Senovėje garsusis Aleksandras Makedonietis buvo užkariavęs beveik visą tuokart žinomą pasaulį. Per vieną mūšį pamatė pabėgantį kareivį; raitas prisivijo, sustabdė ir sušuko: „Kaip vadiniesi?“ — „Aleksandras“, — atsakė nusigandęs karys. Karalius Aleksandras tarė: „Ar tu savo vardą pakeisk, ar elkis taip, kaip dera pasivadinusiam tuo vardu“.
Karalius Kristus veda nuolatinį karą dvasios pasauliui palenkti krikščionybėn. Ir šiandien randasi nemaža bailių, bėgančių iš gyvenimo kovos, nors jie vadina save krikščionimis, yra Kristaus kariai. Tokiems jis turbūt kartais tarsteli: „Neverti kovotojai: ar liaukitės save vadinę krikščionimis, ar elkitės taip, kaip jums pridera“. Žinote, jog bėgimas iš kariuomenės draudžiamas griežta grėsme.
Dezertyrai! Garbingo krikščionies vardo jūs išsižadėti negalite. Krikštas jums įspaudė neišdildomą krikščionybės žymę; pakrikštytieji pasiliksite amžinai krikščionys. Turite gyventi taip, kaip tinka turintiems tokį reikšmingą vardą; privalote stoti kovon su Kristaus priešu Antikristu ir jo sekėjais; kitaip neišvengsite bausmės.
Abi srovės varžosi pasaulyje dėl pirmenybės; joks susitarimas tarp jų nėra galimas; jų tikslai yra visai priešingi; jos rungiasi ne dėl laikinų dalykų, o dėl amžinybės reikalų. Abu vadu telkiasi sau šalininkus: kiekvienas žmogus priklauso vienam tų valdovų, stovi toje ar kitoje pusėje.
Bet kas negalite tose rungtynėse nedalyvauti, būti vien nuošalinis stebėtojas. Vienoje ar antroje srovėje kiekvienas veikiate. Karalius Kristus aiškiai sako: „Kas ne su manim, tas prieš mane; ir kas su manimi nerenka, tas eikvoja“ (Mt. 12, 30). Supraskite, negalį būti neutralūs, turi veikti su Kristumi.
Bažnyčiose iš sakyklų girdite labai daug išganingų dalykų: paraginimų sutvarkyti savo gyvenimą, saugotis nuodėmių, įsigyti dorybių, nepražudyti sielos. Šiuo raštu aš praplėsiu pamokslų turinį: paraginsiu rūpintis ne vien savimi, bet ir bendradarbiauti su Kristumi kitų išganyme.
***
Kas nenori būti palaikytas Antikristo šalininku, tas turi laikytis Kristaus. To krikščionių dalis aiškiai nesupranta. Daug kas norėtų stovėti nuošaliai, nesidėti nei prie vienos, nei antros srovės. Tuo tarpu griežta pareiga visus krikščionis reikalauja stoti toje pusėje, kurios vardu vadinatės. Kiekviena pasaulėžiūra yra tiek stipri, kiek tvirta jos išpažintojų valia gintis. Manau, jog ir jūsų ne vienas yra dar neapsisprendęs.
Ne sykį turėjote, turite ir turėsite reikalų su žmonėmis, kurie netiki ar dedasi netikėliais. Jie plačia burna kalba bedieviškas kalbas ir laukia jūsų pritarimo. Jie patenkinti savo plepalais ir vaizduojasi sau, jog juose glūdįs gilus mokslas, didelė išmintis. Jie nori, kad ir jūs drauge juokautumėte iš švenčiausių tikėjimo dalykų, bent jiems neprieštarautumėte, darytumėtės nebyliai krikščionys, susvyruotumėt savo pažiūrose ar su jomis slapstytumėtės...
Nenoriu sakyti, jog visi visur ir visados turite pareigos į tuos jų paistymus atsiliepti. Priežodis sako: „Į kiekvieną sučiaudymą neatsakysi — ant sveikatos“. Bet visuomet privalote bent parodyti, kad jums tai nepatinka, jog jūs tam nepritariate. Negalite viltis nebūsią palaikyti jų sėbrais, jei aiškiai neduosite suprasti, katroje pusėje stovite. Karalius Kristus yra pasakęs: „Nė vienas negali tarnauti dviem valdovam: nes arba jis vieno nekęs ir mylės kitą, arba vieno laikysis ir niekins kitą“ (Mt. 6, 24).
Nelaikykite per savaitę kaip maldaknygės kišenėje tikybinių savo pažiūrų; neišsiimkite jų iš ten vien tada, kai sekmadienį klūpote bažnyčioje tarp besimeldžiančių; niekas neslėpkite savo įsitikinimų tikėjimo priešų akyse. Tegul jie mato, kad jūs tikite Dievą, esate Kristaus išpažintojai, kad krikščionies vardas jums ne beprasmiškas žodis, o gyvenimo programą; težino, jog jūs tikite turį nemirtingą sielą, kurios išganymu esate susirūpinę... Tenedrįsta neigiamai liesti tikybos, kuri jums šventa.
Gerbkite Dievo ir Bažnyčios įsakymus, atsidėję laikykitės jų gyvenime. Jei to nedarysite, pamatys, kad jų irgi nevertinate; sau tars: „Jie sakosi pažįstą Dievą, bet darbais išsigina; nes jie... neklauso tikėjimo ir netinka nė vienam geram darbui“ (Tit. 1,16). Taip jūsų padrąsinti nedorėliai kojomis tryps tą krikščioniškosios dorovės ir kultūros pagrindą. Ir jūsų pastangos nebūti aktyviais nei Kristaus, nei Antikristo bičiuliais bus tuščios; būsite priskirti prie antrosios srovės, ar to norite, ar ne.
Kristaus aiškiai sako: „Kas ne su manim, tas prieš mane“. Kas nepalaiko mano pusės, tas ją silpnina, tas nors ir netiesiogiai stiprina priešo jėgas. Kas nenorite dėtis prie varžytinių, kurios vyksta pasaulyje, tas bent manote: labai čia man; tesižino kunigai; jų čia reikalas; jie pastatyti rūpintis tikybos dalykais; ką bedarytų dvasiškiai, jei visi pasauliečiai pradėtų eiti kunigo pareigas...
Tiesa, dvasininkų pašaukimas ginti tikėjimą ir dorovę, sielotis žmonių išganymų; bet jie negali visur sėkmingai veikti be tavo bendradarbiavimo. Kunigas nesutvarkys nė tavo šeimos, jei tu jam nepadėsi. Apie krikščionį, kurs nepalaiko savo namuose krikščioniškos tvarkos, Karaliaus Kristaus ministeris šv. Povilas taip sako: „Kas nesirūpina savaisiais ir ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį“ (I Tim. 5, 8).
Jei net savo namuose slepiatės į kertę ir laukiate, kol kitaip manąs, kalbąs, darąs pasitrauks iš jūsų akių; jeigu neprieštaraujate nekrikščioniškam jo elgesiui, vengiate prieš jį užtarti Kristaus asmenį, jo mokslą, - tai neprisipažįstate jo mokiniais. Išganytojas nelaikys jūsų savo bendrininkais nei šiame gyvenime, nei būsimame. Jis pats yra sakęs: „Kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt. 10, 33).
Nebūkite dezertyrais, nevenkite kovos su tikybos priešais, kurie tik ieško progos griauti krikščionybę, skiepyti bedievybę. Būkite narsūs, ištikimi varžovai rungčiose, kurioms esate pašaukti. Kristaus neprieteliai nesislepia su savo pažiūromis, nesidrovi skelbti savo tikslų, būkite ir jūs tikybos partizanai, ne tiktai ginkitės, bet ir pulkite... Kas laikosi ofenzyvos, tas dažniausiai laimi.
„Žinodami, kad šiame žemiškame gyvenime, kurs yra kareiviavimas, be kovų nei dorybės nestiprėja, nei nuopelnai neįgyjami, nei amžini vainikai nelaimimi, nesiduokite įbauginti savęs iš visur kylančiomis sunkenybėmis. Nes didesnis yra Tas; kurs kovoja už mus, negu tas, kurs - prieš mus. Kas duoda progos kovoti, tas duos galios ir nugalėti“ (Pijus XII, In Baltica regione, 1941.11.12).
Jei pasektumėte priešų pavyzdžiu, savo tikėjimą drąsiai gintumėte, jų netikėjimą pultumėt, jie nustotų drąsos, daugiau skaitytųsi su savo žodžiais ir darbais; juk jų mažuma. Buvę atėjūnai pradžioje klausdavo net kunigus, ar tikį; be atodairos savo netikėjimą reikšdavo; tačiau, susidūrę su griežtais atsakymais, net paneigimu jų bedievybės, kaipo neišlaikančios mokslo kritikos, žadėdavo pasiklausti politrukų... Bet pamažėli aprimo, pasidarė apaštalai nebyliai bent dvasiškijos akyse.
O jūsų daugumas duodasi pralenkti Kristaus priešams. Jie įnirtę stengiasi nustumti Kristų nuo sosto, jie šaukia: „Mes nenorime, kad šitas mums „karaliautų“ (Lk. 19, 14). Jie laukia žemėje atpildo už revoliucijos kėlimą; jums už krikščioniškos tvarkos palaikymą pažadėtas amžinas atlyginimas. Apaštalas guodžiasi: „Aš kovojau gerą kovą... išlaikiau tikėjimą. Gale man atidėtas teisybės vainikas, kurį duos man aną dieną Viešpats“ (II Tim. 4, 7). Išganytojas yra pažadėjęs „Kas mane išpažins žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt. 10, 32).
***