paragintų arba sugėdintų, jei pabijotume kentėti už tiesą dėl išganymo, kai kiti to yra siekę iš tuštybės – savo pražūčiai.

Sausio 4 d. Kauno arkivyskupijoje minima Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės (1924–1944) mirties diena. Elena vadinama Lietuvos šventąja Marija Goretti.

Yra daug istorinių asmenybių, kurių paskelbimo šventaisiais kada nors laukiame, nes jos buvo nužudytos dėl neapykantos tikėjimui ir krikščioniškai civilizacijai. Šių kankinių tarpe yra ir Marcantonio Bragadinas, narsusis Famagustos salos gynėjas, kuriam 1571-aisiais turkai gyvam nudyrė odą.

Romos martirologas yra svarbus, nors ir nepatogus, priešnuodis daugeliui šiuolaikinių klaidingų įsitikinimų.

Kun. P. Budrys, likęs vienas centre šalies, kuri nebuvo jam gimtoji, netekęs dvasinės ir materialinės paramos, gyveno neturėdamas net mažyčio nuosavo kambarėlio ir žinodamas, kad visi, kuriais jis pasitiki, yra visąlaik sekami.

Scilio kankinių protokolas — seniausias išlikęs krikščionių tekstas lotynų kalba.

Mažai prisimenamas prieš 538 metus šiandien įvykęs įvykis – ritualinis 800 krikščionių, nepripažinusių islamo, nukirsdinimas – daug paaiškinantis apie šiuolaikinius klausimus, susijusius su tebesitęsiančiu islamo ir Vakarų konfliktu.

Šv. Ignotas Antiochietis – viena ryškiausių pirmojo krikščionybės šimtmečio figūrų. Labai maža tikrų istorinių žinių apie jo (kaip, beje, ir apie apaštalų) gyvenimą. Tik gyvenimo pabaigoje akimirkai išniręs iš istorijos sutemų šv. Ignotas daugeliui ateities kartų paliko ryškų tvirto tikėjimo – iki džiaugsmingos kankinystės – pavyzdį, o savo pamokymais sutvirtino besikuriančių krikščionių bendruomenių pamatus.

Žvelgdamas į savo kruvinas ir sudarkytas rankas, apsuptas dūmų, triukšmo ir ritualinio siautulio, šv. Izaokas jas paaukojo Dievui, nes jautė, kad niekada daugiau nebegalės aukoti Nekaltosios Ostijos.

„Šventųjų Perpetua ir Felicity kankinystė“ – vienas seniausių ir žinomiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų, kuriame aprašoma 203 m. nužudytų krikščionių šv. Perpetua ir Felicitos kankinystė. 

Balandžio 29 dieną minimas šv. Petras Veronietis, XIII amžiaus dominikonas kunigas, uolus pamokslininkas, inkvizitorius ir kankinys.

Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“.

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.

Šv. Augustinas ir kiti tėvai neabejoja, kad garsusis šv. Pauliaus atsivertimas buvo šio šventojo priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas.

Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis  brandžiųjų viduramžių įvykis.

Antiochijos vyskupas ir kankinys Ignotas (kitaip dar vadintas Teoforu – Dievo Nešiotoju) imperatoriaus Trajano laikais (pasak Harnako, po 110 m.) buvo suimtas ir iš Sirijos nugabentas į Romą žvėrims sudraskyti. Jis buvo po apaštalo Petro antrasis Antiochijos vyskupas, tikras apaštalų įpėdinis ir tarnyste, ir dvasia.