Šiandien minimas Lietuvos Globėjas šventasis Kazimieras, didžiai daliai tautiečių asocijuojasi su Kaziuko muge: klumpėmis, mediniais šaukštais ir riestainiais, trumpai tariant su XIX amžiaus nacionaliniu paveldu. Gaila, bet mums Kazimieras nėra tas pats kaip airiams šventasis Patrikas, – tautos pasididžiavimas. Net ir Vilniuje, mielai švenčiama Patriko diena, nors tikrų airių čia tikriausiai nėra gausu.
Norint susidraugauti su kokiu nors žmogumi, neužtenka žinoti jo gyvenimo faktus, ar ką jisai mėgsta – pirmiausia reikalingas širdies ryšys. Panašiai yra ir su šventaisiais. Jie mums reikalingi ne tam, kad žinotume jų gyvenimus, bet kad sektume jų pavyzdžiais bei jaustume jų globą.
Kas mus laiko atokiai nuo Kazimiero – gal suformuotos pamaldžios klišės, kurias geriausiai reprezentuoja saldūs šventojo atvaizdai? Galbūt hagiografijos detalės pateikusios Kazimierą kaip bekūnę angelišką būtybę, neturėjusią nieko bendro su žemišku gyvenimu? Užsisklendusį karališkuose rūmuose ir tik naktimis išeinantį pasimelst prie uždarytų Katedros durų. O galbūt ir lietuviškas bruožas nebranginti to, kas sava?
Atidžiau pažvelgę į tikrąjį šventojo Kazimiero gyvenimą, regime, kiek daug galime iš jo pasimokyti kaip reikia sekti Kristumi.
Jis nemanė, kad politika yra nešvarus reikalas ir būnant politiku galima daryti ką nori
Piktnaudžiavimas galia. Turbūt tai opiausia moderniosios Lietuvos politikos bėda. Galioja ydinga mąstymo ir elgesio sistema, grįsta sąžinės ir teisingumo atsisakymu politikoje, kuomet asmeninė ir mažų grupių nauda yra iškeliama virš bendrojo gėrio. Tuo tarpu Kazimieras, kuomet pavaduodavo tėvą valdymo reikaluose, visuomet siekdavo teisingumo ir socialinio jautrumo. Jis žiūrėjo ne savo ar savojo rato naudos, bet visų gerovės. Jam ypač rūpėjo patys vargingiausieji bei pažeidžiamiausieji. Supratimas jog turės duoti Dievui apyskaitą už jam pavestas pareigas, skatino Kazimierą elgtis atsakingai ir teisingai. Kaip šito trūksta mūsų politikams, ypač tiems, kurie save vadina krikščionimis, tačiau politikoje elgiasi priešingai Bažnyčios Mokymui.
Turtų Kazimieras nelaikė didžiausia vertybe
Socialinis neteisingumas. Kuomet pelnas ar asmeninis gerbūvis iškeliami į pirmą vietą, tuomet regime darbuotojų išnaudojimą, gamtos išteklių netausojimą. Kuomet vieni ilsisi Balio saloje, kiti skaičiuoja likusias dienas iki „orios senatvės pensijos“. Net ir gyvendamas kaip karališkos šeimos narys, jis buvo beturtis širdyje ir nesinaudojo turtų teikiamomis galimybėmis. Jis suprato, kad turtas tėra tik priemonė daryti gera, o ne tikslas. Turimas savo lėšas išdalindavo varguoliams.
Tikėjimo praktikavimas
Kazimieras kasdien dalyvavo šventose Mišiose, adoruodavo Viešpatį, meldėsi Mergelei Marijai – nes žinojo, kad pirmiausia svarbu malda, iš kurios kyla veikla, o ne kitaip. Tikėjimo praktika neturėtų apsiriboti vien privačia erdve ar bažnyčios lankymu per šventes. Tikėjimas yra jėga, kuri turi perkeisti visą tikinčiojo gyvenimą bei visas sritis. Tikintysis visur turėtų vadovautis tikėjimo mokymu, tiek namie, tiek darbe, tiek politikoje.
Jo dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės
Savo tikėjimą karalaitis įrodė darbais – slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius. Būdamas tarp vargšų užsikrėtė džiova. Kaip dažnai mūsų dvasingumas apsiriboja vien poterių kalbėjimu ir sekmadieninės pareigos atlikimu.
Malonumų kultas nebuvo jo gyvenimo tikslas
Kazimieras gyveno aplinkoje kuri buvo persmelkta gašlumu. Norėdami pagydyti sūnų nuo džiovos, tėvai jam siūlė išbandyti „šiuolaikišką“ priemonę – turėti lytinius santykius. Ir mes esame epochoje, kuri lytinius santykius yra atsiejusi nuo atsakomybės. Šventojo Kazimiero, jauno vyro elgesys gali būti padrąsinimas jaunimui susiduriančiam su spaudimu elgtis kaip visi. Kiekviena karta savaip išgyveno ryšį su šventuoju Globėju: Baroko epochoje jis buvo idealaus valdovo ir tikinčiojo pavyzdys, carinės bei sovietinės okupacijos metais jo buvo šaukiamasi kaip kovotojo prieš prispaudėjus. Esame kviečiami išgirsti, ką šventasis mūsų tautos Globėjas byloja šių dienų realijose? Galbūt jis drąsina mus prisiimti atsakomybę už savo žemiškąją tėvynę, kad puoselėdami jos gerovę, mes taptume verti ir dangiškosios.