Laiškas kankiniams

Spėjama, kad „Laiškas kankiniams“ yra anksčiausias II amžiaus katalikų teologo Tertulijono (155-220) darbas, kuriuo siekiama padrąsinti katalikus drąsiai priimti kankinystę.

1 Šį maisto siuntinuką jums, išrinktieji šlovingai kankinystei, į kalėjimą siunčia motina ir valdovė Bažnyčia iš savo apsto bei paskiri broliai pagal savo išgales. Priimkite ir iš mūsų šį tą, kas prisidėtų prie jūsų dvasios brendimo. Juk nedera vien kūną maitinti, sielą palikus vaduotis badu. Jei gydome sirguliuojantį, tai kaipgi reikia susirūpinti sunkiu ligoniu. Tiesa, kas aš toks, kad jus mokyčiau? Bet ir geriausiems gladiatoriams patarinėja ne tik jų mokytojai bei vadovai: ir nemokšos be jokio reikalo iš tolo kaišo trigrašį, o ne sykį ir pravertė jiems iš liaudies sklindantys patarimai. Taigi, pirmiausia, palaimintieji, „neliūdinkite Šventosios Dvasios“ (Ef 4, 30), įžengusios kartu su jumis į kalėjimą. Jeigu ji nebūtų su jumis įžengusi, šiandien ten nebūtų nė jūsų. Todėl stenkitės, kad ji su jumis ten liktų, ir ji nuves jus pas Viešpatį. Demonas ir kalėjime įsitaisė kaip namuose, ir ten laiko savo šeimyną. Bet jūs į kalėjimą atėjote, kad pamintumėte jį jo paties namuose, kaip pamindavote, būdavo, susirinkdami laisvėje. Tad tenesako: „Štai jie mano rankose, mėginsiu juos suskaldyti, sukelsiu juose niekingas aistras, tarpusavio kivirčus.“ Tegu vengia jūsų žvilgsnio ir slepiasi, nustėręs iš baimės, tamsiausiose kertelėse, kaip užkerėta ar dūmais išguita gyvatė. Tenesijaučia toks tvirtas savo karalystėje, galįs suskaldyti jus, teranda jus tvirtus, ginkluotus vienybe. Kovoti su juo, – tai sergėti santaiką. Juk ir santaikos su Bažnyčia neturintys priprato jos prašyti iš kalinamų kankinių. Jau vien dėl to privalote gyventi taikoje, ją puoselėti ir saugoti, kad prireikus ir kitiems galėtumėte jos duoti.

2 Sielos pavojai jus atlydėjo iki kalėjimo slenksčio – taip, kaip ir jūsų giminaičiai. Nuo to meto esate atskirti nuo pasaulio. Jei atidžiau pažvelgsime į pasaulį kaip į kalėjimą, suprasime, kad jūs ne įėjote į kalėjimą, bet iš jo išėjote. Pasaulio tamsumos yra baisesnės – jos apakina žmonių širdis. Pasaulio grandinės yra sunkesnės – jos sukausto net žmonių sielas. Šlykštesnis yra pasaulio purvas – žmonių geiduliai. Pagaliau pasaulyje pilna nusikaltusių – tai visi žmonės. Tik teisia ten ne prokonsulas, o Dievas. Pamąstykime apie tai, palaimintieji, jei tektų kalėjime pakliūti į karcerį. Ten tamsu, bet jūs esate šviesa, ten laukia grandinės, bet Dievas jus išlaisvino, bjaurus dvokas iš ten trenkia, bet jūs esate kvapnusis dvelkimas. Jūsų laukia teisėjas, bet ir teisėjus gausite teisti. Tegu ten liūdi tas, kuris ilgisi pasaulio. Juk už kalėjimo sienų krikščionis išsižada pasaulio, o kalėjime – paties kalėjimo. Kad ir kur būtumėte pasaulyje, vis tiek nesate pasaulyje. Gal ir praradote kokį gyvenimo malonumą, bet reikia ko nors netekti dėl didesnio pelno. Manau, nėra reikalo kalbėti apie atlygį, kurį Dievas paruošė kankiniams. Sulyginkime dabar gyvenimą pasaulyje ir kalėjime. Ar ne daugiau kalėjime dvasia gauna, negu kūnas netenka, juo labiau, kad nenukenčia nė teisėti kūno reikalavimai – dėl Bažnyčios rūpesčio, brolių agapės. Be to, dvasia gauna, kas visada naudinga tikėjimui. Nematai svetimų dievų, su jų atvaizdais nesusiduri. Pagonių šventėse nebereikia maišytis, nebeįžeidžia tavęs niekingi (aukojimo) dūmai, neužgauna nei pašėlusių vaidinimų žiaurumas, nei šventės dalyvių begėdystės. Nebeužkliūva akys už viešų paleistuvybių; išvengi papiktinimų, pagundų, blogų prisiminimų ir net persekiojimų. Kalėjimas krikščioniui – it dykuma pranašui. Pats Viešpats labai mėgo vienatvę, nes taip galėdavo laisviau pasimelsti, atsitraukti nuo pasaulio; pagaliau ir savo garbę mokiniams nuošalumoje apreiškė. Vadinkime ne kalėjimu, bet vienute. Nors kūnas užrakintas ir suvaržytas, bet dvasiai visa yra atvira. Žinoma, ten nepaganysi akių po ūksmingus stadionus, ilgus portikus, bet kokios erdvės plotai atsiveria sielai, keliaujančiai į Dievą! Kai tik dvasia keliauji, nesi kalėjime. Sielai viešint danguje, nevargsta kojos. Siela visą žmogų nešioja ir kur nori pakelia. „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Todėl ten tebūna mūsų širdis, kur norime turėti lobį.

3 Tiesa, palaimintieji, kalėjimas sunkus ir krikščionims. Bet jau tada, kai atsakėme į Sakramento kreipinius, buvome pašaukti į gyvojo Dievo kariuomenę. Joks karys nenusineša į karą malonumų, nei tiesiog iš guolio į rikiuotę nestoja, bet, palikęs sudėtas palapines, stoja ten, kur sunku, nepatogu, nemalonu. Net taikos metu, nešiodami ginklus, bėgiodami laukais, kasdami griovius, mokydamiesi vėžlio rikiuotės[1], pratinasi pakelti karo vargą ir nepatogumus. Prakaitu viskas pasiekiama. Kad kūnas ir dvasia nenugeibtų, pavėsį keičia saulė, giedrą dargana, tuniką šarvai, tylą riksmas, ramybę triukšmas. Todėl, palaimintieji, ką tik sunkaus patirsite, skirkite lavinti sielos ir kūno dorybėms. Jūsų laukia geros grumtynės: joms teisėjaus gyvasis Dievas, globos Šventoji Dvasia, o nugalėtojui atiteks amžinasis vainikas; apdovanojimas – teisė įsijungti į angelų valstybę danguje ir garbė per amžių amžius. Todėl jūsų vadovas Jėzus Kristus, patepęs jus Dvasia ir atvedęs į šią kovą, norėjo pervesti jus iš laisvesnės tvarkos į griežtesnę, kad prieš kovą sutvirtėtų jėgos. Juk ir atletai laikosi griežtesnės tvarkos, kad turėtų daugiau laiko jėgoms ugdyti: atsisako lepinančio patogumo, gardesnio kąsnio, svaigių gėrimų, žodžiu, prisiverčia, kankinasi, varginasi. Kuo daugiau prakaito lavybose, tuo labiau norisi pergalės. Bet „jie tai daro, – sako apaštalas, – norėdami gauti vystantį vainiką“ (1 Kor 9, 25). O mes, siekdami amžinojo, kalėjimą laikykime sporto mokykla, kad, per visokius nepatogumus gerai pasiruošę, būtume nuvesti į stadioną – teismą. Sunkumuose grūdinasi dorybės, nyksta ištižimas.

4 Viešpaties pamokyti žinome: „Dvasia ryžtinga, kūnas silpnas“ (Mt 26, 41), bet neapsigaukime, manydami, kad Viešpats pritarė kūno silpnumui. Dėl to ir pasakė „dvasia ryžtinga", kad parodytų, kas kam turi nusilenkti, būtent – kūnas turi tarnauti dvasiai, silpnesnis stipresniam, kad jo stiprumu ir pats sutvirtėtų. Tegu dvasia ir kūnas sutaria abipusei gerovei, tik ne kalėjimo vargą turėdami prieš akis, o pačią kovą ir mūšį. Galbūt kūnas bijosi sunkaus kardo, aukšto kryžiaus; įniršusių žvėrių, baisios liepsnų kankynės, išradingos budelių vaizduotės, bet dvasia atsilaikys ir dar kūnui padės. Ne tik vyrai, bet ir moterys, kaip ir jūs, palaimintosios, atstovaujančios silpnajai lyčiai. Per ilgai užtruktų išvardyti visus, kurie, paklusę vidiniam balsui, nusižudė. Iš moterų, pavyzdžiui, išprievartavimo nepakėlusi Lukrecija artimųjų akivaizdoje susivarė peilį, kad susigrąžintų prarastą skaistybės garbę. Mucijus įkišo į žioruojantį aukurą dešinę, kad išgarsintų savo žygį. Mažiau pasižymėjo filosofai: Heraklitas sudegė, jaučio mėšlu įsitrynęs; panašiai Empedoklis šoko į Etnos ugnikalnio kraterį, Peregrinas neseniai susidegino lauže. Net moterys ugnies nepabūgo. Didonė, kad po mylimo vyro mirties nebūtų verčiama vėl ištekėti, taip pat Asdrubalo žmona, matydama Kartaginą liepsnojančią, o savo vyrą besižeminantį prieš Scipijoną, puolė su vaikais į degančios tėvynės glėbį. Romėnų vadas Regulas, patekęs į kartaginiečių nelaisvę, norėdamas, kad jį vieną iškeistų į daugelį Kartaginos belaisvių, grįžo pas priešus, buvo uždarytas statinėje, prikalinėtoje iš lauko vinių; jų subadytas užgeso neįsivaizduojamose kančiose. Moteris be baimės pasitinka žvėrį, net angis, gyvates, baisesnes už bulių ar lokį, kaip padarė Kleopatra, nenorėdama pakliūti į priešo rankas. Bet ne tiek gąsdina mirtis, kiek kankinimai. Todėl pasidavė budeliui tirono kankinama hetera iš Atėnų, kuri buvo įsivėlusi į sąmokslą; ji, nenorėdama išduoti draugų, galiausiai nusikando liežuvį ir spjovė tironui į veidą, kad tolesniais kankinimais nieko iš jos neišgautų. Mums visiems gerai žinoma garsi lakedemoniečių šventė „diamasigosis“, tai yra nuplakimas. Apeigos metu priešais aukurą rimbais plakami kilmingi jaunuoliai. Aplinkui sustoję tėvai ir artimieji ragina ištverti. Didžiausios garbės ir šlovės susilaukia tie, kurių siela pasirodo tvirtesnė už kūną. Jei dėl žemiškos garbės reikalaujama tokių kūno ir dvasios, aukų, jei dėl žmogiškos šlovės pakeliami ugnis, kardas, kryžius, žvėrys, kankinimai – drįstu sakyti, kad šitos kančios menkos prieš dangišką garbę ir dievišką atlygį. Nejau anglis prilygsta deimantui? Ar ne geriau tai, ką kiti dėl niekų iškenčia, pakelti dėl tikros gėrybės?

5 Užteks apie garbę. Tokias pat žiaurumo ir kančių varžybas pasėjo žmonėse aistros ir dvasinės ligos. Daugeliui net taikingų žmonių kovų kvaitulys į rankas įbruko kardą. Tuščios garbės vedami grumiasi su žvėrimis, didžiuojasi randais, ilčių paženklintais kūnais. Buvo net tokių, kurie ryžosi kurį laiką prabūti su degančia tunika. Kai kurie su žvėrimis kovoją gladiatoriai dėvėdavo ant nugaros odos diržus. Dievas ne atsitiktinai leido tai pasaulyje, palaimintieji, bet kad mus paragintų arba sugėdintų, jei pabijotume kentėti už tiesą dėl išganymo, kai kiti to yra siekę iš tuštybės – savo pražūčiai.

6 Bet užteks šitų pavyzdžių apie ryžtą iš tuštybės. Pasvarstykime pačią žmogaus dalią, ir čia yra ko pasimokyti. Geriau patyrinėjus matyti, kad nelaimė paprastai ištinka neprašyta. Jau kiek kartų gaisrai gyvus sudegino! Kiek kartų žvėrys miškuose ar, pabėgę iš narvo, vidury miesto sudraskė žmones! Kiek žuvo nuo plėšiko durklo ar ant kryžių, priešų sukabinti, o prieš tai kankinti, visokiausius pažeminimus pakėlę! Taip daugelis nukenčia nuo žmogaus, o dėl Dievo pakentėti nesiryžta. Puikus to įrodymas yra mūsų laikai. Kiek daug ir kokių žmonių susilaukė liūdno galo, nors buvo jauni, aukštos kilmės ir padėties, žydinčių jėgų – ir visa tai dėl žmogaus: jei prieš jį ėjo – nuo jo paties, jei už jį – nuo jo priešų!

* * * * *

Nemirtingo ir švento,
palaimingo dangiško Tėvo
šventosios garbės skaidrioji šviesybe –
Jėzau Kristau!

Prie saulėlydžio priartėję,
regėdami šviesią vakarę,
himnu šloviname Tėvą ir Sūnų,
ir Dievo Šventąją Dvasią.

Verta esi, kad visais laikais
maldingi balsai tau giedotų,
gyvenimą teikiantis Dievo Sūnau:
Tave todėl garbina visas pasaulis!

Rytų Bažnyčios vakarinis himnas (II a.)

Iš graikų k. vertė kun. V. Aliulis

---

[1] Uždanga iš skydų, laikoma virš galvų bei šonų, atakuojantiems pridengti.