Varpai apraudojo, gedulo vėliavos apgailėjo, spauda aprašė Arkivysk. Jurgį ir jo nuopelnus, padėtus Bažnyčiai ir Tėvynei. Nuoširdžiomis maldomis ir religinėmis apeigomis jį atlydėjo čionai Bažnyčios hierarchai ir didelė minia tikinčiųjų.
Arkivysk. Jurgio vienuolio mirtis ne vieną giliai sugraudino, ne vienam giminei, gyvenimo ir darbo draugui nuriedėjo per skruostus gaili ašarėlė. Pasigedo jo Bažnyčia, kuriai iš visos širdies tarnavo, pasigedo ypačiai jo svajonių vaisius – Marijonų Vienuolija, kurioje jis tiek daug vilties įdėjo. Mirė didysis asketas, kuris tiek daug ryšių turėjo ne vien su lietuviais, bet ir su plačiausia katalikų visuomene.
Štai Bažnyčios Vyresnybė atėjo atiduoti jam pagarbos ženklą, atvyko paskutinį kartą su juo atsisveikinti mūsų vyriausybės atstovai, kurių vardu aš tariu šiuos žodžius. O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudiev? Ar kad mes jį užmiršime? Galbūt… Tai tiek priprastas žmogaus silpnumas yra tas užmiršimas. Bet kad ir mes užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia, nei Lietuvių tauta su savo valstybe.
Arkivysk. Jurgis buvo didelis žmogus, dėl to ir didelis kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati, dėl to ne kiekvienas ir ne tuojau teįstengia savo akių plotu ją aprėpti. Norint įvertinti Jurgio vienuolio, vyskupo, arkivyskupo asmuo, pagaliau, idealioji žmogaus būtybė, reikia žvelgti dvasios akimis, kaip jis kad žvelgė į šį regimąjį pasaulį, dievišku mastu jį vertindamas.
Tokį mastą yra lemta pasiekti tam, kas yra įsigijęs dvasios patyrimo. Arkivysk. Jurgis jo įsigijo apsčiai. Didelis jo protas ir jo tvirta valia padarė jam prieinamą mokslą, jo tyra gili siela iškėlė jį viršun minios, lyg ir žibintą, kuris skaisčiai švietė aplinkui visiems. Apie jį tad galima pasakyti, kad kas su vienuoliu Jurgiu sutapo, tas geresnis patapo.
Jis vertėsi visokiuose visuomenės sluoksniuose, įvairiose šalyse ir įvairiose tautose, matė visokių dorų ir nedorų dalykų, ir betgi niekas jam blogo nepritapo, jo nepagavo drumsti gyvenimo verpetai: visur ir visuomet iš to gyvenimo sūkurio jis ėjo labiau užsigrūdinęs, savo dvasia sustiprėjęs. Visur savo dvasios akimis, viršun ir apačion žvelgęs, ieškojo gero ir rasdavo gera. Kas gera tai į krūvą, kas bloga tai į šalį.
Visuomenės organizacija, jos tvarkymas, rikiavimas – štai kokia vedamoji mintis žymėjo Arkivysk. Jurgio gyvenimą. Įgytas mokslas ir prityrimas neturi skirtis nuo gyvenimo. Kai nėra tarp jų taikios santarvės, tai jie patys nustoja vertės, palieka be prasmės, išsenka.
Prasmės mokslui ir gyvenimui duoda amžinoji Kristaus paskelbta tiesa. Bet ji, ta tiesa, įgyjama ne veltui, įgyjama nenuilstamu darbu ir meile, Evangelijos išreikšta.
Taip mokė Arkivysk. Jurgis, ir kaip jis mokė, taip ir pats stengėsi gyventi. Žodis nuo darbo jam nesiskyrė, dėl to jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Čia jo darbas, kaipo Bažnyčios žmogaus, pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai, sub specie temporis. Bet kuris gi tvirčiau kuria? Tas, kuris giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes. Taip mąstė kunigas Jurgis.
Tad Arkivysk. Jurgio organizacijos darbas prasideda nuo paskiros sielos organizavimo. Tik organizuotos sielos tegali sudaryti tvirtą visuomenės organizaciją. Tokia visuomenė stipri. Ant jos gali statyti, kurti Bažnyčią ir Valstybę. Čia jų solidarumas, jų talka. Nėra ir negali būti prieštaravimų tarp jų. Tik valdžia, kuri neišmano religijos esmės asmens ir visuomenės tvarkai, gali kitaip manyti.
Ir vis dėlto Arkivysk. Jurgis, būdamas visuomenės organizatorius, bėga iš tos visuomenės ir steigia vienuoliją, ir pats tampa vienuoliu. Ar čia kartais ne prieštaravimas? Ne, ne prieštaravimas! Visuomenės jūra nuolat banguoja, putoja, kyla verpetais, tykojančiais praryti žmogų bedugnėn: Uola – sala tegali gelbėti keleivį, duoti jam poilsio ir pajėgos toliau pasistiprinus keliauti. Ir vienuoliui, žiūrinčiam iš tos salos į gyvenimą ir į jo sūkurius, lengviau paduoti gelbėjimo laisvą skęstantiems keleiviams. Juk jei nori minią suprasti, tai reikia pakilti viršum jos. Taip manė vienuolis Jurgis.
Bet ta sala įmanoma ne kiekvienam: tik visa ko išsižadėjęs ir turįs savo galutiniame tiksle dvasines gėrybes tegali ją pasiekti. Tad vienuolynas išimtis, o ne taisyklė. Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis.
Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis pradėjo 1918 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą greta su Valstybės Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai. Jam lemta buvo būti pirmam Vilniaus vyskupui atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Tada valstybės vyrai suprato jį, o jis suprato juos. Tai buvo gera talka ir malonu atsiminti visiems, kuriems teko dirbti anuomet Lietuvos sostinėje. Tame sunkiame darbe nebuvo skirtumų mumyse tarp „žydo ir graiko“, Šv. Rašto žodžiais tariant. Atsimenu, kaip Taryba iškėlė pietus Vilniaus vyskupui Jurgiui pagerbti. Susirinko ton iškilmėn lietuvių, gudų, žydų ir atstovai valdžios vokiečių, besiruošiančių išsikraustyti iš Vilniaus.
Didysis pedagogas Vysk. Jurgis pasakė savo kalboje tarp kita ko: „Jei mes imamės kepurę, eidami pro kryžių, ir tuo lenkiamės ženklui, primenančiam Kristų, dėl žmonių meilės mirusį, tai dar daugiau turime linkterėjimu pagerbti kiekvieną žmogų, kataliką ir nekataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą.“
Arkivysk. Jurgis skelbė ne siaurą kokį mokslą, skelbė tiesą plačią, visuotinę, visiems įmanomą, tiesą amžiną, norėdamas ją įkvėpti mūsų tautai ir dėl to jis buvo didesnis lietuvis, nekaip gali kam pasirodyti. Jis visų pirma skelbė, kad reikia siekti to, kas yra gera, ir geromis priemonėmis siekti. Jei Lietuva eis tuo keliu, ji išliks nepriklausoma, ir nepriklausomybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje...
Toks jo dvasios palikimas atiteks doriškai atgimstančiai Lietuvai. Tą palikimą paveldėjusi katalikų visuomenė Lietuvoje bus jam dėkinga ir jo nepamirš. O dora yra valstybės pamatas.
1927-01-29, Kauno arkikatedra
