Persekiojama Bažnyčia niekada nežus - tokie buvo mons. A. Svarinsko žodžiai, pasakyti lageryje. Tai jis paliudijo ir savo gyvenimu.
+ + +
Normalių santykių su vietos valdžia negalėjo būti. Juk buvo reikalaujama nematyti ateizmo, su juo nepolemizuoti. Jei jie neliestų tikėjimo – tiek to. Jei gerbtų tikėjimą, netikėjimas taip pat turėtų būti gerbiamas tikinčiųjų. Bet kai jie visa propagandinio aparato galybe puola tikėjimą, kaip gali tylėti? Man ir pačiam siūlė:
– Nutrauk konfrontaciją, ir mes tavęs neliesime.
Klausiau:
– Dievą, Bažnyčią, tikinčiuosius liesite?
– Liesime.
– Vadinasi, liesite ir mane. Koks aš būsiu kunigas, jeigu neginsiu tikėjimo?
Man atsikėlus į Viduklę, gal po kokios savaitės atėjo vietinio ūkio direktorius E. Zaikauskas. Neprisistatė, o aš jo tada dar nepažinojau. Maniau, koks kagiebistas. Pasakė, kad nori su manimi pasikalbėti, išsiėmė saldainių dėžutę, šampano butelį. Paprašiau šeimininkės, kad išvirtų kavos. Tik iš jo kalbos supratau, kad jis čia – aukščiausia vietos valdžia.
Jis man sako:
– Klebone, jeigu jūs vaikščiosite nuo klebonijos per tuos šoninius vartelius, mes jūsų neliesime. Jei reikės, duosime mašinas. Tačiau, jei trukdysite, jums bus blogai.
Mandagiai atsisakiau šampano.
– Matote, – sakau, – negaliu išpildyti jūsų prašymo, nes vyskupas man sakė kitaip.
Jis iškart paraudo.
– Tai kovosime?
– Jeigu jūs man pirštinę mesite, – sakau, – aš pakelsiu.
Rezultatas – per šešis su puse metų Viduklėje mane teisė gal 5 kartus.
Tiesa, kartą iš Sujainių atvažiavo senukai – buvo jų auksinis šliūbas. Raseinių rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius Zigmas Gramaila buvo su jais pažįstamas, ir davė jiems mašiną. Vietiniai komunistai subruzdo, kad jo mašina stovi prie bažnyčios. Paklaustas jis atsakė, kad ne jų reikalas, tegul stovi.
Tokie tie sovietinio gyvenimo paradoksai.
+ + +
Kad tikintieji negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose, juos rengė vėlai vakare. Tačiau aš paskambindavau savo talkininkams, ir suvažiuodavo jaunimo iš miesto. Tiesa, valdžia ir čia visaip trukdė: skambinu į Kauną, ilgiau palaukus praneša, kad abonentas neatsako. Tada perduodavau žinią per kitus, ir rytą iš Kauno į teismą privažiuoja jaunimo su gėlėmis...
Susirinkdavo daug žmonių. Teisėjai atsisakydavo juos įsileisti. Visaip sukosi, kad tik ieškinys nebūtų nagrinėjamas viešai, kad tik žmonės neklausytų: tai salė užimta, tai vėl kas.
– Nagrinėsime, – sako, – teisėjo kabinete.
Būti teisiamas kabinetuose atsisakydavau:
– Jeigu jūsų salė užimta, galime padėti – atvažiuokit pas mus. Viduklės parapijos salė didelė, visi galime tilpti.
Aišku, nevažiavo, bet ir jaunimo į teismo posėdį neįsileido:
– Nagrinėsime už akių.
Na gerai, – teismo posėdyje už akių nedalyvaudavau. Mes išeiname į lauką, prie teismo sugiedame „Marija, Marija“. Jaunimas dainuoja. Paskui padėkodavau visiems ir išsiskirstydavome. Saugumiečių parankiniai visus fotografuodavo.
Kai mane nuteisia bauda, jos nemoku. Tada atvažiuoja mergužėlės – teismo antstolės – aprašyti turto. Joms pasiūliau neblogus tiems laikams kavos servizus. Buvau gavęs dovanų – vieną iš Lenkijos lauktuvių parvežė. Gal 150 rublių vertės. Kitas buvo rusiškas – gal 70 rublių vertės.
Kartą manęs nebuvo namie, buvau pas ligonį. Atvažiavo, pasiėmė tą brangesnį servizą ir išsivežė. Paskui parašė iš antstolio kontoros, kad atvažiuočiau išpirkti. Nevažiavau, tai patys pardavė. Rodos, 52 rublius už jį gavo.50 rublių – baudai, 2 rublius – kitokių išlaidų, o 12 kapeikų prisiuntė man. Žmonėms per pamokslą paskelbiau, kad valdžia vis dėlto „sąžininga“ – tų 12 kapeikų nenusavino, grąžino...
Kitais metais, vėl po teismo nuosprendžio, atvažiavo ir klausia, ką gali paimti. Turėjau tokį seną šaldytuvą, kurio neturėjau kur dėti. Sakau:
– Galite imti, savo valdžiai negi gaila.
– Kaip? – nustebo.
– Imkite, imkite, – sakau.
Velka merginos tą šaldytuvą. Prašo, kad padėčiau išnešti.
– Merginos, kitu atveju aš jums padėčiau, bet kadangi jūs veikiate prieš mane, išsineškite pačios.
Tada atėjo apylinkės pirmininkas, ir jie trise tą šaldytuvą ištempė. Tikros komedijos!
+ + +
Įsikūrus Viduklėje vienas pirmųjų mano rūpesčių buvo vaikų rengimas Pirmajai Komunijai. Turėjau ir patirties, ir pagalbininkų – seseris Moniką Gavėnaitę ir Reginą Teresiūtę, parapijietes Adelę Juciūtę ir Eleną Kučinskienę.
1977 metais KGB man norėjo sudaryti bylą už vaikų katekizavimą. Dvi savaites vasarą Viduklėje sėdėjo majoras ir viską registravo. Bažnyčioje egzaminavau vaikus, kurie ruošėsi Pirmajai Komunijai. Aš klausinėju, jie atsakinėja. Su vaikais buvo ir jų tėvai. Staiga į bažnyčią įsiveržė tas majoras, apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicijos įgaliotinis ir keturios mokytojos. Iš pradžių į juos nekreipiau dėmesio. Jie stebi, o aš dirbu savo darbą. Paskui žiūriu – milicininkas su kepure.
– Kepurę, žinote, bažnyčioje tai nusiimkite.
Ir toliau egzaminuoju vaikus.
Bravo vyras buvo, iškart nusiėmė!
Jie surašė aktą.
Tada parašiau protesto laišką vyskupui L. Poviloniui, Helsinkio grupei ir Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui (bedieviams tokie raštai labai nepatikdavo!), kad man trukdė egzaminuoti vaikus: neprisistatę įsiveržė į bažnyčią, trukdė paskaitas ir t. t. Tą mano pareiškimą perdavė Vatikano radijas. Buvo paskelbtos ir įsibrovėlių pavardės.
Atbėgo pas mane dvi iš tų mokytojų:
– Kaip čia dabar yra – mūsų pavardes pagarsino Vatikano radijas?
– O jūs bažnyčioje buvote?
– Tai mus atvarė, ne pačios atėjome.
– Žinote ką, – sakau, – tik aštuoniolikmetės gimnazistės gali šitaip teisintis. Jūs – suaugusios moterys. Kodėl manęs į mokyklą niekas nenuvaro? Aš pas jus juk neinu. O ko jūs atėjote? Už šventoriaus vartų yra mano teritorija. Jūs čia nelįskite.
+ + +
Vėlinių pamaldose būdavo gera, netgi karinga nuotaika. Bažnyčia pilna žmonių. Iš jos į kapines išeiname apie 17 valandą. Eidami stengėmės laikytis tvarkos. Žmonėms išaiškinau, kad eidami melsimės, giedosime Visų Šventųjų litaniją ir „Dievas mūsų prieglauda“.
– Kas negieda, kalbėkite rožančių. Tik jokio nereikalingo žodžio, gink Dieve! Kad nebūtų jokių provokacijų!
Kai kurie eisenos dalyviai vis taikydavosi mokytojui A. Mockui sudaužyti fotoaparatą. Sakiau, kad to daryti nereikia. Sykį prieinu prie jo:
– Vieną kartą baik tu tas nesąmones išdarinėti!
Vėlinių procesijoje aš eidavau pirmas, toliau vėliava, kryžius, vaikai, po to vyrai baltom kamžom ir kiti dalyviai. Užimdavo šaligatvį ir pusę kelio. Žmonių susidarydavo nuo 1,5 tūkstančio iki dviejų. Su vainikais, mergaitės apsitaisiusios tautiniais rūbais. Eidavome giedodami ir melsdamiesi. Procesija sustodavo keturis kartus, pasakydavau keturis pamokslus.
Per Vėlines Viduklėje būdavo pilna milicijos ir saugumiečių. Į miestelį įvažiuoti leido tik vietiniams gyventojams. Gatve nuolat važinėjo milicijos mašinos, fotografavo. Šaligatviuose ir kapinėse stovėdavo prokuratūros, valdžios atstovai. Jie klausydavosi mano pamokslų.
– Žiūrėkite, – sakiau žmonėms, – seniau Raseinių apskrities valdžia ėjo į savo bažnyčią, o dabar visi atvažiuoja į Viduklę. Reikia manyti, Viduklėje geriau. Todėl mums garbė, kad visa valdžia pas mus atvyksta.
+ + +
Tardymas, suprantama, vyko ne prokuratūroje, o KGB. Elgėsi su manim gerai, netgi, sakyčiau, kagiebistiškai pagarbiai. Gal tik vienas tardytojas – Jucys – išsiskyrė ypatinga arogancija ir stalininiu tardymo stiliumi: rodė man didžiausią panieką.
Manau, jiems rūpėjo tik viena – sužinoti, kas leidžia „LKB Kroniką“. Jie buvo sraigteliai, kurie sukosi gerai žinodami galutinį sprendimą. Tardymai dėl kitų dalykų buvo tik formalumas. Toks jų gyvenimas...
Palyginus su ankstesniais kalinimais KGB kalėjime sąlygos nebuvo blogos: kiekvieną mėnesį davė siuntinį, valgyt užteko, leido skaityti knygas, išvesdavo kasdien pusvalandžiui į lauką. Tačiau psichologiškai buvo labai sunku: kamerose sėdėjome po vieną ar du. Kartais jausdavau, kad į kamerą įleidžia šnipą. Žodžiu, buvome lyg eksperimentiniai triušiai.
Trečią kartą pakliuvęs į KGB jau turėjau didelę patirtį, buvau gerokai muštas, todėl bijojau, kad neišplepėčiau. Žinojau visas baisias ar suktas jų kankinimo priemones, žinojau, kad turi „vaistų“, kuriuos įdeda į maistą. Todėl atsakinėdavau paprastai: užmiršau, neatsimenu, blogai maitina, todėl neturiu atminties ir pan. Supratau, kad jiems reikia ne tik manęs, kad mano areštas buvo paruošiamasis etapas kitiems „antitarybiniams“ kunigams suimti. Juk buvo toks kompartijos CK 1982 metų birželio nutarimas – sunaikinti kunigus reakcionierius.
Sykį pasikvietė mane Bičkauskas[*]:
– Kam jums sėdėti? Juk jūs kunigas, o kunigų trūksta. Pasakykite dvi frazes televizijai, mes nufilmuosime, – ir eikite namo. Pasakykite nedaug: „aš neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų“, ir laisvas. Duodame jums tris dienas. Ramiai pamąstykite, netrukdysim, o per Velykas jau būsite namie.
Tas tris dienas mąsčiau. Aš mokiau vaikus, kad jie nieko nebijotų, tik nuodėmės, nes prieš Dievą turės atsakyti. Jei taip pasielgčiau, vieni kunigai džiaugsis, kiti gal kreivai žiūrės, tačiau ką pasakys vaikai?
Po trijų dienų Bičkauskas vėl mane išsikvietė:
– Na, kaip?
– Kas kaip?
– Ar apie filmavimą pagalvojote?
– Vaje, – sakau, – visai pamiršau. Buvo tokia įdomi šachmatų partija, aš ir pamiršau. Gal dar galėčiau tris dienas pabūti ramiai ir pagalvoti?
– Ne, viskas.
Jis suprato, kad juokiuosi.
Sėdo ir perrašė protokole naują, griežtesnį, straipsnį – 7 metai.
[*] - Egidijus Bičkauskas, 1955 m. gimimo mons. A. Svarinsko tardytojas, vėliau tapo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataru, Seimo nariu, dirbo ambasadoriumi Rusijoje.
