Kun. Stasys Yla   Publikuota iš: Kun. Stasys Yla, Šiluva žemaičių istorijoje. Krikščionis gyvenime, 1970.
Nežinomas dailininkas, „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas“ (XVIII–XIX a.). Privati kolekcija. Šiluvos piligrimų centro nuotrauka
Nežinomas dailininkas, „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas“ (XVIII–XIX a.). Privati kolekcija. Šiluvos piligrimų centro nuotrauka

Šiluvoje prasideda didžiausi Lietuvoje atlaidai, kasmet sutraukiantys tūkstančius tikinčiųjų iš visos šalies. Ta proga dalinamės ištrauka iš kun. Stasio Ylos knygos „Šiluva žemaičių istorijoje“. 1608 m. Šiluvoje apsireiškusi Švč. Mergelė Marija tarė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Ištrauka, kuria dalinamės, padės geriau suprasti kontekstą, kuriame įvyko Apsireiškimas, ir Švč. Mergelės Marijos žodžius, galiojusius ne tik Šiluvai, bet ir visai Lietuvai. Aprašoma XVI a. Lietuvos didikų tragedija, vos nesibaigusi visišku protestantizmo įsigalėjimu ir tikėjimo praradimu, kaip galiausiai įvyko visose protestantiškose šalyse. Ištraukoje aprašoma ir šiuos įvykius sekusi stebuklinga katalikybės restauracija, kurią sukėlė masiniai Lietuvą valdžiusių protestantų didikų vaikų atsivertimai atgal į katalikybę ir jų prisiimtas sunkus Tikėjimo atstatymo darbas.

***

Viena iš tų vietų, kurią anksti palietė religinės atmainos, buvo Šiluva. [...] Šioj srovėj „aktyviai veikė vien tiktai bajorai. Nei karalius, nei valstiečiai šiame judėjime nedalyvavo. Bajorai parodė didžiausią norą tvarkyti religijos dalykus pagal savo nuožiūrą. Buvo ir noro pasipelnyti — atimti katalikų bažnyčias, pavaryti katalikų kunigus, pagrobti bažnyčios padargus, žemę“. Šie bajorų interesai, pažadinti reformų srovės, neišryškėjo iš karto. Ne staiga iškilo ir pati reformacija Lietuvoje. Ji brendo pamažu ir perėjo net ketvertą tarpsnių bei formų. Šiluvai teko išgyventi visus tuos perėjimus.

LIUTERONIZMO ĮTAKA ŽEMAIČIUOSE

„Lietuvoj visa buvo ramu, - rašo Kojalavičius, kol kaimyninėj Livonijoj iškilo naujas susidrumstimas, prasiveržus liuteroniškai sektai“. O ji prasiveržė vos penketai metų praėjus nuo viešo Liuterio nusigręžimo (1517) prieš Katalikų Bažnyčią. Vienuolio Liuterio balsan atsiliepė pirmiausia Livonijos vienuolių kalavijuočių ordinas. Ordino magistro padėjėjas Jonas Vilhelmas Fürstenbergas vadovavo Rygos miestiečiams, kurie 1522 metais užgrobė vienuolynus, bažnyčias pavertė sandėliais, išvarė Rygos arkiv. Vilhelmą ir uždraudė katalikams pamaldas. Rygoje 1524-26 metais buvo sunaikinta daug religinio meno. Panašiai Tartų (Dorpato) liuteronizmo šalininkai 1527 metais, Kalėdų metu, sunaikino ir išmetė iš bažnyčių visus šventųjų paveikslus.

Lietuva meldžiasi

Nepraėjo nei treji metai nuo šių triukšmingų Livonijos įvykių pradžios, kai nusigręžė nuo katalikybės kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis, šv. Kazimiero sesers Sofijos sūnus. Jis metė vienuolio rūbą ir pasiskelbė pasauliniu Prūsų valdovu — hercogu. Albrechtu pasekė Prūsų miestiečiai ir bajorai. „Miestai ir bajorija griebėsi reformacijos ir paglemžė bažnyčios turtus“.

Lenkijoje, arčiau Vokietijos pasienio ir miestuose, kur tik buvo daugiau vokiškos kilmės žmonių, liuteronizmas, lyg nauja tautinė religija, pradėjo skverbtis ir lenkti savo pusėn kilminguosius bei miestiečius. [...]

Šių artimų kaimynų pavyzdžiai veikė ir Lietuvą. Pirmiausia pakėlė galvas Lietuvos vokiečiai, kurių buvo gausiau Vilniuje. [...] Liuteronizmu ėmė domėtis ir Lietuvos bajorai bei didikai, kuriuos ši srovė traukė dėl politinių bei socialinių motyvų. [...]

Prūsai pasidarė lyg tiltas reformacijai skleistis pirmiausia į Žemaičius. Tuo rūpinosi pats hercogas Albrechtas. [...]

Bilevičiaus dvare, Viduklėje, buvo įkurta privati bajoraičių mokykla, kuriai vadovavo buvęs pranciškonas Stasys Rapolionis. Bajoraičiai buvo ruošiami studijoms į Karaliaučiaus universitetą. Bilevičiaus pastangomis buvo nukreipta į Prūsus visa eilė bajoraičių, tarp jų ir Martynas Mažvydas, vėliau Ragainės pastorius. [...]

Kulvietis buvo jaunas gabus katalikų kunigas, baigęs Krokuvos akademiją, vėliau hercogo Albrechto rekomendacijomis nukreiptas į liuteroniškuosius Leipzigo ir Wittenbergo universitetus tolimesnių studijų. Baigęs studijas, jis kurį laiką dirbo Vilniuje, vadovavo bajoraičių mokyklai ir kartu sakė pamokslus Vilniaus vokiečiams Šv. Onos bažnyčioje. Per savo pamokslus jis ėmė skelbti Liuterio tezes, dėl to Vilniaus vyskupas Paulius Algimantas ėmėsi priemonių jį sudrausti. Po to Kulvietis paliko Lietuvą ir prisiglaudė Prūsuose, gaudamas profesoriaus vietą naujai organizuojamame Karaliaučiaus universitete. Ten pat gavo darbą ir buvęs pranciškonas St. Rapolionis. [...]

[...]

Liuteronizmo įtaka, sprendžiant iš visų aplinkybių, turėjo būti gana ankstyva ir stipri ypač Šiluvos bei Žeimių savininkams Zavišoms. [...] Su ankstyvu jaunųjų Zavišų perėjimu į liuteronizmą tenka rišti ir pirmuosius reformacijos ženklus Šiluvoje.

BAŽNYTINĖS ŽEMĖS NUSAVINIMAS

[...] Vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis, rašydamas 1774 m. pop. Pijui VI, mini, jog „Šiluvos bažnyčia 1532 m. buvo siautusių klaidatikių prievarta atimta, padaryta nebelankoma ir paskui visai sugriauta“. [...]

[...]

Patronas anuo metu buvo ir bažnytinio turto savininkas. Jis galėjo su tuo turtu pasielgti pagal savo nuožiūrą, nes jokių draudžiamųjų apribojimų tada dar nebuvo. [...] Tad niekas nekliudė, be moralinio nepatogumo, Jonui Zavišai padaryti žemės ribų pertvarkymą. Kad bažnytinį turtą Jonas Zaviša prijungė prie savųjų žemių, matyti iš to, jog jis jį perleido vėliau broliui Merkeliui, o šis po kiek laiko pardavė Sofijai Vnučkienei. [...]

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

 [...] St. Kęsgaila jau 1531 metais pasiruošė nusavinti Kražių bažnytinį turtą. Tada jis pakeitė senelio Jono darytą fundaciją šios vietos altarijai ir koplyčiai. Ta proga dingo ne tik šis dokumentas, bet ir prosenelio Mykolo Kęsgailos bažnyčios steigimo bei fundacijų originalas. [...]

Nuslėpti arba sunaikinti fundacijų aktus vėliau buvo pasidaręs dažnas atvejis. Bet apie 1529-1531 metus tokia praktika turėjo būti dar labai nelaukta. Iš katalikų pusės taip pat nelauktai skubėta apsidrausti — dokumentus atkurti ir juos slėpti. Ar apie tą laiką buvo paslėpti ir Šiluvos bažnyčios fundacijos aktai? Jie buvo atrasti 1612 metais, išbuvę žemėje vienoje dėžėje apie 80 metų. [...]

DIDIKŲ POSŪKIS Į KALVINIZMĄ

Reformacijos sąjūdis ligi to laiko siekė palenkti Lietuvą dviem keliais — paveikiant gabesnius kunigus ir atimant iš bažnyčių jų nuosavybes. Vienas ir antras užmojis nebuvo labai sėkmingas. Pagaliau bandyta kitas kelias — eiti prie pačių viršūnių ir jas lenkti reformai.

[...]

Mikalojus Radvilas Juodasis 1550 metais tapo Lietuvos kancleriu ir Vilniaus vaivada. Tuo pačiu laiku Lietuvos etmono pareigas perėmė Mikalojus Radvilas Rudasis. Abu pusbroliai buvo linkę į reformaciją, bet nesiskubino patys veikti bei panaudoti savo valstybinę padėtį. Tačiau įvykiai taip klojosi, kad jų galutinis apsisprendimas pasidarė tik laiko klausimas. [...] Radvilai su savo šeimomis viešai atsiribojo nuo Katalikų Bažnyčios. Tai įvyko 1555 metų pačioj pabaigoj ar sekančiųjų metų pradžioje.

[...] Po to Radvilas pavedė Simonui Zacijui paruošti planą ir sušaukti pirmąjį Lietuvos reformatų suvažiavimą - sinodą. Šiame sinode, kuris įvyko tų pačių (1557) metų gruodžio mėnesį, Lietuvos reformacija buvo formaliai ir galutinai pasukta iš liuteronizmo į kalvinizmą. [...]

Kalviniškoji reforma savo kilme buvo romaniškoji, o iš tikrųjų pasidarė lenkiška; ji atstovavo labiau nukatalikintai ir nuliturgintai krikščionybei. Liuteroniškoji reforma buvo germaniška, labiau ortodoksiška ir liturgiškesnė. Didikams pasirinkus pirmąją kryptį, Lietuvos miestiečiai ir bajorai dar kurį laiką pasiliko prie antrosios — liuteroniškosios.

Radvilas Juodasis buvo oficialus Lietuvos kalvinų vadas. Jo ir pusbrolio pavyzdys darė įtakos kitiems didikams. Kas anksčiau simpatizavo liuteronams ar save tokiu jau laikė, tai dabar skubėjo darytis kalvinu. [...]

ARIJONŲ PROVERŽA LIETUVOJ IR ATGARSIAI ŠILUVOJE

Sena arijonų erezija, neigusi Kristaus dievybę (pasmerkta 325 metais Nikėjos susirinkimo) vėl atgijo renesanso laikais Italijoje, o reformacijos metu išsprogo kaip stipri kalvinizmo srovė. Italijoje arijonai buvo vadinami socinijonais — pagal jų vadą Lelį Socinų, kurio sūnus Faustas atkilo į Lenkiją ir savo įtakomis siekė Lietuvos. Paskui Faustą Socinų atsekė kiti italai arijonai: Blandrata, Alciata, Gentilius, Spinella, Stancara ir jie iš Lenkijos dažnai lankėsi Lietuvoje. Blandrata ir Stancara jau buvo gerai pažįstami Radvilui, nes juos buvo pasirinkęs „Brastos Biblijai“ ruošti. Tuo metu Blandrata buvo didelis Kalvino gerbėjas, bet vėliau nuvykęs į Ženevą, su juo susikirto dėl Trejybės ir tapo didžiausiu priešu. Po to, 1560 metais, jis atvyko į Vilnių pas kanclerį Radvilą jį laimėti naujai linkmei. „Kalvino priešai su Blandrata priekyje palenkė Radvilo simpatijas į antitrinitarizmą, ir jis (kancleris) vis labiau ėmė remti savuosius (arijonus) pastorius — Petrą Gonesijų, Lauryną Krzyszkowskį, Tomą Sokolovskį, Martyną Czekowiczių, Simoną Budny“.

[...]

Oficialiai dar buvo šaukiami kalvinų sinodai. Veikė ir kalvinų centrinė „Lietuvos Vienetas“, tik nuo 1562 m. jam ėmė vadovauti naujas superintendentas, minėtasis Martynas Czekowiczius, vienas iš ryškiausių Gonesijaus sekėjų. Radvilas Juodasis ir toliau buvo Lietuvos kalvinų vyriausias vadas, tačiau nebedraudė arijonams spausdinti raštų savo Nesvyžiaus spaustuvėje. Leido jiems įkurti bendruomenes ir savo nuosavybėse Klecke ir Nesvyžiuje. Pagaliau, jam pritariant, 1563 metais buvo sušauktas pirmasis arijonų sinodas jo dvare Mardavoje. Šis sinodas buvo tuo reikšmingas, kad jis sukūrė oficialią Lietuvos arijonų bažnytinę organizaciją ir priėmė savo konfesiją, atmetančią Kristaus dievybę ir pasmerkiančią Trejybės mokslą. 

[...] Pastarasis šuolis į arijonizmą buvo pačios reformacijos skandalas, nes, atmetus Kristaus dievybę ir Trejybę, teko priimti žydišką Dievo (Jehovos) sampratą. Vilniaus kalvinų pastoriai, kaip liudija vilnietis Herbstas, pradėjo visu atvirumu kalbėti prieš Kristų ir Trejybę jau 1563 metais, atseit — grįžę iš pirmojo arijonų sinodo. Tuo arijonizmas atvėrė kelius judaizmui — naujai, kraštutinesnei srovei.

[...]

Pažiūrų ir įsitikinimų mišinys ėmė reikštis Šiluvoje Merkelio Šemetos laikais. [...] Šiluvos arijonai, matyt, nebuvo vieningi, nes S. Vnučkienė mini tris jų sroves: stankariečių, samosatiečių ir ebijonitų. Stankariečiai (minėto Stancaros šalininkai) skelbė ne vieną Dievą Trejybėje, o tris Dievus. Samosatiečiai (Povilo iš Samoseto pažiūrų) buvo priešingi sakramentams. Ebijonitai (iš hebr. — neturtingieji) neigė Kristaus dievybę, šventė su žydais subatą ir Velykas, nevalgė kiaulienos — laikėsi daugiau Sen. Testamento.

Dokumentai kalba ir apie „kitas sektas“ Šiluvoje. Iš jų turėjo savo grupę anabaptistai, pripažinę tik suaugusių krikštą. Šie dar buvo suskilę į 13 srovių, iš kurių Lietuvoje buvo labiau žinomi menonitai, neigę Kristaus įsikūnijimą ir gimimą iš Marijos.

JUDAIZMAS IR SEKTINĖ ANARCHIJA

Žydiškos sektos Šiluvoje minimos ne tik Vnučkienės aktuose, bet ir kituose dokumentuose. Kai kurios tų sektų buvo atneštos Lietuvon iš Vakarų, kitos buvo kilusios Rytuose ir Lietuvą pasiekė per Krymą, Kijevą, Naugardą. Į Naugardą, Lietuvos pašonėj, buvo atkilę ir įsikūrę žydų sektantai, kaip Scaria, Szmojlo, Skariavy, Mosej, Hanusz. [...] Tais savo raštais jie skleidė racionalizmą, deizmą, okultizmą, net ateizmą. [...]

Ši sektinė srovė Lietuvos rytuose rado atgarsį pirmiausia tarp moterų aristokračių. Žymiausia jos sekėja bei rėmėja buvo Radvilo Juodojo duktė, ištekėjusi už Podolės vaivados Maleckio. Antrasis žymus šios srovės atstovas buvo Simonas Budny, Radvilo globojamasis Lietuvos kalvinų spaudos vadovas. Jisai, versdamas Bibliją, naudojosi žydų raštais platesniems savo komentarams. Kituose savo raštuose jis, kaip ir anie žydai, neigė ne tik Kristaus dievybę, bet ir sielos nemarumą, pomirtinį teismą, maldą.

[...]

 „Visa Lietuva — rašė 1565 m. kardinolas St. Hozijus, pats buvęs vilnietis — apkrėsta baisiomis erezijomis“. Net Lenkija, iš kurios plūdo į Lietuvą įvairūs eretikai, neturėjo tiek sektų, kaip Lietuva. Čia jų buvo dvigubai daugiau, nes priskaičiuojama ligi 72, o Lenkijoj tik 36.

Daugelis sektų sutarė vienu klausimu. Jos skelbė kovą Romos popiežiui, kuris esąs antikristas, sužalojęs visą pasaulį, iškreipęs papročius. Pasaulis turįs būti atstatytas ir apvalytas nuo tokių nemoralių dalykų, kaip civilinė valdžia, ginklų vartojimas, mirties bausmė, teismai ir priesaikos. Vienos sektos skelbė savotišką komunizmą, reikalaudamos atsisakyti asmeninės nuosavybės ir visus turtus pavesti bendruomenei. Kitos neigė krikščioniškąją moterystę, leido bigamiją. „Nėra tokios pamėklės, — rašė nuncijus Commendoni, — kuri šioje valstybėje neturėtų savo pradininkų ir sekėjų“.

Reformacijos drama palietė patį Radvilą Juodąjį. Jis ėmė abejoti, ar jo pasirinktasis reformos posūkis tikrai teisingas. Minimas jo vienas laiškas sūnui Našlaitėliui, studijavusiam Šveicarijoje, kuriame jis rašęs: „Mano sūnau, aš esu taip sumaišytas dėl mokslų ir mokytojų skirtybių, kad visai nebežinau, kuo reikia tikėti. Tu ieškok pats sau patarimo“. Radvilas bandė atnaujinti ryšį su Kalvinu ir jam rašė 1564 metais laišką, prašydamas išaiškinti dogminius skirtumus ir pasisakyti dėl atskalų. Atsakymo jis nebesulaukė, nes Kalvinas mirė kaip tik tuo metu. Tada kancleris kreipėsi dviem laiškais į kitus Ženevos kalvinų teologus, pakartodamas savo prašymą. Ir šį kartą nebesulaukė atsakymo, nes pats mirė 1565 metais gegužės 28 dieną. Radvilas nebespėjo išsiaiškinti abejonių, nei išvesti iš sąmyšio Lietuvos reformacijos.

[...]

Šiluvą palietė keturios pirmosios reformų bangos ir kiekviena paliko savo pėdsakus. Liuteroninė banga pažeidė materialinį ir juridinį Šiluvos bažnyčios pagrindą. Ligi tolei globojusi ponų ranka dabar buvo atimta, o vyskupo globos ranka negalėjo būti ištiesta. [...]

Antroji, kalvininė banga jau nebevaržomai paralyžavo bažnyčias ir jas padarė „nebeveiksmingas“. Šiame tarpsnyje, tarp 1555 ir 1565 metų, katalikų bažnyčia Šiluvoje dar stovėjo, bet vargiai buvo naudojama pamaldoms. Šiuo metu pasitraukė ir paskutinysis kunigas.

Trečioji, arijoninė banga, prasidėjusi Vilniuje apie 1558 metus, Šiluvą pasiekė gal metus kitus vėliau, išaugo ir išsilaikė stipriose pozicijose bent ligi 1623 metų. Ji buvo skaudžiausia ta prasme, kad neigė patį Kristų-Dievą ir Trejybę. Kristaus garbinimas, kuris buvo sukliudytas katalikų bažnyčioje, dabar buvo šalinamas ir iš Šiluvos reformatų.

Pagaliau ketvirtoji, žydiškoji-ebijonitinė banga, kartu su kitomis sektomis, dalį Šiluvos bajorų vedė į visišką dvasinį pasimetimą. Šioj bangoj maža kas bebuvo krikščioniška.

[...]

Tarp religinių sutemų, kurias parengė arijonizmas ir sektos, pamažu ėmė ryškėti naujos prošvaistės. Iškilo ieškojimai naujos išeities. [...] Su šiuo reiškiniu prasidėjo naujas tarpsnis Lietuvos gyvenime, kurį galima vadinti konversiniu. Kitados neofitai iš pagonybės rodė daug uolumo, bet nepalyginamai daugiau jo randame konvertituose. [...]

Pirmasis plačiau žinomas, didelio įspūdžio palikęs konversinis žingsnis buvo padarytas Radvilo Juodojo sūnaus Mikalojaus Kristupo, vadinamo Našlaitėlio. Našlaitėlis buvo vyriausias šeimoje, ruošiamas pakeisti tėvą, dėl to rūpestingai mokslinamas užsieniuose ir kreipiamas reformacijos keliu. Sūnus galėjo didžiuotis savo tėvu, gabiu Lietuvos politiku, bet jis matė ir jo dvasinę tragiką. Tragiška jam pasirodė ir toji reformos kryptis, kurią tėvas buvo priėmęs iš Šveicarijos. Jis studijavo Šveicarijoj ir iš arti matė reformos vadų nesutarimą. Kiekvienas skelbė savo „konfesiją“ arba taisė kitų. Nebuvo autoriteto, kuris nustatytų reformos ribas.

Našlaitėlis buvo ketinęs grįžti katalikybėn tėvui gyvam esant, bet dar laukė. Tėvui mirus, jis parvyko Lietuvon, sutvarkė palikimo reikalus ir vėl išvyko baigti studijų. Po poros metų (1567), galutinai grįžęs Lietuvon, jisai pasiprašė priimamas Katalikų Bažnyčion. Juo pasekė po šešerių metų (1573) brolis Jurgis, būsimasis Vilniaus vyskupas ir kardinolas. Dar po poros metų Našlaitėlis pakvietė į savo dvarą prie Vilniaus jėzuitus — St. Varševickį ir Petrą Skargą sutaikyti su Bažnyčia du jauniausius brolius — Albertą ir Stasį.

Apie tą patį laiką, kaip ir Radvilas Našlaitėlis, apsisprendė už Romos tikėjimą Merkelis Giedraitis, kunigaikščių kilmės. Jis kelioliką metų buvo studijavęs protestantiškuose Karaliaučiaus, Wittenbergo, Tübingeno ir Leipcigo universitetuose. Jį ypatingai globojo žinomas liuteronų apaštalas Povilas Vergerijus. Jo studijų draugai iš Lietuvos buvo perėję į protestantus. Bet jis, grįžęs į Lietuvą, tyliai apsisprendė atsisveikinti su protestantiškomis įtakomis ir po ketverios metų (1571) tapo katalikų kunigu.

Anksčiau už Merkelį Giedraitį apsisprendė veikti Lietuvos restauracijai Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas. [...] Rotundas, studijavęs užsieniuose, abiejų teisių daktaras, buvo Lietuvos statutų redaktorius ir vienas pirmųjų Lietuvos istorikų. Turėdamas plačių ryšių, buvęs aktyvus politiniame Lietuvos gyvenime, be to, išgarsėjęs kaip teisininkas ir rašytojas, jis turėjo didelės įtakos kelio ieškotojams į katalikybę. [...]

Rotundo įtakai priskiriamas Jono Katkevičiaus grįžimas. [...]Rotundas jam rašinėjo laiškus ir siuntė literatūros. Katkevičius viename laiške 1568 metais atskleidė Rotundui savo nusivylimą reformomis: „Visa, kas šventa, yra suniekinta ir atiduota spręsti tamsios liaudies užgaidoms ir valiai, kad visiems būtų leista visa. Nebekenčiu tad daugiau kalvinu vadinamas. Nors ir anksčiau nebuvau visiškai tai sektai atsidavęs, bet vis dėlto buvau kiek geresnės apie ją nuomonės, negu dabar, matydamas, kaip visa, kas žmogiška ir šventa, yra sujaukta ir sugriauta“. Po šio laiško praėjo dar dveji metai, ir Katkevičius, nuvykęs Varšuvon, grįžo katalikybėn. [...] Grįžęs katalikybėn, Katkevičius atidavė Vilniaus jėzuitams auklėti savo sūnus, iš kurių Jonas Karolis vėliau buvo Lietuvos didysis etmonas, išgarsėjęs kautynėse prieš švedus ties Salaspiliu ir prieš turkus ties Chotinu.

[...]

Labiausiai netikėtas buvo Leono Sapiegos apsisprendimas. Jį globojo kancleris Radvilas, ir jis mokėsi užsieniuose kartu su Našlaitėliu. [...] Grįžęs po studijų, Sapiega nesiruošė mesti reformacijos — bandė atsiremti į anabaptistus, domėjosi arijonizmu. Pagaliau jį paveikė vienas įvykis. Kartą, jau būdamas Lietuvos vicekancleriu, 1586 metais Krokuvoje praleido naktį pokylyje, o rytą nuėjo į reformatų pamaldas ir buvo pakviestas eiti komunijos. Sapiega teisinosi neturįs šiam kilniam sakramentui priimti nuotaikos, be to, esąs prisigėręs. Dvasininkas įtikinėjo, kad užtenka tikėti, o ar kas turi nuodėmių arba esąs prisigėręs — nėra svarbu. Sapiega tuo pasipiktino ir padarė savo išvadas. Ten pat Krokuvoje jis nuvyko į katalikų bažnyčią, pasiprašė būti sutaikomas, pasirengė ir pamaldų metu viešai priėjo komunijos.

[...]

Tais metais (1586), pasak St. Rostowskį, grįžo katalikybėn apie 300 kitų iškilesnių Lietuvos ponų. Tarp jų buvo ir jaunieji Zavišos, pirmojo Šiluvos reformatoriaus Jono sūnūs — Jonas ir Andrius. [...] Po Sapiegos ir Zavišų katalikybėn persisvėrė Tiškevičiai, Galeckiai ir kitų didikų jaunimas. [...] Daugis šių jaunų didikų buvo studijavę protestantiškuose Vakarų universitetuose. Išvyko ten jau auklėjami reformatais, o grįžę po studijų darėsi katalikais. Tarp tokių buvo ir Jonas Šemeta, Šiluvos valdytojo Merkelio sūnus.

PIRMŲJŲ JĖZUITŲ POSŪKIS Į LIAUDĮ

Su pirmaisiais atsivertėliais prasidėjo Lietuvos katalikybės restauracija, į kurią netrukus įsijungė ir naujai atvykę jėzuitai. Maža jų grupė (4 tėvai) atsirado Vilniuje 1569 metų rudenį. Jų pirmas rūpestis buvo įkurti mokyklą ir tai jie padarė sekančiais metais, kai atvyko dar 13 ordino narių. [...] Mintis steigti universitetą Vilniuje brendo kiek anksčiau, tačiau nesitikėta, kad tam pritartų valdovas Žygimantas Augustas, apsuptas įtakingų reformatų. Kai jis mirė ir nauju valdovu buvo išrinktas Steponas Batoras, tada jėzuitai gavo pirmiausia jo sutikimą. Universitetas oficialiai buvo įsteigtas 1579 metais; tų metų bėgyje buvo gautas ir pop. Grigaliaus XIII raštas, suteikiąs universiteto teises bei privilegijas. [...] Šis pirmas ir ilgą laiką vienintelis Rytų Europos universitetas buvo vadinamas Vilniaus akademija.

Jėzuitai buvo žinomi ne tik savo intelektualumu, bet ir geru auklėjimu, dėl to jiems Vilniaus vysk. Jurgis Radvilas 1582 metais patikėjo naują uždavinį — auklėti būsimus kunigus dviejose naujai įsteigtose Vilniaus seminarijose.

Trečias jėzuitų uždavinys buvo sielovoda — katekizacija, pamokslai, misijos, išpažintys. Nuo šio darbo nebuvo atpalaiduoti nei tie kunigai, kurie dirbo mokyklose. Šioj darbo srity jie laikėsi principo patarnauti žmonėms jų vartojama gimtąja kalba. [...] Kol atsirado kandidatų iš lietuvių ir kol jie buvo paruošti kunigais, lietuvių kalbos mokėsi nelietuviai. [...] Tai buvo pradžia jėzuitų posūkio į lietuviškąją liaudį; tolydžio šis darbas plėtėsi, gausėjant pašaukimams iš lietuvių ir žemaičių.

Jėzuitams atvykus į Vilnių, po ketverios metų mirė Žemaičių vyskupas Petkūnas. Tada Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos primas įsigeidė Žemaičių ganytoju įsodinti savo seserėną Jokūbą Woroneckį. Šiam planui pasipriešino Radvilas Našlaitėlis, jo brolis Jurgis ir Leonas Sapiega. Jie dvejus metus kovojo, reikalaudami vyskupo, kuris „mokėtų žemaičių kalbą“. Tokį kandidatą jie jau turėjo, būtent — kunigaikštį (gediminaičių kilmės) Merkelį Giedraitį. Šion kovon įsijungė ir jėzuitai su savo viršininku Stasiu Varševickiu. [...] Liaudis — katalikybės atrama turėjo gauti ganytojus, kurie mokėtų jos kalbą, ją suprastų ir nuoširdžiai rūpintųsi. Tai buvo naujas akcentas katalikų restauracijos sąjūdyje, ir jis turėjo nemažos įtakos tautiniam Žemaičių atgimimui.

 [...]

Katalikų padėtis rytinėje Lietuvoje ėmė keistis tuoj po Radvilo Našlaitėlio atsivertimo. Jis netrukęs grąžino katalikams tas bažnyčias, kurias tėvas buvo atėmęs. Atidavė Vilniaus jėzuitams ir tėvo įkurtą Nesvyžiaus spaustuvę. Dėl jo uolumo greit kilo ginčas, kai jis 1568 m. sudegino tėvo išleistą protestantišką Brastos Bibliją lenkų kalba. [...] Katalikų bažnyčias savo valdose atkūrė ir Leonas Sapiega; be to, statė ir naujas. Savo lėšomis iš viso jis pastatė penkias naujas bažnyčias, tarp jų dvi žymiausias Vilniuje — Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo. Tapęs Rietavo tijūnu Sapiega grąžino katalikams vietos bažnyčią ir per 11 metų globojo kitas bažnyčias. Tuo rūpinosi ir konvertitas Jonas Katkevičius, būdamas Žemaičių seniūnu. Tai daryti skatino ir karalius Steponas Batoras.

[...]

Katalikų pranašumas ėmė ryškėti kitose srityse. Reformatų dvasininkai neturėjo tiek iniciatyvos, kaip katalikų. Jie buvo iš žemosios bajorijos, o tarp katalikų buvo ir didikų vaikų. Daugis reformatų dvasininkų buvo katalikų ekskunigai, kuriems net kalvinų sinodai darė įvairių priekaištų. Jų autoritetas neaugo, nes ir ponai geriau norėjo juos turėti savo įrankiais. Jiems trūko teologinio paruošimo, o tarp katalikų dvasininkų vis daugiau atsirado studijavusių užsieniuose. [... ] Reformatų dvasininkai buvo vadinami pamokslininkais, bet iš jų nebuvo tokių pranašių kalbėtojų, kaip domininkonas Kiprijonas Viliskis, vėliau Vilniaus vyskupas sufraganas (†1594), arba jėzuitas Petras Skarga, nekalbant apie kitus mažiau žymius.

Bus daugiau

Panaudotas religinis paveikslėlis iš Kretingos muziejaus fondo, 1925 m. Autorė V. Zablockienė, sukūrimo vieta — Kaunas.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.