POLIKARPAS SMIRNIETIS
(PIRMASIS) LAIŠKAS FILIPIEČlAMS
13 1Jūs parašėte man – jūs ir Ignotas, – kad jei kas nors keliaus į Siriją, paimtų ir jūsų laišką.[1] Aš taip ir padarysiu, kai pasitaikys gera proga – arba pats, arba mano pasiuntinys; jis bus jūsų ir mano atstovas. 2Kaip esate prašę, jums siunčiame Ignoto laiškus, atsiųstus mums, ir visus kitus, kiek turėjome. Jie pridėti prie šio laiško, ir jūs galėsite iš jų pasisemti daug naudos, nes juose gyvas tikėjimas, kantrybė ir visokie pamokymai, susieti su mūsų Viešpačiu. Praneškite mums, ką tikra sužinosite apie patį Ignotą ir su juo esančius.
ŠVENTOJO POLIKARPO, SMIRNOS VYSKUPO IR ŠVENTOJO KANKINIO
(ANTRASIS) LAIŠKAS FILIPIEČlAMS
Polikarpas ir su juo esantys presbiteriai Dievo Bažnyčiai, apsistojusiai Filipuose. Gailestingumo ir ramybės pilnatvė jums nuo Visavaldžio Dievo ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus.
1 1Aš džiaugiausi kartu su jumis mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kadangi esate priėmę tikrosios meilės atvaizdus; juos deramai ir palydėję – tuos, kurie buvo supančioti šventųjų garbės vertais pančiais, papuošti tikrųjų Dievo ir mūsų Viešpaties išrinktųjų diademomis. 2Taip pat džiaugiausi, kad tvirtos jūsų tikėjimo šaknys, apie kurias kalbama nuo senų laikų, tebegyvuoja iki šiandien ir neša vaisių mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris ėmėsi už mūsų nuodėmes žengti mirtin. Dievas jį prikėlė, išlaisvindamas iš mirties karalijos kankynių. 3Jūs, nors nesate jo matę, tikėdami jį džiūgaujate neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, kurį daugelis norėtų patirti, ir suprantate, kad esate išgelbėti malone – ne darbais, o Dievo valia per Jėzų Kristų.
2 1Todėl susijuosę strėnas tarnaukite Dievui su baime ir tiesa, pamesdami tuščius plepalus ir minios[2] suklydimą, įtikėję Tą, kuris prikėlė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų iš numirusių ir atidavė jam garbę bei sostą savo dešinėje. Jam visa pavaldu, kas danguje ir žemėje, jam tarnauja visa, kas alsuoja; jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Dievas pareikalaus atsakyti už jo kraują tuos, kurie jo nepanorėjo tikėti. 2Tas, kuris jį prikėlė iš numirusių, prikels ir mus, jei vykdysime jo valią, gyvensime pagal jo įsakymus, mylėsime, ką jis mylėjo, o atsižadėsime visokio neteisingumo, godumo, pinigų meilės[3], smerkimo, melagingo liudijimo, neatsilygindami piktu už pikta, keiksmu už keiksmą, užgavimu už užgavimą, piktžodžiavimu už piktžodžiavimą, 3atsimindami Viešpaties žodžius, kuriais jis mokė: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami, atleiskite, ir jums bus atleista; būkite gailestingi, idant susilauktumėte gailestingumo; kokiu saiku seikėsite, tokiu jums bus atseikėta“, ir „palaiminti vargdieniai ir persekiojamieji dėl teisybės, nes jų yra Dievo karalystė“.
3 1 Broliai, anaiptol ne savo užmoju rašau jums apie teisumą, bet todėl, kad jūs pirmi mane paskatinote. 2Juk nei aš, nei kas nors panašus į mane negali prilygti palaimintojo ir šlovingojo Pauliaus išminčiai. Jis, būdamas tarp jūsų[4], asmeniškai kalbėdamasis su ano meto žmonėmis, mokė, tiksliai ir galingai skelbdamas tiesos žodį, o iškeliavęs parašė jums laiškų. Jeigu juos rūpestingai skaitysite, galėsite įsigyventi į duotąjį jums tikėjimą, 3kuris yra mūsų visų motina, lydima vilties ir pranokstama meilės Dievui, Kristui ir artimui. Jei kas išsilaikys juose, bus įvykdęs teisumo priesaką; nes kas turi meilę, tas yra toli nuo nuodėmės.
4 1Visų blogybių versmė yra pinigo meilė. Žinodami, kad nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime, apsišarvuokime teisumo ginklais ir pirmiausia patys išmokime žengti Viešpaties įsakymų keliu.
2Toliau išmokykite savo moteris gyventi joms duotame tikėjime, meilėje, tyrume, mylėti savuosius vyrus su tikra ištikimybe, lygiai santūriai mylėti visus žmones ir auklėti vaikus Dievo baimėje.
3Našlės tebūna išmintingos, sergėdamos Viešpaties tikėjimą; tegu nuolatos malda užtaria visus, tegu labai vengia šmeižtų, apkalbų, melagingo liudijimo, pinigo meilės ir visokio pikto, suprasdamos, kad jos yra Dievo aukuras[5], kad Dievas visa regi ir nuo jo žvilgsnio negali likti paslėptų nei minčių, nei jausmų, nei širdies paslapčių.
5 1Suprasdami, kad Dievas nesiduoda išjuokiamas, mes privalome žengti brangindami jo įsakymus ir šlovę.
2Panašiai ir diakonai tebūna be priekaišto jo teisumo akivaizdoje kaip Dievo ir Kristaus, o ne žmonių tarnai: ne šmeižikai, ne dviveidžiai, ne pinigo mylėtojai; tebūna jie visame kame santūrūs, užjaučiantys, uolūs, besielgiantys pagal Viešpaties tiesą, nes jis tapo visų tarnu. Jei mes šiame amžiuje patiksime jam, jis mus priims būsimajame, nes pažadėjo mus prikelti iš numirusių. Jeigu tinkamai jam tarnausime, – ir viešpatausime kartu su juo, jei tik turime tikėjimą.
3Taip pat ir jaunuoliai visame kame tebūna be priekaištų, pirmiausia sergėdami skaistumą, pažabodami savyje visokius blogus polinkius. Iš tiesų gražu atmesti šalin šio pasaulio geismus, nes kiekvienas geismas kovoja prieš dvasią, o nei ištvirkėliai, nei iškrypėliai, nei svetimautojai nepaveldės Dievo karalystės – visi darantys pikta. Taigi privalu susilaikyti nuo visų tų dalykų, paklusti presbiteriams ir diakonams kaip Dievui ir Kristui.
Mergelės tegyvena nesuteptos, su gryna sąžine.
6 1Ir presbiteriai privalo būti širdingi, visiems gailestingi. Tegrąžina jie paklydusius, telanko visus ligonius, tegu nepamiršta našlių, našlaičių ir varguolių. Tegu visuomet rūpinasi daryti, kas gera Dievo ir žmonių akyse; tegu susilaiko nuo visokio pykčio, nuo pataikavimo asmenims, nuo neteisingo smerkimo; tebūna kur toliau nuo pinigo meilės, teneskuba tikėti apkalbomis, tenebūna užsispyrę savo sprendimuose, prisimindami, kad visi esame nuodėmės skolininkai. 2Jeigu meldžiame Viešpatį, kad mums atleistų, – tai ir patys privalome kitiems atleisti. Juk mes stovime prieš mūsų Viešpaties ir Dievo akis, mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę ir kiekvienam teks duoti apyskaitą už save. 3Todėl tarnaukime jam su baime ir didžia pagarba, kaip sakė jis pats ir apaštalai, paskelbę mums Evangeliją, bei pranašai, iš anksto pranešę Viešpaties atėjimą. Būkime uolūs daryti gera, venkime papiktinimų, netikrų brolių ir tų, kurie veidmainingai nešioja Viešpaties vardą ir klaidina tuščius žmones.
7 1Kiekvienas, kas neišpažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne, – tas antikristas[6]. Ir kas neišpažįsta kryžiaus liudijimo – tas nuo velnio. Kas iškraipo Viešpaties pasakymus pagal savo geidulius ir neigia prisikėlimą bei teismą, tas šėtono pirmgimis. 2Todėl pameskime tuščius minios plepalus bei klaidingus mokslus ir grįžkime prie iš pradžių mums perduoto žodžio. Likime blaivūs, kad galėtume melstis, ištvermingai pasninkaukime, maldaukime visa regintį Dievą, kad neišstatytų mūsų gundymui, nes Viešpats yra pasakęs: „Dvasia ryžtinga, o kūnas silpnas“.
8 1Nuolatos tvirtai laikykimės savo vilties ir savo teisumo užstato, kuris yra Kristus Jėzus. Tai jis savo kūnu užnešė mūsų nuodėmes ant (kryžiaus) medžio[7], tai jis nepadarė nuodėmės ir jo lūpose nerasta klastos. Juk už mus, idant mes gyventume jame, jis visa iškentėjo. 2Tad būkime jo kantrybės sekėjai ir, jeigu mums tenka kentėti dėl jo vardo, – pašlovinkime jį. Tokį pavyzdį jis pats mums paliko, ir tai mes įtikėjome.
9 1Raginu jus visus paklusti teisumo žodžiui ir ištverti kantrybėje ne tik savo akimis regėtų palaimintųjų Ignoto, Zosimo ir Rufo, bet ir kitų jūsiškių bei paties Pauliaus ir kitų apaštalų pavyzdžiu. 2Būkite tikri, kad visi šie nebėgo veltui, bet išlaikė tikėjimą ir teisumą, o dabar yra jiems priklausančioje vietoje prie Viešpaties, su kuriuo jie kentėjo. Jie ne šitą pasaulį mylėjo, bet tąjį, kuris numirė už mus ir kurį Dievas dėl mūsų prikėlė.[8]
10 1Taigi šitaip laikykitės ir sekite Viešpaties pavyzdžiu, būdami tvirto ir ištvermingo tikėjimo, mylintys savo brolius, mylintys vieni kitus, surišti tarpusavyje tiesa, vienas kitą pralenkiantys Viešpaties švelnumu, nė vieno neniekinantys. 2Kai turite galimybę padaryti gera,– nedelskite, nes „išmalda išvaduoja iš mirties“. Būkite tarpusavyje klusnūs; nepriekaištingai gyvenkite tarp pagonių, kad dėl gerų darbų ir patys susilauktumėte pagarbos, ir Viešpačiui dėl jūsų nebūtų piktžodžiaujama. 3Vargas tam, dėl kurio piktžodžiaujama Viešpaties vardui. Visus mokykite saikingumo, kurio patys laikotės.
11 1Esu labai nuliūdęs dėl Valento, kuris kadaise buvo jūsų presbiteris, kad jis taip paniekino jam duotas pareigas[9]. Todėl raginu jus: sergėkitės godumo, būkite skaistūs ir tiesakalbiai. Venkite visokio blogio. 2Kas neįstengia dėl šių dalykų susivaldyti, kaip gi mokys kitus? Kas nesutvardo savo godumo, susiterš ir stabmeldyste ir prilygs pagonims, nepažįstantiems Viešpaties sprendimo. Argi nežinome, kad šventieji teis pasaulį, kaip moko Paulius? 3Aš nieko panašaus nepastebėjau tarp jūsų ir negirdėjau taip kalbant apie jus, tarp kurių darbavosi palaimintasis Paulius ir kuriuos jis paminėjo’ savo laiško pradžioje. Jis net giriasi jumis visose Bažnyčiose, kurios tik vienos pažino Dievą, o mes dar nebuvome jo pažinę. 4Todėl, broliai, aš taip kremtuosi dėl jo ir jo žmonos – Viešpats tesuteikia jiems tikrą atgailą. Būkite atsargūs dėl šių dalykų; tokių žmonių dar nelaikykite priešais, bet juos, kaip nukentėjusius bei paklydusius narius, raginkite pasitaisyti, idant visų jūsų kūnas būtų išgelbėtas. Taip elgdamiesi, jūs ugdote pačius save.
12 1Tikiu, kad jūs esate gerai susipažinę su Šventaisiais Raštais, ir jums nėra paslėptų dalykų. Man šito neduota. Nebent šis Raštų pasakymas: „Rūstaukite taip, kad nenusidėtumėte!“ „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ Laimingas, kas tai atsimena; aš tikiu, jog taip yra jumyse. 2Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas ir pats amžinasis vyriausiasis kunigas, Dievo Sūnus Jėzus Kristus tesutvirtina jus tikėjimu, tiesa ir didžiu švelnumu, be rūstybės, su kantrumu, atvira širdimi, nuolaidumu ir skaistumu. Teduoda jums dalią ir paveldą su savo šventaisiais, taip pat mums kartu su jumis ir visais po dangumi, kurie įtikės mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir jo Tėvą, jį prikėlusį iš numirusių. 3Melskitės už visus šventuosius. Melskitės taip pat už karalius, valdžias, už kunigaikščius, taip pat už tuos, kurie jus persekioja ir jūsų nekenčia, už kryžiaus priešininkus, idant jūsų vaisius būtų matomas visiems ir kad būtumėte jame tobuli.
13 (Pirmojo laiško fragmentas, žr. aukščiau)
14 Aš tai parašiau jums per Krescentą, kurį jums neseniai rekomendavau ir dabar jums pavedu. Jis bendravo su mumis be priekaištų; tikiu, kad toks bus ir pas jus. Gražiai priimkite ir jo seserį, kai atvyks. Likite sveiki Viešpatyje Jėzuje Kristuje, ir malonė tebūna su jumis visais. Amen.
Iš graikų kalbos vertė kun. Č. Kavaliauskas.
[1] Šv. Irenėjas (Adv. Haer. V, 20, 6 – 7) rašo, kad Polikarpas buvo Smirnos vyskupu paskirtas apaštalų, o Tertulijonas (De Praescr. Haer. 32, 2) nurodo, kad jį paskyręs šv. apaštalas Jonas. Šv. Ignotas aplankė jį Smirnoje ir vėliau parašė jam laišką (žr. KKŽ-87; p. 271–274). Šv. Irenėjas dar mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems. Naujesni tyrinėjimai parodė, kad būta bent dviejų laiškų: kad 13-asis skyrius yra atskiras, rašytas anksčiau už kitus skyrius. Mat jame šv. Ignotas dar minimas kaip gyvas, o 9-ajame – kaip jau nukankintas. Tas pirmasis laiškas greičiausiai buvo tik laiškelis, pridėtas prie filipiečių prašyto šv. Ignoto laiškų rinkinio (rinkiniui tuomet dar bus trūkę laiško Romiečiams (KKŽ-87, p. 261–264).
[2] „Minia“ – pagonys ir eretikai.
[3] Šv. Polikarpas godumą bei pinigų meilę laiko labai pavojingomis ydomis, griežtai priešingomis Evangelijai, giminingomis stabmeldystei.
[4] Šv. Paulius lankėsi Filipuose 50 m. (plg. Apd 16, 12–40), mylėjo tą bendruomenę ir iš Romos kalėjimo parašė jai laišką.
[5] Vienišas našles šelpiančiai bendruomenei jos yra aukuras, o ir pačios aukoja Dievui savo maldas ir gyvenimą.
[6] Čia smerkiama doketų klaida, neigusi Kristaus kūno, tad ir jo kančios bei prisikėlimo tikrumą; plg. 1 Jn 4, 2–3.
[7] Plg. 1 Pt 2, 24. Čia ir kitur autorius gausiai cituoja Naująjį Testamentą arba daro aliuzijas, kurias lengvai pastebės susigyvenęs su e vangeli jomis ir apaštalų raštais skaitytojas.
[8] Tolesniųjų skyrių graikiškasis originalas yra dingęs, išskyrus 13-ąjį skyrių, kuris laikomas atskiru pirmesnių laišku. Todėl 10, 11, 12 ir 14 sk. tekstas verčiamas iš seno lotyniško vertimo.
[9]. Apie šį presbiterį Valentą jokių kitų duomenų nėra išlikę. Pagal kontekstą sprendžiama, kad jis pažemino savo pašaukimą per pinigo meilę. Šventasis vyskupas dar tikisi jo atsivertimo, neliepia laikyti priešu.
[10] „Šventaisiais“, „broliais“, „mokiniais“ ir „tikinčiaisiais“ apskritai vadinami krikščionys.
