Brangūs tikintieji,
Pasakojama, jog prieš kurį laiką atsitiko toksai dalykas. Viename miestelyje gyveno gerbiamas, pasiturintis malūnininkas. Tame pačiame miestelyje gyveno kuprius, tai yra sulinkęs ligotas žmogus, negalintis nugaros ištiesti. Jis buvo sėdėjęs kalėjime už šio malūnininko malūno padegimą. Išleistas į laisvę, jis apsigyveno miestelio pakrašty. Žmonės jo vengė, tad daugiausia jis būdavo vienas. Tiktai kažkodėl kiekvieną sekmadienį malūnininkas eidavo per miestelį pas kuprių ir praleisdavo ten visą popietę. Galiausiai kuprius numirė ir buvo kukliai palaidotas. Po kurio laiko numirė ir malūnininkas. Žmonėms gausiai susirinkus į malūnininko laidotuves, miestelio klebonas kreipėsi į juos: „Mieli parapijiečiai, dabar, kai malūnininkas iškeliavo į amžinybę, noriu jums atskleisti vieną dalyką. Jūs turbūt stebėjotės, kodėl šis malūnininkas taip uoliai kiekvieną sekmadienį lankė jo malūną padegusį kuprių. Žinokite, jog iš tiesų kuprius nepadegė malūno. Tai pats malūnininkas blogų minčių užvaldytas padegė savo malūną. Kuprius atsitiktinai ėjo tuo metu pro šalį. Pamačius gaisrą, jam pagailo malūnininko, ir jis šiam tarė: „Žiūrėk, esi gerbiamas, pasiturintis žmogus. Jei žmonės sužinos, ką padarei, visas tavo gyvenimas bus sužlugdytas. O aš esu tik varganas kuprius, neturiu ką prarasti. Pasakykime policijai, kad tai aš padegiau tavo malūną. Tavo gyvenimas bus išgelbėtas.“ Malūnininkas sutiko. Teismą buvo nesunku įtikinti, kad tai kuprius padegė malūną, nes žmonės buvo matę jį gaisro metu netoli malūno. Taip kuprius atsidūrė kalėjime už malūno padegimą. Turbūt dabar suprantate – tęsė klebonas – kodėl kiekvieną sekmadienį malūnininkas lankė iš kalėjimo išleistą kuprių.“
Brangūs tikintieji! Per šiandieninę Brangiausiojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujo šventę nesunku suprasti, ką simbolizuoja šis kuprius. Lygiai kaip kuprius, gailesčio pagautas, prisiėmė bausmę už malūnininką, kad šis būtų išgelbėtas, lygiai taip Viešpats Jėzaus prisiėmė kruviną kančią, kad išgelbėtų mus nuo amžinosios mirties. Jau pats Dievo tapimas žmogumi buvo didžiulis nusižeminimas – tarp visiškai tobulo, savyje laimingo Dievo ir Jo riboto kūrinio žmogaus yra nepalyginamai didesnis skirtumas nei tarp fiziškai sveikojo ir vargano kupriaus. Tad jau pats Viešpaties Jėzaus įsikūnijimas yra nusižeminančios Dievo meilės mums išraiška, yra lyg tapimas kupriumi. Tačiau mūsų Viešpats ėjo dar toliau. Tam, kad išgelbėtų žmogų nuo pražūties, kurią šis, šėtono suviliotas, pats sau parengė, Viešpats Jėzus atidavė save Kryžiaus mirčiai. Žiūrint teisingumo, žmogus dėl gimtosios nuodėmės ir dėl asmeninių mirtinų nuodėmių yra vertas pasmerkimo, yra vertas būti amžinai atskirtu nuo Dievo. Panašiai kaip tas malūnininkas, kuris yra vertas negarbės. Ir kaip malūnininkas nieko negali padaryti, taip neapsakomai labiau žmogus vien iš savęs nieko negali padaryti, kad atitaisytų nuodėmių pasekmes Dievo atžvilgiu. Malūnininkas bus išgelbėtas, tik jeigu kažkas kitas prisiims kaltę už jį. O Dievui nusikaltęs žmogus bus išgelbėtas, tiktai jeigu pats Dievas atitaisys neteisybę. Ir Jėzus Kristus – tikras Dievas bei tikras žmogus – atlieka šį atitaisymą. Savo pralietu krauju mūsų Atpirkėjas atsilygino dieviškajam teisingumui pakankamai, kad atitaisytų visus Dievo įžeidimus, kuriuos sukelia visos pasaulio nuodėmės kartu paėmus, nes Jėzaus meilė patiko Dievui labiau nei kad visos nuodėmės Jį žeidžia. Viešpats Jėzus daro neapsakomai daugiau nei kad eina į kalėjimą vietoj nusikaltėlio. Jis visiškai atiduoda save Kryžiaus aukoje, išlieja savo kraują už mus, nusidėjusius žmones. Ir tuo būdu išgelbsti mus ne tik šiam gyvenimui, bet ir visai amžinybei! Mums sugrąžinama Dievo vaikų garbė. Ir jei jau malūnininkas išreiškė savo padėką kupriui jį lankydamas, kokia neapsakomai didesnė turi būti mūsų padėka mūsų Išgelbėtojui! Turėtume ne tik sąmoningai vengti nuodėmių, nes jos yra Viešpaties Jėzaus kančios priežastis, bet ir vienyti savo aukas su mūsų Viešpaties auka.
Kristaus Kraujas yra ne tik užmokestis už mūsų nuodėmes, bet ir pagalba mūsų tolesniame krikščioniškame gyvenime. Brangiausiojo Kristaus Kraujo litanijoje kreipiamasi „Kristaus Kraujau, piktosios dvasios nugalėtojau“ – taigi Viešpaties Jėzaus kruvinos kančios dėka mes galime atsilaikyti prieš velnio pagundas kasdieniame gyvenime. Šv. Raštas sako tinkintiesiems: „Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti.“ Kad išvengtume šio prarijimo, ir, jei pasitaiko nupulti, kad tuojau pat keltumės, turėkime priešais sielos akis gelbstintį mūsų Išganytojo Kraują. Litanijoje taip pat kreipiamasi „Kristaus Kraujau, kankinių tvirtume“. Net jei nesame pašaukti fizinei kankinio mirčiai, visi esame pašaukti katalikiškam gyvenimui šių dienų pasaulyje, kuris dažnai atmeta Dievą. Neretai tai reikalauja tvirtos kankinystės dvasios. Jei nuoširdžiai ieškosime stiprybės Brangiausiame Kristaus Kraujyje, gausime ją. Kristaus Kraujo dėka esame įgalinami praktikuoti ir daug kitų dorybių. Pavyzdžiui, litanijoje kreipiamasi „Kristaus Kraujau, auginantis mergeles“. Taigi šią gražią ir šiame pasaulyje retą skaistumo dorybę galime įgyti ir sustiprinti Kristaus Kraujo dėka.
Tad būkime labai dėkingi Viešpačiui Jėzui už jo dovanotą amžinąjį išganymą ir ieškokime pagalbos jo Brangiausiame Kraujyje kai praktikuojame kasdienes dorybes.
