Yra daug istorinių asmenybių, kurių paskelbimo šventaisiais kada nors laukiame, nes jos buvo nužudytos dėl neapykantos tikėjimui ir krikščioniškai civilizacijai: Simonas de Montfortas (1170-1218), tapęs eretikų albigiečių auka; Marija Stiuart, Škotijos karalienė, 1587 metais nužudyta Elžbietos I-osios; Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė, Prancūzijos monarchai, 1793-aisiais giljotinuoti jakobinų. Šių kankinių tarpe yra ir Marcantonio Bragadinas, narsusis Famagustos salos gynėjas, kuriam 1571-aisiais turkai gyvam nudyrė odą. 2021-aisiais minime 450-ąsias pergalės prie Lepanto, o taip pat ir Marcantonio Bragadino aukos metines. Tragiška Venecijos patricijaus mirtis užrašyta istorijoje tiesioginio jo mirties liudininko Nestoro Martinengo (1547-1598), kuris 1572-aisiais Venecijos Respublikos valdžiai pateikė žymų raportą, pavadinimu „Famagustos apgultis ir užgrobimas“ (it. L’assedio et la presa di Famagosta). Norintys geriau suprasti salos užgrobimo religinį ir politinį kontekstą, gali daugiau apie tai paskaityti mano knygoje „Šventasis Pijus V: Legendinis popiežius, kuris ekskomunikavo karalienę Elžbietą I, standartizavo Mišias ir nugalėjo Osmanų imperiją“ (angl. Saint Pius V: The Legendary Pope Who Excommunicated Queen Elizabeth I, Standardized the Mass, and Defeated the Ottoman Empire).
Viskas prasidėjo naktį iš rugsėjo 13-osios į 14-ąją, 1569 metais, kai Veneciją sudrebino stiprus šurmulys – sprogo didžiulis amunicijos sandėlis. Respublikos Senatas priskyrė šį nusikaltimą diversantams, pasamdytiems Josefo Nasio, turtingo portugalų kilmės žydo, prisiekusio Venecijos Respublikos priešo, gyvenusio Konstantinopolyje ir raginusio sultoną Selimą II užkariauti visas Egėjo jūros salas.
Selimas II (1524-1574), kuris perėmė sostą iš savo tėvo Suleimano Didžiojo ir tapo Osmanų imperijos galva, nusprendė sulaužyti 1540-aisiais su Venecija pasirašytą taiką ir pareiškė pretenzijas į Kipro salą, Venecijos koloniją. Kipras, kartu su Malta, – tuo metu ypatingos strateginės reikšmės salos, nes tai buvo vieninteliai krikščionių anklavai jūroje, dominuojamoje turkų.
Venecijos Respublikos vadovybė susidūrė su dilema: apleisti Kipro salą ar mesti įššūkį Osmanų imperijos galybei, atsisakant taikios politikos turkų atžvilgiu, kurios buvo laikomasi paskutiniais dešimtmečiais. 1570-ųjų kovo 28 dieną Selimas atsiuntė į Veneciją savo atstovą su ultimatumu: atiduoti Kipro salą arba ruoštis karui. Pokalbis tarp turkų pasiuntinio ir Venecijos valdininko Pietro Loredano truko vos porą minučių. „Respublika ginsis, sudėdama visas viltis į Dievo pagalbą ir savo ginklų galią“, paskelbė senasis magistratas. Velykų rytą Venecijos laivyno admirolui Girolamui Zane Šv. Morkaus bazilikoje perduota kovinė vėliava – Respublika pradėjo ruoštis karui.
Tuo metu, 1570-ųjų liepos 3-ąją Lala Mustafa Pašos (~1500-1580) pajėgos, pasiųstos Selimo II, atplaukė į Kiprą ir apgulė salos sostinę Nikosiją. Venecijos pajėgos sukaupė 6000 vyrų ir stojo prieš daugiau nei 100 000 turkų, apsiginklavusių 1500 patrankų ir turinčių maždaug 150 laivų, kuriais užblokuotas atsargų ir pastiprinimo tiekimas salai. Nepaisant aršaus pasipriešinimo, Nikosija krito po dviejų mėnesių, Venecijos kariai išžudyti ir daugiau nei 2000 gyventojų parduoti į vergovę. Tačiau Famagusta, pagrindinė salos tvirtovė, liko valdoma Venecijos.
Turkai Famagustos gynėjams atsiuntė nukirstą Niccolo Dandolo, Nikosijos valdytojo, galvą, siekdami priversti juos pasiduoti. Bet Venecijos pajėgos, vadovaujamos pasauliečio gubernatoriaus Marcantonio Bragadino ir karinės įgulos vado Astoro Baglionio, pasiryžo laikytis iki karčios pabaigos.
1571-ųjų sausį narsus Venecijos vadas Marco Querini, išplaukęs iš Kretos, vos su šešiolika galerų pramušė turkų blokadą ir evakuavo iš Famagustos civilius bei papildė besiginančius amunicija, maistu ir 1600 vyrų. Bragadinui ir Baglioniui nepriekaištingos miesto įtvirtinimo sistemos ir netikėtų reidų už miesto sienų į priešo stovyklas dėka pavyko atsilaikyti visą žiemą. Venecijiečiai taip pat užnuodijo už tvirtovės sienų buvusius šulinius ir imitavo miesto evakuaciją, priversdami priešą prarasti atsargumą ir taip patirti rimtų nuostolių.
Pavasarį turkų atakos atsinaujino su dar didesniu įsiūčiu, nes popiežiui Pijui V pavyko įkurti savo Šventąją lygą, į kurią įėjo Popiežiaus valstybė, Ispanija, Venecija, Genuja ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.
Bragadinas su viltimi laukė krikščionių pastiprinimo atvykimo, tačiau Mustafa, bijodamas dar vieno triuškinančio pralaimėjimo po prieš penkis metus patirto Maltoje, paprašė daugiau pastiprinimo. Jo kariuomenė išaugo iki 250 000 karių ir dabar stojo vos prieš kiek daugiau nei 200 Venecijos kovotojų. Po vienuolikos herojiško pasipriešinimo mėnesių pastovūs miesto apšaudymai ir atsargų bei amunicijos išsekimas privertė Bragadiną paskelbti Famagustos pasidavimą. Tai įvyko 1571-ųjų rugpjūčio 1-ąją.
Rugpjūčio 17-ąją Famagustos salos gubernatorius pakabintas ant savo laivo stiebo ir nuplaktas daugiau nei šimtu kirčių. Vėliau Brigadinas buvo priverstas ant pečių Famagustos gatvėmis nešti didelį krepšį, pilną akmenų ir smėlio, kol galiausiai parkrito. Tuomet jis buvo parvilktas į pagrindinę miesto aikštę ir pririštas prie kolonos, kur perbėgėlis genujietis nuo kairiojo peties pradėjo jam gyvam lupti odą. Bragadinas herojiškai pakėlė šią kančią, kalbėdamas Miserere [Ps 50, lot. pasigailėk] ir kartodamas Kristaus vardą, kol, nuplėšus odą nuo liemens ir rankų, jis, šaukdamas in manus tuas Domine commendo spirituum meum [lot. į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą], išleido paskutinį atodūsį. Tai nutiko 1571-ųjų rugpjūčio 17-ąją, trečią valandą po pietų. Bragadino kūnas buvo ketvirčiuotas, o jo oda, prikimšta šiaudų ir medvilnės bei apvilkta drabužiais ir skiriamaisiais ženklais, buvo nešiojama makabriškoje procesijoje Famagustos gatvėmis, kol galiausiai buvo pakabinta ant laivo stiebo ir nugabenta į Stambulą kaip karo trofėjus, kartu su kitų krikščionių vadų galvomis.
Krikščionių atsakas į Famagustos skerdynes buvo turkų laivyno sunaikinimas 1571-ųjų spalio 7-ąją prie Lepanto. Marcantonio Bragadino oda, 1580-aisiais pavogta iš Stambulo arsenalo, buvo nuplukdyta į Veneciją ir nuo tada garbinama kaip relikvija Šv. Jono ir Pauliaus bažnyčioje, Bragadinui skirtame altoriuje. Marcantonio Bragadinas nusipelnė būti įskaitytas į penktąją Rojaus sferą [skirtą krikščionių karžygiams], aprašytą Dantės „Dieviškojoje komedijoje“, ir būti prisimenamas kartu su kitais didžiais pastarųjų šimtmečių tikėjimo gynėjais – nuo Vandėjos gyventojų[1] iki kristerų[2]. Vilkimės, kad vieną dieną Bažnyčia paskelbs jį šventuoju.
[1] Vandėjos valstiečiai, karaliaus šalininkai, Prancūzų revoliucijos metu sukilę prieš jakobinus.
[2] Ginkluotas meksikiečių sukilimas prieš krikščionių persekiojimą šalyje 1926–1929.
