IŠ APOLOGIJOS
Mūsų Išganytojo darbai visuomet buvo aiškūs, nes jie tikri: pagydytieji, prikeltieji iš numirusių buvo matomi ne tik tada, kai Jo būdavo pagydomi ir prikeliami, bet ir visą laiką; ir ne tik kol mūsų Išganytojas žemėje buvo, bet ir jam iškeliavus jie dar ilgai gyveno; kai kurie iš jų sulaukė ir mūsų laikų.
LAIŠKAS DIOGNETUI
1 1Matau, prakilnusis Diognetai, su kokiomis pastangomis tyrinėji krikščionių tikybą, kaip išsamiai ir uoliai ją aiškiniesi. „Kokį Dievą jie įtikėję ir kaip jį garbina, kodėl paniekina pasaulį ir nepaiso mirties; nei graikų dievų nepripažįsta, nei žydų prietarų nesilaiko? Iš kur ta jų tarpusavio meilės kaitra? Ir kodėl ši nauja giminė ar gyvensena į mūsų pasaulį tik dabar, o ne anksčiau įžengė?“
Pripažįstu tavo pastangas ir meldžiu Dievą, kuris mums ir lūpas, ir klausą atveria, kad aš taip prabilčiau, jog pirmiausia išgirdęs taptum geresnis, ir taip klausytumeis, jog kalbėjusiam netektų liūdėti.
2 1Tad jei nusivalei nuo visokių protą drumsčiančių minčių, atsikratei tave klaidinusių įpročių, jei tapai tarsi visiškai nauju žmogumi, jei – kaip pats sakeisi – būsi jau ir naujo mokslo klausytojas, tai ne tik akimis, bet ir protu pažvelk, kokios prigimties ir išvaizdos yra tie, kuriuos vadinate ir laikote dievais. 2Štai akmuo – ar jis nepanašus į tą, kurį mindome kojomis? O čia – metalas, ir niekuo ne geresnis negu tas, iš kurio mums vartoti daromi rykai! O tas tai medis, dar ir sutrešęs! Va – sidabras, kurį žmogus turi sergėti, kad kas nepavogtų. . . Štai rūdžių suėsta geležis, štai šit molis, niekuo ne dailesnis už skirtą niekingiausioms mūsų reikmėms.
3Argi visi tie ne iš gendančios medžiagos? Argi ne įnagiu ir ugnimi tai padaryta? Šitą argi ne skulptorius padarė? O aną – ne vario raižytojas? Tą – ne dailiakalys, ir va tą – ne puodžius? O visokie reikmenys, pagaminti iš tokių pačių medžiagų, tiems meistrams į rankas patekę, ar nebūtų padirbti panašūs į anuos [dievus]? 4Jūs juos garbinate, bet ar negalėtų žmonės jų perdirbti į rykus, tokius pat kaip kiti rykai? Argi jie visi nėra kurti? argi nėra akli? argi ne bedvasiai? argi ne bejusliai? argi ne bejėgiai? Bene jie nenyksta? bene nežūva? 5Ir dar tuos daiktus vadinate dievais, jiems tarnaujate, juos garbinate ir patys pasidarote į juos panašūs!
6Nekenčiate krikščionių, kad jie nepripažįsta dievų. 7Bet jūs, dievus pripažįstantys ir gerbiantys, ar ne labiau [už krikščionis] rodote jiems panieką? nesaugomus, o sidabrinius ir auksinius nakčiai užrakinate, dieną statote sargybą, kad nebūtų pavogti. 8Apipilate juos pagarbos ženklais, bet turinčiam jusles tai greičiau bausmės. Kad jie neturi juslių, įrodote, pagerbdami juos krauju ir taukais. 9Kas iš jūsų galėtų tai pakęsti? Kas leistųsi taip daromas? Joks žmogus – nebent per prievartą – nepakęstų tokio varginimo, – mat turi jusles ir protą. O akmuo pakenčia, nes neturi juslių. Šitaip patys įrodote, kad dievai – bejusliai. 10Galėčiau dar daug šnekėti, kad krikščionys nevergauja tokios rūšies dievams, bet jei kam negana, kas pasakyta, nėra ko ir toliau kalbėti.
3 1Taip pat žinau, kad labai norėtum išgirsti, ar krikščionių dievogarba nėra ta pati kaip ir žydų. 2Žydai vengia aukščiau minėto [stabų] garbinimo, jie teisingai nori atrodyti klausą vieno Dievo, visų daiktų valdovo. Tačiau jie klysta, kadangi Dievą garbina tokiu pat būdu, kaip ir pagonys. 3Graikai parodo savo beprotystę aukodami bejusliams ir kurtiems dievams, o žydai – manydami, kad Dievui reikia aukų. Tai laikytume greičiau paikybe negu dievogarba. 4Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę ir visa, kas juose, ir teikia mums viską, kas reikalinga, tikrai nestokoja nė vieno iš tų daiktų, kuriuos šie savo nuožiūra siūlo, patys iš jo gavę. Manau, kad nieko nestokojančiam aukojantys kruvinąsias, riebiąsias ar deginamąsias aukas su mintimi jį pagerbti ar ką jam duoti nesiskiria nuo tų, kurie šitaip garbina bejuslius dirbinius, negalinčius suvokti tų apeigų.
4 1Nemanau, kad tau reikėtų iš manęs mokytis apie maisto suvaržymus, šabo prietarą ar didžiavimąsi apipjaustymu; taip pat apie veidmainišką pasninką ir jaunaties šventę: tai juokingi ir neverti minėti dalykai. 2Argi tinka vienus žmonių labui Dievo sukurtus daiktus kaip gerus priimti, o kitus – kaip netinkamus ir nereikalingus atmesti? 3Argi nėra bedievybė meluoti, kad Dievas draudžiąs šabo dieną daryti gera? 4Ar ne juokinga girtis apipjaustymu, kaip išrinktume žyme, tarsi tas pelnytų ypatingą Dievo palankumą? 5Kas gali pripažinti dievogarba, o ne greičiau kvailybe žvaigždžių ir mėnulio stebėjimą mėnesiams ir dienoms matuoti. Mat Dievo sprendimus ir laiko tėkmę savo išmanymu jie taiko tai prie džiaugsmo, tai prie liūdesio dienų. 6Manau, jau bus tau aišku, kad krikščionys vengia dėtis į žydų tuštybę ir klaidą, vengia jų naštų ir pagyrų. Tačiau nesistenk išgauti iš žmonių, kokia yra [krikščionių] dievogarbos paslaptis.
5 1Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; 2jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. 3Ne nerimstančių smalsautojų išmintis išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. 4Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. 5Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. 6Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. 7Bendras jų stalas, bet ne guolis. 8Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; 9dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje. 10Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršija. 11Visus myli – ir visų persekiojami, 12nepažįstami – smerkiami, žudomi – ir vėl gyvena, 13būdami beturčiai – praturtina daugelį, visko stokodami – jie visko pertekę. 14Niekinami paniekoje randa šlovę, šmeižiami pasirodo teisūs, 15keikiami laimina, įžeidinėjami jie atsako pagarba. 16Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. 17Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.
6 1Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. 2Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. 3Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. 4Kaip neregimoji siela yra užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi, bet jų maldingumas nematomas. 5Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia, jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. 6Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, myli ir jo narius, taip ir krikščionys myli savo nekentėjus. 7Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys laikomi pasaulyje tarsi kaliniai, bet pasaulis jais laikosi. 8Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste, ir krikščionys, apsistoję nepatvarume, laukia dangaus negendamybės. 9Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.
7 1Mat, kaip sakiau, jiems patikėtas ne žemiškas išradimas, ne mirtingo sumanymo jie taip rūpestingai stengiasi laikytis, ir ne žmogiškų slėpinių tvarkymas jiems patikėtas, 2 bet pats tikrasis visavaldis visko kūrėjas, neregimasis Dievas tarp žmonių įkurdino iš dangaus Tiesą, šventą nesuvokiamąjį Žodį ir įdiegė jų širdyse. Niekas tenemano, kad jis pasiuntęs žmonėms kokį tarną ar angelą, ar kunigaikštį, ar žemės dalykų valdovą, ar vieną iš tų, kuriems pavesta rūpintis dangaus sričių reikalais, bet [pasiuntė] patį visko meistrą ir menininką, per kurį dangus įtvirtino, per kurį jūrai krantus nustatė, kurio slėpiningus nutarimus ištikimai sergsti visi elementai, iš kurio saulė gavo dienos kelio sergėtiną saiką. Jam paliepus naktį šviečia mėnuo, jo klauso žvaigždės, sekdamos mėnulio bėgiu. Jis visa sutvarkė, aprėpė ribomis ir pajungė: dangų ir kas danguje, žemę ir kas joje, jūrą ir kas jūroje, ugnį, orą, bedugnę; ir kas aukštybėse, ir kas gelmėse, ir kas per vidurį: tą jiems pasiuntė! 3Gal – koks žmogus gali pamanyti – tironiškai valdyti ir įvaryti baimės ir siaubo? 4Tik jau ne! Pasiuntė jį švelniai ir ramiai kaip karalius, siunčiantis sūnų karalaitį, pasiuntė kaip Dievą, pasiuntė kaip žmogų žmonėms, pasiuntė kaip gelbėdamas, kaip įtikinėdamas, o ne vergdamas, nes Dieve nėra prievartos. 5Siuntė jį kaip šaukiantis, o ne persekiojantis, kaip mylintis, o ne smerkiantis. 6Atsiųs jį ir teisiantį, ir kas atsilaikys jo akivaizdoje? [...]*
7[Ar nematai] pamestų žvėrims, kad atsižadėtų Viešpaties, bet jie lieka nenugalėti. 8Ar neregi, kad kuo labiau juos engia, tuo daugiau jų darosi? Neatrodo, kad tai žmogaus darbai: tai Dievo galybė, tai jo atėjimo žymės!
8 1Kas iš žmonių, prieš jam ateinant, buvo pažinęs Dievą? 2Negi patvirtinsi neva vertų pasitikėjimo filosofų tuščias ir varganas išvadas? Vieni iš jų dievu vadino ugnį – dievu jie laikė tą, į ką patys turėjo patekti, kiti – vandenį, kiti dar kitus Dievo kūrinius. 3Jei iš tų tvirtinimų bent vienas būtų vertas pritarti, tai bet kurį sukurtą daiktą galėtume pavadinti Dievu. 4Tačiau šitos šnekos yra melagingos keistenybės ir klastūnų apgaulės. 5Niekas iš žmonių Dievo nematė, niekas nepažino – jis pats jiems pasirodė. 6Pasirodė per tikėjimą – jam vienam leista regėti Dievą. 7Mat visko Viešpats ir kūrėjas Dievas, kuris viską sukūrė ir pagal tvarką sudėstė, yra ne tik mylintis žmones, bet ir kantrus. 8Visada toks buvo, yra ir bus: maloningas ir geras, nerūstaujantis, tiesakalbis, Vienintelis Gerasis. 9Jis mintyje sumanė didį neapsakomą dalyką, juo pasidalijo su savo Sūnumi. 10Kol išmintingąjį sumanymą slėpė ir sau laikė, atrodė, kad mus apleido ir visai nesirūpina. 11Bet vos per savo mylimąjį Sūnų apreiškė ir atskleidė tai, kas nuo pradžios buvo prirengta, tuoj visa iš karto mums suteikė: leido jo geradaryste naudotis, jį regėti ir liesti. Kas iš mūsų galėjo to tikėtis?
9 1Taigi jis visa žinojo drauge su savo Sūnumi, pagal savo ketinimus. Praeityje buvo mums leidęs pasiduoti netvarkingiems įgeidžiams ir aistroms ne todėl, kad būtų džiaugęsis mūsų nuodėmėmis, – jas tik pakentė. Negyrė to meto neteisybės, bet brandino teisumo mintį. Kai anuomet savo darbais tapome neverti gyvenimo, Dievo maloningumas padarė mus vertus; kai paaiškėjo, kad savo jėgomis negalime įeiti į Dievo karalystę, Dievo galia tą galimybę gavome. 2Kai mūsų neteisumas pripildė saiką ir pasidarė akivaizdu, jog mums gresia Dievo bausmė ir mirtis, atėjo laikas, kurį Dievas buvo nustatęs parodyti savo maloningumui bei galybei (o koks didis Dievo palankumas ir meilė žmonėms!): jis nebelaikė mūsų neapykantoje, neatmetė mūsų ir neatminė pikta, bet kantriai pakentė ir ištvėrė, gailėdamas pats prisiėmė mūsų kaltes. Jis atidavė savo Sūnų (Rom 8, 32) kaip išpirką už mus, šventąjį už nedorėlius, blogio nepaliestąjį už blogus, teisųjį už neteisius (1 Pt 3, 18), negendamąjį už gendančius, nemirtingąjį už mirtingus. 3Kas gi galėjo uždengti mūsų nuodėmes, jei ne jo teisumas? 4Kame gi kitame mes, neteisūs ir bedieviai, galime būti nuteisinti, jei ne vienatiniame Dievo Sūnuje?
5O saldžioji permaina, o neištiriamasis veikime, o visas viltis viršijanti geradarybe! Daugelio neteisumas liko uždengtas vienu teisiuoju, vieno teisumas nuteisino daugel neteisiųjų! 6Iš pradžių leido mums įsitikinti, kad mūsų prigimtis negali laimėti gyvenimo, o dabar parodė Gelbėtoją, išgelbstintį ir tai, kas negalėjo būti išgelbėta. Ir vienu, ir kitu norėjo, kad įtikėtume jo gerumą ir laikytume jį maitintoju, tėvu, mokytoju, patarėju, gydytoju, išmintimi, šviesa, garbe, šlove, galybe, gyvenimu, – kad nesirūpintume, ką apsirengsime ir valgysime.
10 1Jei geiste geidi to tikėjimo, pirmiausia stenkis pažinti Tėvo maloningumą. 2Mat Dievas myli žmones, kuriems sukūrė pasaulį. Jiems pajungė visa, kas žemėje, jiems davė protą, jiems davė mąstymą, tik jiems leido į save aukštyn akis pakelti. Juos padarė pagal savo paveikslą, jiems siuntė savo viengimį Sūnų, jiems pažadėjo dangaus karalystę – ją ir duos tiems, kurie jį pamilo. 3Sakyk, koks bus tavo džiaugsmas, kai šita pažinsi! Kaip mylėsi tą, kuris tave pamilo! 4Jei pamilsi jį, būsi jo maloningumo sekėjas. Nesistebėk, kad žmogus gali sekti Dievu. Gali, kai nori. 5Ne tai daro žmogų laimingą, kad jis valdo artimą ar nori būti turtingas ir engti žemesnius; ne tuo Dievas pamėgdžiojamas. Juk Dievo didybė yra ne tokie dalykai! 6Va, jei kas prisiima artimo naštą, su žemesniu dalijasi tuo, kuo jį viršija, duoda stokojančiam, ką pats iš Dievo gavęs, ir tampa gaunančiųjų dievu – tas yra Dievo sekėjas.
7Tada žemėje gyvendamas pamatysi, kaip Dievas valdo pasaulį iš dangaus it kokią valstybę. Tada pradėsi kalbėti apie Dievo slėpinius. Tada pamilsi ir gerbsi tuos, kurie persekiojami, nes nenori atsižadėti Dievo. Tada pasmerksi pasaulio apgaulę ir klaidą, – kai išmoksi iš tikro gyventi danguje, kai paniekinsi čionai tariamą mirtį, o imsi bijoti tikrosios mirties, skirtos tiems, kurie turi eiti į amžinąją ugnį: jai atiduotus ji baus iki galo. 8Tada imsi gerbti tuos, kurie dėl teisybės ištveria laikinąją ugnį, o aną ugnį pažinęs skelbsi, kad jie – palaiminti.
* * * * *
11 1Aš nesvarstau nesuprantamų dalykų ir nesivaikau to, kas neprotinga. Tapęs apaštalų mokiniu, tapau ir pagonių mokytoju, o šie – deramai paklusę padavimui – yra tapę tiesos mokiniais. 2Kuris gi teisingai pamokytas ir tapęs išminties bičiuliu nesistengtų aiškiai suvokti, ką išminties žodis buvo paskelbęs mokiniams? Juk jiems nušvito apsireiškęs Žodis, kuris atvirai prabilo, nors bedieviai jo ir nesuprato. Jis buvo mokinių priimtas. Mąstantys tikintieji iš jo pažino Tėvo slėpinius. 3O Jis ne veltui pasiuntė savo Žodį, kad apšviestų pasaulį. Jis nebuvo tautos pagerbtas, tačiau apaštalai Jį paskelbė ir pagonys Jį įtikėjo. 4Jis nuo pradžios apsireiškė kaip naujas ir kaip amžinas. Jis visur tapo jaunas šventųjų širdyse. 5Jis amžinai ir šiandieną pavadintas Sūnumi, per kurį praturtinama Bažnyčia ir tikroji malonė pripildo šventuosius. Ji apšviečia protą, atskleidžia paslaptis, apskelbia laikmečius, džiaugiasi tikinčiaisiais, prašosi dovanojama tiems, kurie ištikimai sergi tikėjimo priesaiką ir nesipriešina tėvų nuostatams. 6Be to, juose gyvuoja įstatymų baimė ir pranašų malonė, įtvirtinamas evangelinis tikėjimas ir saugomas apaštalų padavimas bei gyva Bažnyčios malonė. 7Šitą malonę, o ne nusiminimą, Žodis skelbia per išrinktuosius kada tik panorėjęs. 8Mes esame skatinami ne be vargo skelbti mūsų Viešpaties Žodžio valią, idant iš meilės taptume kartu su jumis apreiškimo dalininkais.
12 1Mums susitinkant ir nuoširdžiai bendraujant, pasistenkite suvokti, ką Dievas parengė tiems, kurie iš tikrųjų Jį myli. Jūs gi esate rojaus džiaugsmas, daugiavaisio, išvešėjusio medžio atžalos, margaspalvių vaisių puošmena. 2O tame sode pasodinti pažinimo ir gyvybės medžiai; jei kas praranda pažinimą, tai praranda dėl neklusnumo. 3Nesunku suprasti, kas parašyta: kaip Dievas nuo pradžios rojaus viduryje pasodino pažinimo bei gyvenimo medžius, per pažinimą nurodydamas gyvenimą. Jau tuomet miglotai buvo nurodyta ir angies apgaulė. 4Negalėjo būti gyvenimo be pažinimo ir tvirto pažinimo be tikrojo gyvenimo. Štai kodėl tiedu medžiai buvo pasodinti greta. 5Ir apaštalas, regėdamas šalia tiesos [Dievo] draudimo galybę, priekaištauja dėl iškreipto pažinimo: „Pažinimas išpučia, o meilė ugdo“ (1 Kor 8, 1). 6Kas tariasi ką nors žinąs be tikrojo pažinimo ir gyvenimo liudijimo, tas nieko neišmano. Kas pažįsta su baime ir siekia gyvenimo, tas ugdo viltį, laukdamas vaisių. 7Tegu tau širdis būna pažinimas, o gyvenimas – tiesos žodis, vadinantis pirmyn. 8Ne vaisingą medį ir ne vaisių laimėsi, bet ko Dievas trokšta, ko angis neužpuola ir apgaulė neliečia. Nors Ieva nupuola, bet Mergelė įtiki. 9Ji nurodo išgelbėjimą, kurį suvokia apaštalai, išpranašaujamos ir Viešpaties Velykos. Kaupiasi metai, prasideda pasaulio atnaujinimas, ir šventųjų Mokytojas Žodis džiūgauja, o per Jį šlovinamas Tėvas. Tebūna jiems garbė per amžius! Amen.*)
*) 11-12 sk. yra kito autoriaus, nežinia kaip susilieję su laiško tekstu.
