I sekmadienis po Sekminių: Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios

Tob 12, 6. Tebūnie palaiminta Šventoji Trejybė, taip pat ir nedaloma vienybė; išpažinkime Ją, kadangi įvykdė mums savo gailestingumą.

Ps 8, 2. Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavasis vardas visoje žemėje.

(Introitas)

Pirmaisiais amžiais atskiros šventės skirtos paminėti visus dieviškuosius asmenis nebūta, nes nebuvo ir svarstymų, kaip Trejybės Asmenys tarpusavyje sąveikauja, kas kam yra pavaldus. Kuomet IV a. paplito Arijaus erezija, kuri Sūnų laikė mažesniu Dievu nei Tėvas („buvo laikais, kai Sūnaus nebuvo“), bei vėliau atsirado daugybė kitų trinitarinių erezijų, Bažnyčios Tėvai, rūpindamiesi teisingo mokslo perdavimu, sukūrė specialias Trejybės garbei skirtas liturgines maldas. Viduramžiais kai kur Švč. Trejybė būdavo ypatingai liturgiškai pagerbiama sekmadienį prieš Adventą. Tačiau tik Popiežius Jonas XXII (1316-1334 m.) įvedė Švč. Trejybės šventę Visuotinėje Bažnyčioje.

Garbindami Švenčiausią Trejybę, mes išpažįstame tai, ką gavome pačios Trejybės apreiškimu, todėl Bažnyčia kolektoje ir meldžia, kad Visagalis Dievas ir toliau išlaikytų mus šventame tikėjime ir neleistų nuklysti į klaidų sutemas, kurios nuolat mums gresia.

Epistolėje skaitoma trumpa ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams, kur jisai stebisi ir gėrisi Dievo gelme, kurios neįmanoma pažinti, išmatuoti ir suvokti: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?“ Mes esame kviečiami pirmiausia garbinti, šlovinti, aukštinti ir nuolat nuolankiai dėkoti, kad Dievas leidžia mums pažinti Jo Būties slėpinius.

Šventoji Evangelija mums paskelbia Viešpaties Jėzaus paliepimą savo mokiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Bažnyčia yra įpareigota iki pat laikų pabaigos vykdyti šią misiją.

Trejybės teologiniai iššūkiai bei klystkeliai geriausiai įrodo, kad Bažnyčia nesukūrė Trejybinio Dievo. Daug paprasčiau būtų eiti judaizmo bei islamo keliu, kurie Dievą laiko Vienu ir Vieninteliu arba politeizmo keliu, kuriame sutiksime daugybę dievų bei dievukų. Tačiau Bažnyčia nepasirinko nė vieno iš šių kelių, bet nenuilsdama skelbė tai, kas Jai buvo apreikšta, - taip Dievas yra Vienas, tačiau šis Vienis nėra vienišas. Dievas yra Vienas, tačiau kartu Trejybiškas.

Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Tačiau dažniausiai norima, kad šis ryšys ne reikštų kardinalų gyvenimo keitimą, o apsiribotų maloniu draugišku pokalbiu prie kavos. O juk Visagalis ir Neaprėpiamasis Dievas, atskleidžia mums savo Būties gelmes ne tam, kad tuščiai smalsautume, bet, kad Jį pagarbiai mylėtume ir tarnautume Jam. Dievas mums davė protą, kad Jį pažintume ir davė širdį, kad Jį mylėtume. Negalime mylėti to, ko nepažįstame, bet pažinti neįmanoma pirma netrokštant ir nemylint.

Šlovinkime dangaus

Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje

išpažinkime Jį, kadangi įvykdė

mums savo gailestingumą.

(Komunijos antifona)

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.