Šia publikacija tęsiame rubriką „Rekomenduojame“, kurioje vieną-du kartus per mėnesį skelbsime mūsų komandos rekomenduojamų gerų katalikiškų knygų apžvalgas (pirmoji apžvalga - ČIA, antroji – ČIA, trečioji – ČIA, ketvirtoji – ČIA, penktoji – ČIA). Mūsų dienomis katalikiškos leidyklos leidžia gana daug knygų, bet, deja, nemažos dalies jų atitikimas katalikų mokymui yra abejotinas. Mūsų tikslas – savo skaitytojams rekomenduoti vertas dėmesio knygas dvasiniam augimui. Stengiamės apžvelginėti tik tas knygas, kurias vis dar galima nesunkiai įsigyti.
Jeigu matote prasmę mūsų veikloje, maloniai prašome ją paremti skiriant 1,2 proc. praeitais metais sumokėto Gyventojų pajamų mokesčio (ši parama jums nieko nekainuoja). Kaip tai galima padaryti, rasite ČIA. Šiuo metu mums labai reikalinga finansinė pagalba, kuri leis didinti mūsų komandos rengiamų publikacijų – knygų apžvalgų, interviu su įdomiais pašnekovais, autorinių straipsnių – skaičių.
Padėkite mums augti ir prisidėkite prie katalikų Tradicijos atstatymo Lietuvoje!
„Negalime teigti, kad egzistuoja objektyviai teisinga religija“, „katalikybės dogmos nėra nekintamai teisingos“, „dogmos nėra reikšmingos, svarbiausia vadovautis širdimi“ – kas vienija šiuos teiginius? Kiekvienas jų yra klaidingas ir ypač išpopuliarėjo XX-XXI amžiuje, paplitus modernizmo klaidai. Teologine prasme modernizmas yra klaidingas mokymas, pagal kurį religija tėra subjektyvaus jausmo pasekmė, negalinti pretenduoti į nekintamai objektyvią tiesą.
Joks katalikas negali būti modernistu. Katalikų modernistų (kaip ir vedusių viengungių) statusas nėra komplikuotas – jie neegzistuoja. Neegzistuoja ne tik čia ir dabar, bet ir negali egzistuoti apskritai. Katalikas privalo manyti, kad žmogus protu gali objektyviai pažinti realybę ir Dievo egzistavimą, modernistas taip nemano. Katalikas sako, kad katalikišką tikėjimą sudaro objektyviai teisingi teiginiai, modernistas tvirtina priešingai.
Knygoje „Bažnyčios mokymas, IV knyga. Modernizmas“ (2011, Laetitia) pateikiami svarbiausi Bažnyčios Mokymo apie modernizmą tekstai. Jose nurodoma modernizmo esmė, požymiai, priežastys ir pasekmės. Šioje knygoje analizuojama, kaip Bažnyčios priešai (esantys ir Bažnyčios išorėje, ir viduje) pasitelkia modernizmo įrankį siekdami sunaikinti katalikų religiją.
Knygą sudaro 332 puslapiai. Joje pateikiama:
- Vatikano I Susirinkimo dogminė konstitucija apie katalikų tikėjimą Dei Filius;
- popiežiaus Leono XIII enciklika apie krikščioniškąją filosofiją Aeterni Patris;
- popiežiaus Pijus X enciklika apie modernistų doktrinas Pascendi Dominici gregis;
- Šventosios Oficijos dekretas Lamentabili, apimantis pagrindinių modernizmo klaidų sąrašą ir jų pasmerkimą;
- popiežiaus Pijaus X, motu proprio Sacrorum antistitum, įvedantis įstatymus dėl modernizmo pavojaus atitolinimo;
- popiežiaus Pijaus XI enciklika, skirta šv. Tomo Akviniečio kanonizavimo jubiliejui, Studiorum ducem;
- popiežiaus Pijaus XII enciklika Humani generis apie kai kurias klaidingas nuomones, galinčias sugriauti katalikų doktrinos pamatus;
Priede pateikiama Alta vendita ilgalaikė instrukcija, XIX a. pirmojoje pusėje paruoštas Bažnyčios sugriovimo projekto dokumentas, su kuriuo susipažinti katalikus kvietė popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII. Knyga pradedama išsamiu kunigo Hermanno Weinzierlo straipsniu „Modernizmo priežastys“.
Modernistų nuokalnė (The Descent of the Modernists, E. J. Pace, 1922)
Galite paklausti: kodėl gi aš, normalus katalikas, turėčiau gilintis į modernizmo klaidas ir pasekmes? Todėl, kad modernizmo klaidos ir pasekmės, deja, jau ir Lietuvoje tapo kasdienybės dalimi. Blogiausia, kad, kaip pabrėžė ir aukščiau minėtuose Bažnyčios dokumentuose rašę popiežiai, modernizmo klaidas gausiai platina ir žmonės, kurie prisistato Bažnyčios nariais. Kiek viešai krikščionimis prisistatančių žmonių pritartų Šventosios Oficijos dekretu „Lamentabili“ pasmerktam teiginiui „Tiesa nėra labiau nekintama negu pats žmogus, nes ji vystosi su juo, jame ir per jį“? Kiek Bažnyčios viduje besiblaškančių netikrų pranašų ir vilkų avių kailyje savo žodžiais ir darbais neigia, kad Kristus įkūrė vienintelę Bažnyčią ar kad priklausymas jai yra būtina išganymo sąlyga? 1950 m. enciklikoje „Humani generis“ popiežius Pijus XII rašė: „Kai kurie būtinumą priklausyti tikrajai Bažnyčiai, jei norima pasiekti amžinąjį išganymą, sumenkina iki nereikšmingos formulės.“ Deja, per septyniasdešimt metų popiežiaus minimų modernistų skaičius reikšmingai išaugo. Negalime to ignoruoti.
Tai, kad negalime ignoruoti modernizmo problemos masto, suprato ir minėtas enciklikas rašę popiežiai. Popiežiai apie modernizmą rašė tam, kad geriau pažintume šią mums priešišką, antikatalikišką doktriną. Popiežius šv. Pijus X prieš modernizmą nukreiptoje savo enciklikoje „Pascendi dominici gregis“ teigia:
„Kas visą šią sistemą apžvelgs vienu žvilgsniu, nesistebės mūsų apibrėžimu, kurį Mes čia tiksliai paaiškinome: tai visų erezijų kloaka. Jei kas nuspręstų sujungti visų, kokių tik yra buvę, klaidingų mokymų dvasią ir pagrindus, to jis negalėtų padaryti geriau, nei tai yra atlikę modernistai. Tačiau šie nuėjo dar toliau nei kiti ir visiškai sunaikino ne tik katalikų religijos, bet ir – kaip čia jau buvo pastebėta – bet kokios religijos (būtent, antgamtinės ir prigimtinės) pagrindus.“
Kristaus mokymas teikia viltį pasiekti Dangų, o modernizmas veda į neviltį pragare. Kiekvienas, kuris nori siekti Dangaus iš tikrųjų, o ne savo modernistinėje vaizduotėje, turi vengti modernizmo klaidų. Geriau pažinti modernizmą turime dėl savo ir kitų išganymo. Tam puikiai tinka „Bažnyčios mokymas, IV knyga. Modernizmas“ – svarbiausi Bažnyčios Mokymo apie modernizmą tekstai, kurie padės pagilinti katalikybės supratimą ir atpažinti mūsų laikais paplitusias modernistines klaidas.
***
Knygą „Bažnyčios mokymas, IV knyga. Modernizmas“ galima įsigyti ČIA.
