LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ (pokalbis nuo 33:15 iki 44:30) Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad ragina Lietuvoje esančius ukrainiečius stačiatikius nepereiti į Katalikų Bažnyčią.
Katalikiškas mokymas skelbia priešingai nei arkivyskupas.
Visų pirma, pagal katalikišką mokymą, Kristus įkūrė vieną Bažnyčią, Katalikų Bažnyčią, ir nė viena kita bažnyčia nėra įkurta Kristaus. Kaip pažymima prel. dr. Felikso Bartkaus ir kan. dr. Pijaus Aleksos katekizme:
Tikrasis, Viešpaties Jėzaus skelbtasis tikėjimas yra tik Katalikų Bažnyčioje, nes ji, gavusi jį iš apaštalų, išlaikė nesugadintą iki mūsų laikų.
Antra, vadovaujantis katalikui tikėti privalomu teiginiu, dogma, kad anapus Bažnyčios nėra išganymo (lot. extra Ecclesiam nulla salus), kiekvienas klaidatikis yra kviečiamas ne likti klaidoje, bet atsiversti ir būti Kristaus įsteigtos Bažnyčios nariu. Todėl ir stačiatikybę, klaidingą religiją, išpažįstantys asmenys yra kviečiami atsiversti dėl savo pačių išganymo. Katekizme nurodoma:
Amžinąją laimę mes galime pasiekti tik tuo būdu, kokį nustatė įsikūnijęs Dievas Sūnus, Jėzus Kristus. O Jis tam tikslui įsteigė Bažnyčią. Todėl tik per Bažnyčią ir tegalima būti išganytam, arba, kitaip sakant, be Bažnyčios nėra išganymo.
Kadangi tik Katalikų Bažnyčia yra tikroji Viešpaties Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia, todėl nepriklausant jai neįmanoma pasiekti amžinosios laimės.
Kiekvienas katalikas privalo vadovautis meilės artimui įsakymu. Meilė, remiantis šv. Tomu Akviniečiu, yra gero kitam norėjimas. Raginimas likti klaidingoje religijoje prieštarauja meilės artimui įsakymui, nes klaidinga religija trukdo pasiekti aukščiausią gėrį ir pagrindinį žmogaus gyvenimo tikslą – amžinąjį gyvenimą Danguje. Taigi, joks katalikas, norintis objektyvaus gero kitam, negali raginti kito likti klaidingoje religijoje. Kiekvienas katalikas, kuris išties myli artimą ir todėl nori objektyvaus gero kitam, turi norėti klaidatikių atsivertimo.
Daugelį amžių katalikų misionieriai sekdavo Kristaus pavyzdžiu ir, nepaisydami realios mirties grėsmės, keliaudavo į atokiausius ir pavojingiausius pasaulio kraštus tam, kad paliudytų tiesą. Tam, kad kuo daugiau žmonių atsiverstų į katalikišką tikėjimą. Tebūnie Jie pavyzdys mums, kokia turi būti tikra meilė artimui.
***
Laidos ištrauka, vedėjo ir arkivysk. G. Grušo pokalbis (nuo 42:30 iki 44:30):
– Lietuvos Caritas padeda ir čia, Lietuvoje, esantiems ukrainiečiams. Ir ką mes girdime iš kai kurių ukrainiečių, nes, na, didžioji dalis jų nėra Romos katalikai, kaip Lietuvoje didžioji dalis visuomenės, [jie] sako, kad kai kuriose Lietuvos vietose ukrainiečiai neturi kur melstis. Ir jie nenori eiti į cerkves kartu su rusų tautybės žmonėmis. Kiek čia Lietuvos Katalikų Bažnyčia padeda ukrainiečiams šitą problemą išspręsti? Ir ar jūs apskritai čia matote problemą kokią?
– Yra numatyta, kad, jei žmogus turi moralinę problemą prieiti prie savo bažnyčios aptarnavimų, kad Katalikų Bažnyčia siekia aprūpinti tiems krikščionims. Kai kurie eina pas mūsų ukrainiečius tėvus, kurių liturgija yra panaši, bet jie neturi labai daug išsiplėtę bažnyčių Lietuvoje. Ir tie, kurie ateina pas Romos katalikus, tai mes jiems ir sakome: sakramentus jie gali priimti pas mus tokiu atveju, iš mūsų pusės nėra jokios problemos. O ir sielovadinę pagalbą mūsų kunigai teikia. Tiktai raginam nepereiti į kitą Bažnyčią staiga, nes jie gali [sakramentus] priimti liekant savo bažnyčios nariais. Nes jei karas baigsis ir jie grįš į Ukrainą, jie gali likti savo bažnyčios nariais. Tai jiems nereikia pereiti į Romos Katalikų lotynų Bažnyčią, kad galėtų gauti tuos patarnavimus. Tai kur galim, taip ir juos orientuojam.
– Bet yra ukrainiečių, kurie lanko Romos Katalikų bažnyčias Lietuvoje, ar ne? Jie naudojasi ta galimybe?
– Lanko, net kai kurie yra prašę, kad būtų priimti į mūsų Bažnyčią. Tai aš todėl neskubu. Todėl, kad yra karo metas. Kai viskas nusiramins, [jei] jie norės likti, tada galėsim kalbėti ir priimti. O dabar tai rūpinamės jų sielovada.
