Lietuvių ganytojai

Tai yra tikros priemonės aukštam tikslui, kad siela valdytų kūną, o ne kūnas sielą; kad žmogaus palinkimas į visakeriopą lepumą netrukdytų dvasiai tobulėti.

Ką Bažnyčios įsakymai liepia ar draudžia, tai ateina iš apaštalų laikų, ir krikščionys nuo pat pradžios laikėsi to kaip tikrų savo gyvenimo taisyklių.

Malda gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė ‒ kai atliekama vien mintyse, sielos viduje. Išorinė ‒ kai išreiškiama žodžiais, kūno laikysena, apeigomis.

Malda yra dvasinio ir religinio gyvenimo centras, svarbiausia tikinčiojo pareiga. Tai kelias į išganymą.

Maldą mes dažnai vienpusiškai suvokiame kaip vien prašymą ir dėkojimą, ir pamirštame, jog svarbiausias maldos aktas yra garbinimas. Jeigu mums nieko netrūksta, manome, kad nereikia varginti Dievo, ir nebesimeldžiame.

Nuo seniausių laikų Bažnyčioje yra išlikęs paprotys melstis ir laikyti pamaldas už mirusiuosius. Šv. Jono Auksaburnio liudijimu, tas paprotys kilo iš apaštalų. Jis neabejotinai rodo tikėjimą skaistykla.

Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai – vos kelias dešimtis metų. O džiaugsmo, laimės jis taip nori, trokšta, ieško, siekia. Bet, deja...

Kaip saugojo Dievas vieną raštinį veikalą nuo klaidos, taip apsaugojo nuo jos ir vieną tradiciją, kuri dėl to vadinasi Šventąja.

Galilėjus visą gyvenimą buvo uolus katalikas, jaunystėje net galvojęs apie pašaukimą į kunigystę. Dvi jo dukros tapo vienuolėmis.

Kristaus Kraujas yra ne tik užmokestis už mūsų nuodėmes, bet ir pagalba mūsų tolesniame krikščioniškame gyvenime.

Tradicinių Mišių centre yra Dievas – tai teocentrinės Mišios. Naujųjų Mišių centre yra žmogus – jos yra antropocentrinės.

Jeigu katalikai tėvai būtų bijoję turėti daugiau vaikelių, tai Bažnyčia niekuomet nebūtų susilaukusi tokių dvasios galiūnų kaip šv. Bernardas, kuris buvo penktasis iš septynių vaikų.

 Dievo širdžiai malonaus ir dangaus karalystėje didžiausio žmogaus priešginybė yra pasaulio išdidieji ir pasaulietiškai išmintingieji.

Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.

Neturėtume užmiršti tų, kurie dar nėra paskelbti palaimintaisiais, tačiau įvairiose Lietuvos vyskupijose jau yra pradėti jų beatifikacijos procesai.

Kitas Dievo tarnas, kurį minime lapkričio mėnesį: Vincentas Borisevičius.

Blaiviai žvelgiantys į ateitį, šios dienos nesiryžta vadinti vaiko amžiumi, bet jau greičiau vaiko valdymo ir išlepimo amžiumi, tuo pačiu tvirtindami jaunimo moralės lygio smukimo faktą.

Prisiminkime šiuos visus tikėjimo didvyrius: šv. Mikalojų, pal. Vitą, Dievo tarnus Mariją Rusteikaitę ir Pranciškų Budrį. Jų užtarimu ypač melskimės už Rusijos atsivertimą, už taiką mūsų šalyse, už Katalikų Bažnyčios atsigavimą ir misijas.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu.

 Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus.