Sausio 4 d. Kauno arkivyskupijoje minima Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės (1924–1944) mirties diena. Elena vadinama Lietuvos šventąja Marija Goretti. Mariją 1950 m. kanonizavo pop. Pijus XII kaip skaistybės kankinę – ši 11 metų italų mergaitė buvo nužudyta, nes gynė savo mergystę nuo užpuoliko. Tokią kankinystę patyrė ir Elena. Gimusi tarnautojų šeimoje, ji buvo pakrikštyta neseniai įsteigtos Žaliakalnio Prisikėlimo parapijos bažnyčioje. Lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją Kaune, priklausė skautų organizacijai. Pasižymėjo kuklumu, kantrumu, kurio jai tikrai reikėjo kenčiant dėl stuburo problemų, buvo protinga, pagarbi vyresniesiems. 1943-iaisiais, karo metais, įstojo į Kauno valstybinę akušerių mokyklą, tačiau mokslai karo metu nebuvo įmanomi. Elena pradėjo mokytis užsienio kalbų ir lankė pedagoginius kursus, norėdama tapti mokytoja. Buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko.
Elenai buvo vos 19 metų. 1944 m. sausio 3 d. vakare į Spirgevičių namus įsiveržė keturi apgirtę vyrai. Trys kalbėjo rusiškai, vienas lietuviškai – kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Elenos vienmetis kaunietis, sovietinis partizanas ir diversantas Alfonsas Čeponis. Išgirdusi triukšmą atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje. Įsibrovėliai bandė kibti prie Stasės, o šiai pasipriešinus ir bandant bėgti, ją nušovė. Po to banditai išsivedė Eleną Spirgevičiūtę. Jos tėvas paklausė, kur jie ją vedasi. Elena atsakė: „Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos? Bet aš jiems nepasiduosiu, geriau mirsiu.“ Atėjūnai bandė ją priversti pasiduoti jų norams, o priešingu atveju grasino nužudysią. Elena dar sugrįžo atsisveikinti su tėvais. Motina paklausė: „Ar mus visus nužudys?“. Elena atsakė: „Mirsiu tik aš, jūs gyvensite.“ Tada ji ramiai atsisveikino kryžiaus ženklu. Artimieji pamena, kad jos veidas spindėjo ypatinga šviesa. Lietuviškai kalbantis jaunuolis pasišaukė Elenutę į gretimą kambarį ir nušovė. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Dešinė jos ranka buvus apdeginta paraku – tikriausiai ji norėjo dar paskutinį kartą persižegnoti. Elena ir Stasė buvo palaidotos Kauno miesto kapinėse (dab. Ramybės parkas). 1957 m. šios kapinės panaikintos, mergaičių palaikai perkelti į Eigulių kapines. 2021 metais Elenos palaikai ekshumuoti ir perlaidoti Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje – tai parapijai priklausė Spirgevičių šeima.
Netrukus, sausio 24 dieną, vokiečiai susekė Alfonsą Čeponį ir bandė jį suimti, Alfonsas susisprogdino granata – kažin, ar atgailaudamas už savo nusikaltimus... 1958 metais Čeponiui suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. Sovietmečiu jo vardu pavadinta gatvė, kurioje gyveno, mokykla Kaune, kurioje mokėsi. Elenos giminaičių skundai prieš Alfonsą valdžios nebuvo išgirsti. Spirgevičių medinis namas Tvirtovės alėjoje 91 (dab. Taikos prospekte 34) buvo nugriautas plečiant daugiabučių namų rajonus, Elenos brolio Česlovo rūpesčiu toje kankinystės vietoje prie Studentų gatvės iškilo angelo skulptūra.
Elenos trumpame gyvenime nebuvo didelių darbų, mistinių patirčių, bet jai teko kankinystės vainikas. Visos išlikusios žinios apie jos asmenį rodo, kad tą vainiką ji pelnė savo kasdienybės pašventinimu, eidama šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės nurodytu mažuoju keleliu. 1992 metais Elenos brolis Česlovas (su kuriuo man asmeniškai teko bendrauti), o 2021 metais leidykla „Artuma“ publikavo Elenos dienoraštį, kuris liudija apie jos palaipsnį dvasinį brendimą. Jos dorybės skleidėsi pamažu. Iš pradžių linkusi į jaunimo pasilinksminimus, įsimylėjusi nepažįstamą žmogų, vėliau ji surimtėjo, rimtai svarstė stoti į vienuolyną, bet vėliau rašė: „Mano idealas – krikščioniška šeima“, savo pašaukimo klausimą pavedė Viešpačiui. Ji stengėsi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, dažnai priimti Komuniją, reguliariai melsdavosi, taip pat už savo klystančius bendraamžius, išlaikė tikėjimą ir nesuteptą skaistumą tais brutaliais karo laikais. Dienoraštį iš Elenos mamos gavo kunigas Pranas Račiūnas, išliko tik jo nuorašai, kurie buvo platinami ir išgarsino Elenos kankinystės istoriją. Elenos dienoraštyje yra ir žodžiai: „Geriau mirti, bet nenusidėti“, kurie mums primena šventojo Kazimiero žymųjį posakį: „Malo mori quam foedari – Verčiau noriu mirti nei susitepti.“
