611. 1941.XII.26, penktadienis.
Kaip esu toli nuo Tavo artumos, Kristau! Gyvenu tuštybėmis, mano siela be Tavęs - kankinė. Tūkstančius kartų grįžtu pas Tave, tūkstančius kartų apleidžiu Tave. O meilingoji Širdie! Jėzau, būk ir mano dalis, o Jėzau, paimk ir mane savo dalimi. Nemoku be Tavęs gyventi, nemoku atsisakyti, skęstu tuštybėse.
612. Leisk man mylėti Tave, mylėk mane, Jėzau, Jėzau, Jėzau, šaukiuos Tavęs, vienintelės paguodos, apsaugos ir paramos. Mano siela niūri be Tavęs. Ji niaukiasi lyg dangus debesuotą dieną, viskas pradeda blukti. Gailestingoji Širdie, suteik man tikėjimą, dorą, teisybę.
613. Vakar nuėjau pas Vandą, bet neužėjau, nes pas juos buvo svečių. Stasė sako, kad nemėgsta tokios draugės kaip aš. Iš tikrųjų ji teisi. Aš menka draugė, aš - atsiskyrėlė, bet ir savimyla. Nusigrįžau nuo pasaulio, nuo visko, kas svaigina ir vilioja! Vanda kas kita. Jos toks meilus balselis, švelnus veidelis. O aš kam tikusi, kas iš manęs, kam aš sutverta? Kad kitus varginčiau?
Marija, Motina mano, lydėk mane!
614 1941.XII.27, šeštadienis.
Visgi aš teisi. Stasė irgi tvirtina, kad viena pasilikti su Franęois ji bijotų. Per šventes Stasė buvo baliuje pas Vikcę su Autose ir jos seserimi. Jos pakvietė ir François. Aš jai pirmiau sakiau, kad jo elgesys netaktiškas. Su juo nuolat reikia būti pasiruošusiai į kovą. Jei kada teks susitikti, jam patarsiu įsigyti guminę lėlę. Tada galės ją glamžyti, kaip tik sukombinuos. [1]
615. O aš turiu sielą, esu gyva, alsuoju ir turiu pilną teisę pasipriešinti tam. Su gyvuliu ir tai nesielgiama pagal savo norą, o čia moteris, gyva, skaisti, kvėpuojanti... Kiek daug tam reikia energijos, ištvermės!
616. Bet aš esu nutarusi kovoti, esu pasiryžusi netapti geidulių verge. Juk tai žema ir niekinga. Rimtas pasipriešinimas tam – galinga kova. Nuo tokių mažų dalykų visuomet prieinama prie didelių. (1942 m. kovo 22 d. Teisinga!). [2]
617. Tokiu elgesiu vyras labai pažemina moterį, išreiškia jos silpnumą, parodo, kad ji yra jo žaislas. O Dieve, Dieve, duok ištvermės, padėk priešintis, kovoti. Kaip nenoriu tapti kūniškąja verge. Angele, sergėk mane!
618. Galvoju kitaip tvarkytis. Reikia imti pavyzdį iš dorų, taktiškų žmonių. Man reikia daugiau švelnumo. Noriu būti meili, simpatinga. Tikiu, laimėsiu tik teisingumu ir tyra širdimi. Kam tie dažai, kam tuštybės, kam nuotykių ieškojimas? Tas viskas gyvenimą daro blankų ir neįdomų.Tik siela žieduose, širdis pavasarį, skaidrina, lengvina gyvenimo naštą. Gyvenimas gražus, bet reikia mokėti naudotis. Gyvenime, gyvenime, ką atvers man mano ateities uždanga?
619. 1942.1.10, šeštadienis.
Jau seniai berašiau. Prisipažinsiu, nebuvo noro. Ach, kaip buvo skaudu... Kiekviename šio sąsiuvinio lape yra kažkas melancholiško. Amžina melancholikė aš. Radijas griežia linksmą valsą, bet man atrodo, kad jis skirtas ne man ir ne mano jaunystei. Juk daugelio sakoma, kad aš nemoku naudotis jaunyste. Gal tai tiesa? Ach, manoji jaunystė. Vos dar pradeda žiedelius krauti.
620. Buvau šiandien teatre, ėjo „Brandos atestatas“. [3] Aš noriu būti dora ir kol kas esu, bet prie to man daug ko trūksta. Esu lyg besielis kūnas. Ach, plėšo kas širdį, juk tai baisi mintis: „Aš - besielis kūnas.“
621. Galvoju niekuomet netekėti, o niekuomet. Nors tai bereikalingas pažadas. Argi rimtas, išsiauklėjęs žmogus mane imtų? Aišku, kad ne. Bet jei taip būtų, pasakysiu griežtai - ne. Darosi skaudu, ašaros nesulaikomos drėkina akis.
622. Mano būdas yra nepakenčiamas dėl to, kad jis panašus į tėvelio būdą. Kai dabar mama pyksta ant tėvelio, kasdien prikiša jam sakydama „silpna galva“, taip ir man bus tas pats kryžius. Dėl to geriau niekad netekėsiu. Man tai būtų kančia. Pati nežinau, kas esu, ar turiu vyriškumo, ar kvailumo, ar esu lyg „nedakepta“.
Mama išvažiavo į kaimą, tėvelis išėjo jos palydėti. [...]
634 1942.1.20, antradienis.
Apšarmoję medžiai, šalta. Širdyje - švelnūs jausmai, noriu būti labai gera, meili. O Dieve, tikiu, jei būsiu gera, Tu mane laiminsi. Aš noriu būti švelni ir kukli, nes tai yra mano papuošalai. Daugelis mano, kad vyrai būtinai ieško gražuolių ir neatsižvelgia į sielą. Rimtiems žmonėms grožis yra tik priedas.
635. Skaisti siela visus sužavi ir patraukia. Dora - laimės šaltinis. Kaip graži nenu vytųsi gėlė, taip graži tyra, meili mergaitė! Netoli mūsų mirė 18 metų mergaitė. [4] Aš ją pažinojau iš matymo. Ji sirgo vos5dienas ir užgeso amžinu miegu. Gaila vos pražydusio žiedo, bet aname pasaulyje ji bus laimingesnė.
636 1942.1.28, trečiadienis.
Savaitė jau kaip nerašau, nebuvo noro, įkvėpimo. Aš labai dažnai galvoju apie save. Nejaugi tai butų savimyla? Pradedu pamažu save pažinti. Mano dvasia dar ne visai subrendusi, neturiu susidariusi nuosavų pažiūrųjgyvenimą. Kartais manyje pasireiškia vaikiškumas. Bet tikrumoje aš esu labai neįdomi.
637. Dabar skaitau vieną iš Dostojevskio veikalų. Ten atvaizduotos merginos yra kažkokios kitokios, skiriasi nuo kitų jaunuolių, jos - kilnios, patraukiančios. Svarbiausia, turi ypatybių, kurios kitose nepasireiškia, jos doros, teisingos ir gražios. Vienu žodžiu, imponuojančios.
638. Mano Dieve, kodėl aš neturiu to kilnumo, neturiu patraukiančių savybių, be to, esu išoriškai nepatraukianti. Aš nenoriu būti graži išore, aš noriu būti graži vidum. Labai dažnai galvoju, kad aš niekuomet negalėsiu patraukti žmogaus, man trūksta elegancijos, švelnumo, esu labai nekalbi. Man graudu... Kodėl kitos elegantiškos, švelnios?.. Kad būčiau nors kiek meilesnė, simpatiškesnė, ir to trūksta. Ach... Ach... [...]
644. 1942.11.4, trečiadienio rytas.
Krūtinė kažko pilna, džiaugiuosi suradusi laimę. Neįsimylėjau, ne. Aš rimtai pagalvojau, kur galima rasi didesnę ramybę, didesnę laimę, jei ne ten, už grotų. Vienuolynas! Pats vardas aiškiai sako apie vienatvę – tylą, ramybę. Aš ir suprasti negaliu, kaip ten būtų gera, kokia jausčiausi palaiminta ir tvirta. Visą gyvenimą melsčiausi už kitus, dirbčiau ir būčiau be galo laiminga.
645. O Dieve, man graudu... Viešpatie, tai rimtos svajonės, to noriu tikrai. Palikčiau viską – pasilinksminimus, šokius, tuščius flirtus ir drabužius. Ir man to negaila, Viešpatie, juk tai tuštybės, juk tai kūniški smagumai, kurie suteikia tik minutinę laimę.
646 O Kristau, o mielasis Jėzau, padėk man išspręsti šią kilnią problemą. Be Tavęs svaigsta. O, kad greičiau baigtųsi karas, baigčiau gimnaziją ir eičiau ten, Tėve, mintimis arčiau Tavęs. Man nieko negaila palikti. Man rodos, kad tėvai turėtų tik džiaugtis tuo, kad aš noriu skaisčiai gyventi.
647. Gyvenimas gražus, bet ir kartus! Pavyzdžiui, vakarėlis, kurį aš retkarčiais mėgstu lankyti, giliau apsvarsčius, yra gryna tuštuma. Šokiai - nekuklumas. To visko išvengti, Viešpatie, galima tik pas Tave. Jėzau, noriu, noriu ir dar kartą noriu į ramybės - tylos vietą. Viską reikėtų užmiršti... Bet ką tie prisiminimai duoda? Nors pagaliau aš jų ir neturiu.
648. O Dieve, maldauju Tave, duok man pašaukimą, pašauk mane ir priimk mane į vienuolyną. Ten žmonijai aš padėsiu maldomis. Aš ne dėl to noriu į vienuolyną, kad esu negraži. Ne, tokių minčių manyje nėra... Grožis - dulkės, paseno, susikūprino, grožio nepaliko. Pagaliau ir į vienuolyną reikia gražių.
Aš noriu turėti gražų vidų, Tėve!
+ + +
Grobis jau sudėtas į maišus. „Svečiai“ aiškiai skuba, nervinasi, pyksta.
...tolimiausias kambariukas. Ant kušetės pamatau aukštielninką Elenutę. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Sienoje kruvina kulkos žymė. Kūnas dar šiltas. Dešinė ranka apdeginta paraku. Tikriausiai ji norėjo paskutinį kartą persižegnoti. Kambarėlyje trošku nuo parako degėsių kvapo. To kvapo jau niekad nepamiršiu. Kaimynų kieme jau sustingęs Stasės kūnas: jai pataikė tiesiai į koją, o paskui dar iššovė į galvą.
– Motin, didžiuokis savo dukra, – pasako kažkas iš medikų po ekspertizės.
Kaune visi bemat sužino apie šiurpią tragediją.
Šv. Antano bažnyčioje – du karstai. Greta jų parapijos klebonas Juozas Želvys ir „Saulės“ gimnazijos kapelionas Alfonsas Grauslys. Paskutinis pagerbimas bažnyčioje. Laidotuvių procesija pajuda miesto kapinių Vytauto prospekte link. Diena šalta, pusto pūga. Prie kapo duobės buvęs klasės auklėtojas dar pasako:
- Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu pamokei mane...
(iš Česlovo Spirgevičiaus knygos „Mirtis atėjo iš Muravos“)
Plačiau apie Eleną Spirgevičiūtę skaitykite čia.
+ + +
Malda prašant Eleną SPIRGEVIČIŪTĘ paskelbti palaimintąja
Viešpatie Jėzau Kristau, mažųjų ir nekaltųjų Gynėjau,
savo tikinčiajai Elenai Tu suteikei malonę pasipriešinti nedoriems užpuoliko kėslams, padėdamas pasirinkti garbingą kankinystę.
Padaryk, kad mes, turintys kovoti su įvairiomis pagundomis bei ydomis, galėtume džiaugtis Tavo Tarnaitės šventumo pripažinimu Bažnyčioje ir sulauktume jos užtarimo bei pagalbos. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Imprimatur
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas
[1] François neslėpė savo neatsakingo ir gašlaus potraukio merginoms. Tai sukėlė nemažai apmąstymų Elenai, kuri ilgėjosi visai kitokių vyro ir moters santykių, paremtų dora ir abipuse pagarba. Prabundant paaugliškam moteriškumui Elena įdėmiau stebės santykius tarp žmonių ir dažniau svarstys idealios meilės temą.
[2] Kovo 22 d. Elena dar kartą įsitikino, kokios teisingos jos mintys, užrašytos gruodžio 27 d., ir tai pažymėjo.
[3] Ladislovas Fodoras, Brandos atestatas. Trijų veiksmų pjesė, režisierius Juozas Monkevičius, dailininkas Mykolas Labuckas. 1941 m. lapkričio 14 d. įvyko premjera Kaune.
[4] Kai kuriuose mašinraščiuose: 10 metų mergaitė.
