„Turkai prisiekė išnaikinti krikščionybę. Tenutyla sofistai! Dabar metas ne kalbėti, o veikti ir kovoti!“
Popiežius Sikstas IV
Mažai prisimenamas prieš 538 metus rugpjūčio 14 d. įvykęs įvykis – ritualinis 800 krikščionių, nepripažinusių islamo, nukirsdinimas - daug paaiškinantis apie šiuolaikinius klausimus, susijusius su tebesitęsiančiu islamo ir Vakarų konfliktu.
Kai 1453 m. Osmanų sultonas Mahometas II užėmė Konstantinopolį, jam buvo tik 21-eri – vadinasi, prieš akis dar buvo daug gerų džihado dešimtmečių. Jis tęsė ekspansiją Balkanuose, o norėdamas pašerti savo žirgus prie Šventojo Petro bazilikos altoriaus (musulmonų pranašystės skelbė, kad „Konstantinopolį užkariausime anksčiau nei Romą“), įsiveržė į Italiją ir 1480 m. užėmė Otrantą. Daugiau nei pusė iš 22 000 gyventojų buvo išžudyta, 5 000 surakinti grandinėmis.
Sultonas Mahometas, norėdamas pademonstruoti savo „didžiadvasiškumą“, 800 grandinėmis surakintų krikščionių belaisvių pasiūlė laisvę su sąlyga, kad jie visi priims islamą. Vietoje to jie vienbalsiai pasirinko vieno iš jų pasakytus žodžius: „Mano broliai, mes kovojome, kad išgelbėtume savo miestą, dabar atėjo laikas kovoti už savo sielas!“
Pasipiktinęs, kad jo kvietimas buvo atmestas, rugpjūčio 14 d. Mahometas įsakė ritualiniu būdu nukirsdinti 800 nelaimėlių galvas ant vienišos kalvos (vėliau pavadintos „Kankinių kalva“). Jų arkivyskupas buvo lėtai perpjautas per pusę, aidint patyčioms ir triumfuojantiems šūksniams „Allahu Akbar!“ (Kai kurių iš šių pasipriešinusių krikščionių skeletai buvo išsaugoti ir iki šiol saugomi Otranto katedroje).
Netikėkite savo meluojančiomis akimis
Dabar pagalvokime, kaip šis įvykis susijęs su dabartinėmis realijomis.
Pirma, akivaizdus, bet visuotinai paplitęs melas, kurį mes turime priimti meluodami savo akims: kai islamo šalininkai ar organizacijos imasi smurto prieš nemusulmonus ir kaip motyvaciją nurodo islamą, mums iš karto sakoma visiškai priešingai – kad jie yra paprasti nusikaltėliai ir psichopatai ir kad jų veiksmai „neturi nieko bendra su tikruoju islamu“.
Tačiau žiaurumus Kankinių kalvos viršūnėje vykdė ne tik eiliniai „musulmonai“, bet ir faktinis sunitų islamo lyderis, pats sultonas, kuris visada turėjo būrį musulmonų ulemų – dvasininkų, mokslininkų ir muftijų, kad vadovautųsi jų patarimais ir patvirtintų savo sprendimus netikinčiųjų atžvilgiu (įskaitant islamo nepripažįstančiųjų žudynes).
Beje, Mahometas II yra Turkijos ir jos prezidento Erdogano, kuris Hagia Sophia pertvarkė į mečetę iš dalies siekdamas pagerbti žudiką sultoną, didvyris.
Otrantas taip pat nebuvo išimtis. Kaip gausiai dokumentuojama dviejose [mano – red. past.] knygose, per beveik 14 amžių oficialūs islamo lyderiai ir atstovai – nuo sultonų ir kalifų iki ulemų ir šeichų – visada kalbėjo ir elgėsi taip pat kaip Islamo valstybė (ISIS) (arba veikiau atvirkščiai).
Įdomu pamąstyti ir apie tai, kad net prieš daugiau nei pusę tūkstantmečio Vakarų tautos mieliau ėmėsi neigimo ir noro tikėtis geriausio, nei suvokė tikrovę ar padėjo savo skriaudžiamiems bendratikiams. Netrukus po Otranto žudynių popiežius Sikstas IV atitinkamai sudraudė abejingus Vakarus:
Tegul jie nemano, kad yra apsaugoti nuo užkariavimo, tie, kurie yra toli nuo karo veiksmų vietos! Jie irgi palenks kaklą po jungu ir bus nukirsdinti kalaviju, jei neišeis pasitikti užpuoliko. Turkai prisiekė išnaikinti krikščionybę. Tenutyla sofistai! Dabar metas ne kalbėti, o veikti ir kovoti!
Mieganti krikščionybė
Tokie skundai nebuvo nei neįprasti, nei nauji. 1433 m. kardinolas Julijonas peikė likusios krikščionybės susiskaldymą ir abejingumą džihadui, kuris buvo vykdomas prieš Rytų bendratikius:
Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite, kaip Kristaus tautą trypia ir ryja turkai, saracėnai ir totoriai [visi musulmonai]. Kodėl nesigailite daugybės tūkstančių savo brolių, kurie metai iš metų patenka į sunkią netikėlių vergiją?... Bet dar labiau apgailėtina tai, kad daugelis iš tų, kurie patenka į nelaisvę ir negali pakęsti tokios sunkios vergijos, išsižada katalikų tikėjimo ir pereina į pasibjaurėtiną Mahometo sektą. Kiek karalysčių, provincijų, miestų, miestelių yra kasdien užgrobiama ir ištuštinama? Dabar jie įvarė jus į kampą nedidelėje teritorijoje vakaruose... Nesantaika tarp krikščionių yra visų šių nelaimių priežastis. Jei tik jie taptų išmintingi ir puoselėtų meilę, tokie persekiojimai greitai baigtųsi.
Praėjus beveik šimtmečiui po Otranto, Vakarų kryžiaus žygių uolumas vis dar snaudė. 1565 m., kai didžiulė islamo kariuomenė plaukė apsupti mažytės Maltos salos, popiežius Pijus IV, kuris bandė surinkti kariuomenę, skundėsi, kad Ispanijos karalius „pasitraukė į miškus, o Prancūziją, Angliją ir Škotiją valdo moterys ir berniukai“.
Galiausiai, ir ne kitaip nei šiandien, nors didžioji dalis Vakarų žmonių nežinojo apie islamo veiksmus, nedidelė mažuma visada buvo gerai informuota, taip pat ir iš istorinės perspektyvos. Prisiminkime Sebastiano Branto (Sebastian Brant, g. 1457 m.) „Kvailių laivą“ – satyrinę poemą apie laipsnišką islamo pažangą „miegančios“ krikščionybės atžvilgiu:
Mūsų tikėjimas buvo stiprus Rytuose / Jis valdė visą Aziją / Maurų žemėse ir Afrikoje / Bet dabar [nuo VII a.] šios žemės nebe mūsų... / Mes žūstame miegodami po vieną ir visi kartu / Vilkas atėjo į tvartą / Ir vagia Šventosios Bažnyčios avis / Kol ganytojas miega / Keturias mūsų Bažnyčios seseris rasite / Jos yra patriarchalinės / Konstantinopolis, Aleksandrija, Jeruzalė, Antiochija / Bet jos prarastos ir apiplėštos / Ir netrukus bus užpulta galva [Roma].
Kaip rodo eilėraščio tęsinys, išsilavinę europiečiai į Osmanų imperijos rykštę žiūrėjo kaip į naujausią islamo teroro tęsinį: jei arabai buvo „pirmieji skėrių būriai“, kurie pasirodė „apie 630 metus“, cituojant amžininką anglų dvasininką, tai „turkai, angių išperos, yra blogesni už savo tėvus... o saracėnai – už savo motinas“.
Net ir šioje srityje mažai kas pasikeitė: šiandieninės nuolat besikeičiančios džihadistų organizacijos – Islamo valstybė, al-Qaeda, Boko Haramas, Hamas, Hezbollah, al-Shabaab ir kitos – yra naujausios „angių išperos“, kurias išperėjo amžinasis džihadas.
Raymond Ibrahim, knygų Defenders of the West (Vakarų gynėjai - angl.) ir Sword and Scimitar (Karas ir scimitaras - angl.) autorius, yra Gatestono instituto (Gatestone Institute) nusipelnęs vyresnysis Shillmano mokslinis bendradarbis ir Artimųjų Rytų forumo (Middle East Forum) Judith Rosen Friedman mokslinis bendradarbis.
