Straipsnis rašytas 2019 m.
Mėginant bergždžiai rasti kokį nors precedentą Bažnyčios istorijoje, tarpreliginio dialogo skelbėjams Vatikane, regis, neliko nieko kito, kaip griebtis klastojimo. Mėgindami pateisinti pop. Pranciškaus vykdomą susitaikymo su islamu politiką, jie paskutinę Popiežiaus kelionę į Jungtinius Arabų Emyratus lygina su šv. Pranciškaus kelione į Siriją. Ta proga šv. Pranciškaus ir sultono Meleko el-Kamelio susitikimas pavaizduotas oficialiame pop. Pranciškaus kelionės į JAE medalyje. Jame Pranciškus ir sultonas sveikinasi liepsnos fone: vienas kitą bučiuoja taikos bučiniu (paveikslėlis viršuje). Pasak Vatikano žinių tarnybos, „tarp sultono ir šv. Pranciškaus užsimezgė tarpreliginis dialogas“. Toliau rašoma dar įdomiau: „Dumjate įvyko Evangelijos ir Korano susitikimas. Pranciškus nesibaidė Mahometo ir sultonas nesibaidė Kristaus. Pranciškus mąstė ne pagal savo laikmečio krikščionių įsitikinimus, bet apsilankė Šventojoje Žemėje norėdamas asmeniškai ir iš arčiau susipažinti su musulmonais. Islamo ir krikščionybės dialogas prasideda nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio. Jo pėdomis dabar keliauja popiežius Pranciškus.“ Taigi mums teigiama, kad šv. Pranciškus buvęs nesuprastas tarpreliginio dialogo šauklys, savo mąstymu toli pralenkęs savo ksenofobišką laikmetį.
Vienas įžvalgus žurnalistas neseniai kandžiai pastebėjo, kad jei anksčiau žiniasklaida pateikdavo faktus ir skaitytojai susiformuodavo apie juos nuomonę, tai dabar žiniasklaida pateikia nuomonę apie tam tikrus faktus, o skaitytojai patys turi patikrinti, ar tie faktai apskritai teisingi. Taigi patikrinkime faktus.
Deja, pažvelgus į Vatikano žinių tarnybos cituojamą biografinį šaltinį, šv. Bonaventūro „Legenda maior“, susidaro visiškai kitoks vaizdas. Štai ištrauka iš knygos, aprašanti minėtą susitikimą:
„Degdamas tobula meile, pašalinančia bet kokią baimę, jis troško paaukoti save Dievui kaip gyvą atnašą kankinystės liepsnose, kad galėtų nors šiek tiek atsilyginti už mus mirusiam Kristui ir paskatintų kitus pamilti Dievą. [Toliau seka pirmos ir antros jo nepavykusių kelionių į musulmonų šalis aprašymas – vert. p.]. <...> Vis dėlto deganti meilė Kristui vertė jo sielą ilgėtis kankinystės, todėl jis trečią kartą iškeliavo pas netikėlius, kad praliedamas savo kraują padėtų svetimose šalyse skleisti tikėjimą Trejybe. Taigi tryliktais savo atsivertimo metais jis nukeliavo į Siriją ir nepaisydamas įvairiausių pavojų siekė susitikti su sultonu. Tuo metu tarp krikščionių ir Saracėnų vyko nuožmus karas, ir abi armijos buvo įsitvirtinusios lygumoje viena priešais kitą. [Kiti šaltiniai patikslina, kad veiksmas vyko Egipte, prie Nilo deltos, kur krikščionys mėgino paimti stiprią Dumjato tvirtovę – vert. p.] Pereiti lygumą buvo mirtinai pavojinga. Maža to, Sultonas išleido potvarkį, kad kiekvienas, atnešęs negyvo krikščionio galvą, bus atlygintas auksine moneta. Vis dėlto Pranciškus, šis nesvyruojantis Kristaus karys, tikėdamasis greitai pasiekti savo tikslą, atmetė bet kokią mirties baimę ir nusprendė tęsti savo kelionę. Maldoje sustiprintas Viešpaties, jis drąsiai giedojo Pranašo posmą: „Net jei keliausiu mirties slėniu, nebijosiu nieko pikta, nes Tu esi su manimi.“
Tuomet pasiėmęs su savimi vieną iš brolių, vardu Iliuminatas, vyrą, kupiną dorybės ir išminties, jie leidosi į kelionę. Eidami jie sutiko du avinėlius. Pradžiugintas šio vaizdo, šventasis vyras savo bendrakeleiviui tarė: „Turėk vilties, broli, Viešpatyje, nes mumyse išsipildys Evangelijų pranašystė: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų.“ Netrukus juos pastebėjo Saracėnų būrys. Kaip nuožmūs vilkai jie puolė Dievo tarnus, pagriebę surišo pančiais ir žiauriai nusitempė su savimi, visaip juos niekindami ir užgauliodami. Šitaip iškankinti ir sumušti, jie, Apvaizdos patvarkymu, buvo pristatyti sultonui, kaip šventasis vyras ir troško. Kai valdovas paklausė jų, kas ir kokiam tikslui juos siuntė, Kristaus tarnas drąsiai atsakė, jog juos siuntė ne žmogus, o pats Aukščiausiasis, tam, kad jie sultonui ir jo žmonėms parodytų išganymo kelią ir skelbtų tiesos Evangeliją. Jis su tokiu proto aiškumu, su tokia dvasios drąsa, su tokiu sielos įkarščiu kalbėjo sultonui apie Triasmenį Dievą ir Išganytoją Jėzų Kristų, kad jame išsipildė Evangelijos pranašystė: „Aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas.“ (Lk 21, 15)
Išvydęs nepaprastą Dievo vyro uolumą bei drąsą, sultonas mielai jo klausėsi ir netgi pasiūlė pas jį pasilikti. Tačiau Kristaus tarnas, pamokytas dangaus, atsakė: „Jei tu kartu su savo žmonėmis atsiversi į Kristų, dėl Jo meilės aš mielai pasiliksiu su jumis. Tačiau jeigu abejoji, ar verta Mahometo įstatymą iškeisti į Kristaus tikėjimą, liepk uždegti didžiulį laužą, ir aš į jį įžengsiu kartu su tavo šventikais, kad įsitikintum, kuris tikėjimas yra tikresnis, šventesnis ir brangesnis.“ Į tai sultonas atsakė: „Nemanau, jog kuris nors iš mano šventikų išdrįs lipti į ugnį dėl savo tikėjimo.“ Mat jis pastebėjo, kad vos tik Pranciškus pateikė iššūkį, vienas iš vyriausių jo kunigų skubiai pasišalino iš menės. Šventasis vyras tuomet tarė: „Jeigu savo ir savo pavaldinių vardu pažadėsi priimti tikėjimą Kristumi, jei išlipsiu iš ugnies gyvas ir sveikas, žengsiu tenai vienas. Jeigu sudegsiu, tai bus dėl mano nuodėmių, bet jei dieviška galia mane apsaugos, tu žinosi, kad Kristus yra tikras Dievas ir visų Viešpats bei Išganytojas.“ Sultonas atsakė nedrįstas priimti jo pasiūlymo, nes bijąs savo žmonių maišto. Vietoje to jis pasiūlė Pranciškui daug brangių dovanų, tačiau Dievo vyras, alkdamas labiau ne žemiškų gėrybių, o sielų išganymo, atmetė jas kaip dūmus ir pelenus. Valdovas, matydamas tokią šventojo vyro panieką pasaulio turtams, labai stebėjosi ir pajuto didžiulį palankumą Pranciškui. Ir nors jis nenorėjo ar nedrįso priimti krikščionių tikėjimo, ėmė karštai melsti, kad Kristaus tarnas priimtų minėtas dovanas, bent jau tam, kad pamaitintų skurstančius krikščionis ar paremtų bažnyčių statybą. Tačiau Pranciškus, vengdamas pinigų naštos ir neįžvelgdamas sultono sieloje jokio tikro atsivertimo ženklų, pasiūlymą atmetė.
Matydamas, kad nei atvers pagonis, nei pasieks savo tikslą, jis, perspėtas dieviško apreiškimo, grįžo į tikinčiųjų žemes. Dievo gailestingumas taip patvarkė, kad šis Kristaus draugas, taip troškęs mirties dėl savo Išganytojo ir niekaip negalėjęs jos rasti, neprarado kankinystės šlovės ir buvo netrukus pažymėtas ypatingomis Kristaus žaizdomis.“
Panašiai apie Pranciškaus susitikimą su sultonu praneša ir kitas šventojo biografas bei mokinys Tomas Čelanietis.
Taigi iš šio pasakojimo galime aiškiai padaryti kelias išvadas. Pranciškus į Siriją vyko norėdamas ne „iš arčiau susipažinti su musulmonais“, o visų pirma mirti kankinio mirtimi ir skleisti katalikų tikėjimą. Tarp sultono ir šventojo nevyko joks „tarpreliginis dialogas“, priešingai, Pranciškus mėgino atversti valdovą kartu su visais jo pavaldiniais. Jis kaip tik mąstė „pagal savo laikmečio krikščionių įsitikinimus“, žinodamas, kad tikra taika įmanoma tik visiems išpažįstant tikrąjį tikėjimą. Skirtingai nuo pop. Pranciškaus, džiugiai priėmusio Kataro ir JAE iniciatyvą pastatyti kelias bažnyčias, šv. Pranciškus atsisakė būti paperkamas sultono dovanų, net jei šios buvo skirtos vargšams pamaitinti ir bažnyčioms statyti. Jis netęsė „dialogo“ dėl taikos, bet nutraukė santykius su musulmonais pamatęs, kad šie nenori atsiversti. Ir vargu ar sultonas leido Pranciškui išvykti gyvam todėl, kad „nesibaidė Kristaus“. Kaip šv. Pranciškaus biografijoje rašo G. K. Chestertonas: „Galbūt jis iš tiesų patiko sultonui. <...> Galbūt jį saugojo šventumo švytėjimas, kuris, kaip sakoma, pavojingiausiose vietose gina idiotą. <...> Galų gale pasakojimas apie Pranciškų primena juokingą tragediją pavadinimu „Žmogus, kuris negalėjo būti užmuštas“. Žmonės pernelyg mylėjo Pranciškų, idant galėtų jį užmušti dėl tikėjimo, tad priimdavo jį net nepriimdami jo žinios.“
