Th. Woodsas, „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“

Šia publikacija tęsiame naują rubriką „Rekomenduojame“, kurioje vieną-du kartus per mėnesį skelbsime mūsų komandos rekomenduojamų gerų katalikiškų knygų apžvalgas (pirmoji apžvalga - ČIA, antroji – ČIA). Mūsų dienomis katalikiškos leidyklos leidžia gana daug knygų, bet, deja, nemažos dalies jų atitikimas katalikų mokymui yra abejotinas. Mūsų tikslas – savo skaitytojams rekomenduoti vertas dėmesio knygas dvasiniam augimui. Stengsimės apžvelginėti tik tas knygas, kurias vis dar galima nesunkiai įsigyti. 

Jeigu matote prasmę mūsų veikloje, maloniai prašome ją paremti periodine parama Contribee platformoje. Šiuo metu mums labai reikalinga finansinė pagalba, kuri leis didinti mūsų komandos rengiamų publikacijų – knygų apžvalgų, interviu su įdomiais pašnekovais, autorinių straipsnių – skaičių. Kad galėtume reikšmingai padidinti unikalių mūsų rengiamų publikacijų skaičių, turime pasiekti 1000 eurų per mėnesį periodinės paramos sumą. Šiuo metu ši parama siekia 798 eurus per mėnesį.

Kiekviena, net mažiausia auka mums labai reikalinga. Periodinę paramą skirti galima čia: contribee.com/katalikutradicija

Padėkite mums augti ir prisidėkite prie katalikų Tradicijos atstatymo Lietuvoje!

***

Kai kam Thomaso E. Woodso knygos „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2016 m., p. 268, vertė Laimutė Pacevičienė) pavadinimas gali nuskambėti keistai. Juk ir Lietuvos viešojoje erdvėje, ypač socialinėse medijose, portaluose ir televizoriuose, populiaru sakyti: „Bažnyčia yra atsilikusi ir neprogresyvi.“ Knygos autorius – nors ne lietuvis, o amerikietis – taip pat pastebi mitų apie Bažnyčios „tamsumą“ problemišką populiarumą. Įvairiapusiškas Katalikų Bažnyčios indėlis į Vakarų civilizacijos formavimą vis dar žinomas per menkai: tiek mokyklose konkrečiai, tiek viešojoje erdvėje apskritai trūksta adekvataus šio Bažnyčios indėlio supratimo. 

Neneigdamas senovės Graikijos ir Romos kultūros bei germanų genčių įtakos, Th. E. Woodsas teigia: Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją. Tai pagrindinė knygos mintis, kuri plėtojama vienuolikoje knygos skyrių [1]. Šiuose skyriuose aprašomas Katalikų Bažnyčios indėlis į skirtingas Vakarų civilizacijos sritis.

Pirmiausia, autorius pabrėžia, kad, priešingai paplitusiam mitui, ne visi viduramžiai buvo „tamsieji“ (1-2 skyriai). Nors VI-VII amžiai išties pasižymėjo kultūriniu ir intelektualiniu regresu, Woodsas pabrėžia, kad visus viduramžius įvardinti „tamsiaisiais amžiais“ būtų paprasčiausiai istoriškai netikslu. Knygoje galima rasti ne vieną dešimtį argumentų, paneigiančių viduramžių „tamsumo“ mitą. 

Tam, kad suprastume šios „tamsiųjų amžių“ etiketės, lipdomos viduramžiams, absurdiškumą, pakaktų vien adekvatesnio vienuolynų reikšmės mūsų civilizacijai supratimo (3 skyrius). Vienuoliško gyvenimo ankstyvosios formos pradėjo ryškėti jau trečiame amžiuje. Skirtingai nei kartais manoma, būti vienuoliu savaime nereiškia visiško atsiribojimo nuo to, kas už vienuolyno ribų. Priešingai – vienuolynai sudarė sąlygas Vakarų civilizacijos steigimui. Pagal aiškias taisykles – regulą – savo gyvenimą disciplinuodami vienuoliai siekė išsaugoti praeities amžių išmintį (pavyzdžiui, perrašydami knygas). Be to, vienuolynai steigdavo mokyklas norėdami tą išmintį perduoti ir kitoms kartoms.  

Vis tik būtų neteisinga įsivaizduoti juos vien tik apsikrovusius knygomis. Vienuoliai skatino pagarbą rankų darbui, plėtojo įvairius amatus (kaip pabrėžia Woodsas, menkai žinoma, kad vienuoliams turime dėkoti ir už didelės dalies Europos žemės ūkio išgelbėjimą). Tarpusavyje informacija dalijęsi vienuolynai pasižymėjo ir technologiniais atradimais (pavyzdžiui, sėkmingai pritaikė vandens galią apdorojant grūdines kultūras, išdirbant odą). 

Vienuolynų daugiaamžis įdirbis leido atsirasti universitetams (4 skyrius). Universitetai formuotis pradėjo dvylikto amžiaus antroje pusėje. Jie kūrėsi palaipsniui: buvo ilgalaikio įdirbio rezultatas. Paryžiaus ir Bolonijos universitetai išaugo iš katedrų mokyklų, o Oksfordo ir Kembridžo universitetai – iš neformalių studentų ir mokytojų susirinkimų. Katalikų Bažnyčia skatino universitetų steigimąsi, tarpusavio bendradarbiavimą ir gynė universitetus nuo pasaulietinės valdžios kišimosi. 

„Nors dabar daugelis koledžo studentų negalėtų rasti viduramžių istorinėje laiko juostoje, jie vis vien yra tvirtai įsitikinę, kad tai buvo neišsimokslinimo, prietarų ir intelektualinės priespaudos laikotarpis. Tai labai toli nuo tiesos – būtent viduramžiams turime būti dėkingi už didžiausią, unikaliausią ir intelektualiausią dovaną pasauliui – universitetų sistemą.“ (p. 55)

Universitetų kūrimasis sudarė sąlygas ir efektyvesniam sistemingam gamtos tyrimui. Woodsas akcentuoja per pastarąjį šimtmetį geriau įsisąmonintą tiesą – tai, kad modernusis gamtos mokslas buvo suformuotas būtent Vakarų krikščionijos sąlygomis, nėra atsitiktinumas. Krikščionybė teikia supratimą, kad Dievo kūrinija yra logiška ir tvarkinga. Taigi, buvo priimta, kad ir gamtinė kūrinija, būdama tvarkinga, pasižymi tam tikrais dėsniais. Knygos autorius pabrėžia, kad toks, dabar mums įprastas, gamtos tvarkingumo supratimas anaiptol nebuvo įprastas nekrikščioniškose kultūrose. Be to, krikščionišku supratimu, Dievas yra laisvas ir galėjo sukurti kitokią visatą – todėl, norėdami pažinti visatą, negalime remtis vien abstrakčiais samprotavimais, turime remtis ir empirine patirtimi, stebėjimu to, kokia visata yra. Be šių prielaidų knygoje aptariamas ir katalikų mokslininkų fundamentalus indėlis į įvairių mokslų atsiradimą ir plėtrą. Bažnyčios ir mokslo santykio kontekste aptariamas ir vadinamasis Galilėjaus atvejis, kuris, deja, vis dar dažnai vaizduojamas supaprastintai ar iškreiptai.[2]

Katalikų Bažnyčia rėmė ne tik mokslą, bet ir meną (6 skyrius). Kodėl? Nes suprasta, kad menas gali padėti žmogui eiti šventumo keliu. Viduramžių menininkų palikti sudėtingi ir kruopščiai sukonstruoti šedevrai mus stebina iki šiol. Į dangų besistiebiančios gotikinės katedros vien savo egzistavimu liudija viduramžių „tamsumo“ mito absurdiškumą.

1280px Notre Dame de Paris 4 October 2017Paryžiaus Dievo Motinos katedra (pranc. Cathédrale Notre-Dame de Paris)

Nėra civilizacijos be moralinių normų. Vakarų civilizacijoje Katalikų Bažnyčia iš esmės formavo ir vis dar formuoja mąstymą apie moralę. Egzistuoja objektyvūs – nuo paskirų žmonių nuomonės nepriklausomi – moralės dėsniai, kurių autorius yra Dievas. Žmogus gali juos pažinti ir privalo jų laikytis. Moraline prasme formuodama civilizacinį mąstymą Katalikų Bažnyčia formavo ir vakarietišką teisinę sistemą apskritai (11 skyrius). Woodsas atskirai atkreipia dėmesį į tai, kad Katalikų Bažnyčios mokymas sudarė prielaidas ir tarptautinės teisės atsiradimui (7 skyrius).[3] 

Fundamentalų Bažnyčios indėlį moralės srityje tinkamai reprezentuoja labdaros reiškinys (8 skyrius). Katalikų Bažnyčios įvesti pokyčiai labdaros srityje buvo revoliucingi. Bažnyčios dėka Vakarų civilizacijoje paplito pagonims neįprasto masto pagalba stokojantiems: tiek savanoriška, tiek institucionalizuota pagalba našlėms, našlaičiams, sergantiems ir vargšams.

vienuoles ligoninejeKatalikų vienuolės slaugytojos padeda atlikti operaciją. Austrija, Viena, 1910 m. Nacionalinės medicinos bibliotekos (NIH) nuotrauka

Šios knygos autorius neabejotinai teisus sakydamas, kad Bažnyčios moralinis mokymas iš esmės transformavo ir mūsų mąstymą apie ekonomiką (7 skyrius). Bažnyčios apskritai ir tam tikrų konkrečių moralės teologų indėlis į laisvais mainais grįstos ekonominės sistemos vystymąsi yra daugialypiai fundamentalus. Visgi šiame skyriuje apie ekonomiką knygos autorius pateikia vieną labai abejotiną sąsają. Woodsas šv. Tomo Akviniečio pasekėjų mąstymo apie ekonomiką išsivystymą regi Austrijos ekonomikos mokykloje. Tokia Woodso mintis turėtų nedžiugiai nustebinti tuos, kurie yra susipažinę su Tomo Akviniečio ar knygoje Woodso minimų Akviniečio pasekėjų teiginiais apie bendrojo gėrio reikšmę. 

Nepaisant minimos sąsajos problemiškumo, Thomaso E. Woodso knyga „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ yra knyga, kurią rekomenduojame. Joje galima rasti daug istorinių faktų, kurie aiškiai liudija Katalikų Bažnyčios esminę reikšmę mūsų civilizacijos egzistavimui. Būtina suprasti: jei Bažnyčia, mūsų civilizacijos pagrindas, išgyvena krizę, neišvengiama krizė laukia ir pačios civilizacijos.

***

Knygą „Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją“ galima įsigyti knygos leidėjų svetainėje: ČIA.


[1]  TURINYS 

Pirmas skyrius. NEPAKEIČIAMOJI BAŽNYČIA / 9 

Antras skyrius. ŠVIESA TAMSOJE / 17 

Trečias skyrius. KAIP VIENUOLIAI IŠGELBĖJO CIVILIZACIJĄ / 33 

Ketvirtas skyrius. BAŽNYČIA IR UNIVERSITETAS / 55 

Penktas skyrius. BAŽNYČIA IR MOKSLAS / 77 

Šeštas skyrius. MENAS, ARCHITEKTŪRA IR BAŽNYČIA / 123 

Septintas skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS KILMĖ / 141 

Aštuntas skyrius. BAŽNYČIA IR EKONOMIKA / 159 

Devintas skyrius. KAIP KATALIKŲ LABDARA PAKEITĖ PASAULĮ / 173 

Dešimtas skyrius. BAŽNYČIA IR VAKARIETIŠKA TEISĖ / 191 

Vienuoliktas skyrius. BAŽNYČIA IR VAKARŲ MORALĖ / 207 

Išvados. PASAULIS BE DIEVO / 219 

Padėkos / 227 

Bibliografija / 229 

Komentarai / 239 

[2] Galilėjaus atveju Bažnyčia leido kopernikišką modelį, kuriame Saulė yra visatos centre, pristatyti kaip hipotetinę sistemą. Vis tik Galilėjus tvirtino, kad šis modelis yra ne hipotezė, bet patvirtintai teisingas realybės aprašymas. Problema buvo ta, kad tuo metu Galilėjus savo tvirtinimui mokslinių įrodymų dar neturėjo. Be to, Galilėjus, dar neįrodęs savo teorijos teisingumo, ėmėsi siūlyti perinterpretuoti Bibliją pagal jo hipotezę – tuomet toks Galilėjaus ėjimas buvo suvoktas kaip kišimasis į teologiją. 1616 m. Galilėjus sutiko Koperniko teoriją telaikyti hipoteze, o 1624 m. popiežius Urbonas VIII Galilėjų patikino, kad Bažnyčia neskelbė ir neskelbs Koperniko teorijos kaip eretiškos. Visgi 1632 m. Galilėjus parašė veikalą „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“, kuriame, vis dar neturėdamas mokslinių įrodymų savo ginamam tvirtinimui pagrįsti, vėl atsisakė Koperniko teoriją telaikyti hipoteze. Tuomet paskelbta, kad Galilėjus įtariamas erezija ir jam įsakyta neberašyti apie Koperniko teoriją. Fragmentiškai atpasakojant ir interpretuojant šią Galilėjaus situaciją išpopuliarintas iki pat šiandien gajus mitas, kad Bažnyčia priešiška mokslui. 

[3] Europos šalių santykio su kolonijomis kontekste buvo iškeltas ir santykio su kolonijų gyventojais klausimas. Šiandien gali atrodyti keista, bet tuomet buvo rimtai svarstoma, ar vietiniai gyventojai yra žmonės, pasižymintys tokiu pat asmens orumu. Francisco de Vitoria atsakė vienareikšmiškai – vietiniai yra tokie pat žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą. Akcentuodami krikščionišką pareigą gerbti pagal Dievo paveikslą sukurtą artimą, jis ir kiti dvasininkai suformulavo antropologinius tarptautinės teisės pagrindus.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku