Krikščioniškoji klasika

Vienas senolis yra pasakęs: „Mums labiau už viską reikia nuolankumo ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdim, – juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles“. Tad pažiūrėkim, kodėl jis šitaip tvirtina.

Mes skelbiame Kristaus atėjimą, ne tik pirmąjį, bet ir antrąjį, kuris yra daug nuostabesnis už ankstesnįjį. Anas buvo pažymėtas kančios antspaudu, o šis nešios dieviškosios karalystės diademą.

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio.

Dievas ne atsitiktinai leido tai pasaulyje, palaimintieji, bet kad mus paragintų arba sugėdintų, jei pabijotume kentėti už tiesą dėl išganymo, kai kiti to yra siekę iš tuštybės – savo pražūčiai.

Budėkite, brangieji, kad gausios jo malonės netaptų mums pasmerkimu, jei negyvensime taip, kad būtume jo verti,  ir santarvėje nedarysime to, kas yra gražu ir miela jo akims.

Jei atminsim, broliai, šventųjų senolių žodžius, jei nuolat apie tai mąstysim, tai ne taip lengvai žiūrėsim pro pirštus ir patys į save. Jei, kaip jie kalbėjo, nelaikysim niekais smulkmenų ir to, kas mums visai atrodo nereikšminga, neįpulsim į tai, kas reikšminga ir begal svarbu.

Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“.

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.