Kai kurie laisvamaniai tikrina, kad Kristų padarę Dievu patys katalikai ketvirtajame šimtmety, būtent Nikėjos santaryboj 325 metais. O seniau, girdi, nei patys krikščionys netikėję į Kristaus dievystę, nei pats Kristus netikrinęs savo dievystės ir nelaikęs savęs Dievu.
Atsakymas. Kam taip bjauriai meluoti! Arba kam taip aiškiai rodyti savo nežinojimą! — Katalikai tikėjo į Kristaus dievystę nuo pat Bažnyčios pradžios. Apie tai liudija Bažnyčios Tėvai ir rašytojai, kurie gyveno pirmaisiais trimis šimtmečiais. Užtenka paskaityti Ireniejų (gyvenusį tarp 140—202 metų), Kiprioną (200—254), Origeną (185—254), Tertulioną (160—222), Justiną (100— 163) Klemensą Aleksandrietį (150—211), Ignacą Antiochietį (f 107), Polkrapą (70 156), Barnabos laišką (apie 96 m.), Klemensą Romėną (apie 96 m.) Didachę (90—100), ir kitus. Net pagonys (pav., Celsus apie 180 m.) ir eretikai savo priekaištais ir eretišku mokslu liudija, kad krikščionys jų laikais tikėjo į Kristaus dievystę.
Taip pat melas yra, kad Kristus netikrinęs savo dievystės. Evangelijos yra griežtai istoriški dokumentai. Jos nupasakoja tikrus Kristaus žodžius ir darbus. Užtenka bent trumpai pažvelgti, ką Kristus manė apie savo dievystę:
a) Kristus tikrina savo dievišką kilmę (Mat. 22, 41 ir k.); Jis tikrina savo amžiną buvimą (Jo. 8, 58; 17, 5); Jis save laiko Dievo Sūnumi per prigimtį, taigi tikru Dievu (Mork. 12, 1), Jis giria Petrą už Jo dievystės išpažinimą (Mat. 16, 17).
b) Kristus tikrina, Kad Jo veikimas yra lygus dangiškojo Tėvo veikimui. Jis turi tokj pažinimą, kokį ir Tėvas (IV at. 11, 27); — tokį pat veikimą kaip Tėvas (Jo. 5, 16—20); Jis tikrina save, esant prigimtosios ir antprigimtosios gyvybės šaltinį (Jo, U, 25—26), — vadina save keliu, tiesa ir gyvybe (Jo. 14, 0) — duoda amžinąjį gyvenimą, kurį tegali duoti Dievas (Jo. 10, 23), — Jis turi gyvenimą pačiame savy, arba yra gyvybė iš esmės (Jo. 5, 26).
c) Kristus siunčia šventąją Dvasią, kurią tegali siųsti Dievas (Jon. 15, 26; 16, 14); — ne tik Jis pats pasirodo esąs gamtos Viešpats, bet ir apaštalams suteikia valdžios stebuklams daryti (Mork. 16, 17; Mat. 10, 8).
d) Kristus atleidžia nuodėmes, kurias tegali Dievas atleisti (Jo. 20, 22; Mat. 9, 2; Luk. 5, 21; 7, 48); — maldoms Jis suteikia sėkmingumą, kurį Legali suteikti Dievas: ne tik Tėvas išklauso maldas, bet ir Jis (Jo. 14, 13 ir k. — „ko tik prašysite Tėvą mano vardu, tai aš padarysiu “).
e) Kristus tikrina savo prigimties lygybę su Tėvu (Jo. 10, 30, 39): „aš ir Tėvas esame vienas“.f) Kristus reikalauja, kad į Jį būtų tikima tokiu pat tikėjimu, kokiu tikima į Dievą Tėvą (Jon. 14,1); — kas į Jį tikės, tas bus išganytas (Mork. 16, 16),—Jis tikrina save esant paskučiausiu mūsų vilties pamatu, ir reikalauja tokios pat vilties, kurią mes turime turėti Dievuje (Jon. 15 sk. 16, 34); — reikalauja tokios pat meilės, kuria žmonės turi mylėti Dievą (Jon. 14, 15; Luk. 14 26; Mat. 10, 33: jei kas myli ką nors daugiau negu mane, tas nėra manęs vertas); - Jis liepia krikštyti žmones Jo vardu lygiai kaip ir Tėvo vardu (Mat 28, 19).
g) Teisme prieš Kajifą žydų sinedrijoj Kajifas aiškiai ir griežtai stato Kristui klausimą po priesaika: „Prisiekinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytumei, ar tu esi Kristus, palaimintojo Dievo Sūnus“.
Kaltinimas buvo, kad Kristus daro save Dievo Sūnumi griežta prasme, lygų Dievui (Jon. 19,7; 10, 33); ta prasme ir teisme klausimas Jam statomas. Laukiama iš Kristaus atsakymo, kurs lems Jo gyvybę ar mirtį. O kaip skamba Jo atsakymas? Su visu griežtumu Kristus tikrina: „Tu tai pasakei“ (Mat. 26, 64), „aš esu“ (Mork. 14, 62). Ir dar Kristus prideda patikrinimą: „Nuo šio laiko jūs matysite žmogaus Sūnų, sėdintį Dievo galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.
Visi teisėjai suprato Kristų, kad jis tikrina, jog Jis yra tikras Dievo Sūnus ir todėl tikras Dievas; — suprato, kad Jis sakosi turįs tokią pat garbę kaip dangiškasis Tėvas (nes sėdės Jo dešinėj) ir bus teisėjas (o visus žmones teisti tegali Dievas). Todėl jie ir sušuko: „Štai, dabar girdėjote iš Jo paties lūpų piktžodžiavimą. Kas jums regis?—Jie gi atsakydami tarė: Vertas mirties“!
Nė vienam teisėjų nė į galvą neatėjo, kad Kristus būtų vadinęs save Dievo Sūnumi netikra prasme, kuria ir kiekvienas žmogus gali save vadinti Dievo sūnum: tokia prasme ir patys žydai vadino save Dievo sūnumis, ir jokio piktžodžiavimo tame nebūtų buvę. Bet dabar visi supranta, kad Jis vadina save Dievo Sūnumi tikra prasme, kad Jis yra tikrai gimęs iš Dievo ir todėl turi dievišką prigimtį, ir yra Dievas. Todėl jie ir šaukia: „piktžodžiavo“! Jau ir seniau žydai tame Jį kaltino: „Ne už gerą darbą mes tave mušame, bet už piktžodžiavimą, ir kad tu, būdamas žmogus, darai iš savęs Dievą“ (Jon. 10. 33).
Kaip lengvai Kristus būtų galėjęs nuo mirties pasiliuosuoti, jei būtų paaiškinęs, kad Jis vadina save Dievo Sūnumi netikra prasme. Jis net būtų turėjęs tai paaiškinti, nes kitaip Jis, tiesos mokytojas, būtų melavęs, o dabar Jis už tą savo išpažinimą turės mirti.
Šiandien beveik kiekvienas vaikas žino, kad Kristus buvo pasmerktas mirti už tai, kad Jis tikrino savo dievystę.
Kristus, tikrindamas savo dievystę arba buvo melagis, arba pamišęs, arba sakė tiesą. Melagis nebuvo: tada Jis būtų nedoriausias žmogus, kurs atėjo mus apgaudinėti taip svarbiame dalyke; Jis nebuvo pamišęs: Jo kilniausias mokslas ir doriausias gyvenimas liudija, kad Jis yra nesulyginamas pasaulio išminčius. Taigi Jis sakė tiesą: Jis tikrino savo dievystę ir savo tikrinimą įrodė savo kilniu gyvenimu, gražiausiu mokslu ir didžiausiais stebuklais. Kas tiki į Jo dievystę, tas turės gyvenimą, — kas netiki, tas yra žuvęs (Jon. 20, 31; Mork. 16, 16).