Jonas, vadinamas Auksaburniu pirmą kartą paminėtas popiežiaus Vigilijaus „Konstitucijoje“ (plg. P.L., LX, 217) 553 m., yra laikomas žymiausiu mokytoju Graikų Bažnyčioje ir didžiausiu pamokslininku, kada nors kalbėjusiu iš krikščioniškos sakyklos. Čia dalinamės paskutinių jo gyvenimo dienų aprašymų iš Katalikų pasaulio leidinių išleistos knygos Šv. Jonas Auksaburnis. Traktatai ir pamokslai, 2025, kurią labai rekomenduojame.
+ + +
Valdžia Konstantinopolyje nusprendė Joną Auksaburnį iš Kukuso perkelti į Pitiją [1]. Ši vieniša ir apleista vieta prie šiaurinės Juodosios jūros pakrantės tuo metu buvo ryčiausias Romos imperijos forpostas, nutolęs nuo Konstantinopolio apie 1200 kilometrų. Pitijas turėjo puikų uostą ir stiprius įtvirtinimus. Tačiau jis vis tiek buvo prieinamas isaurų, kurie nusileisdavo nuo Kaukazo atšlaičių, puolimams [2].
Paladijus rašo [3], kad Porfirijus iš Antiochijos ir Severianas iš Gabalos vis labiau piktinosi augančiu Jono lankytojų skaičiumi ir tuo populiarumu, kurio sulaukdavo jo pamokslai. Dėl to jie kreipėsi į imperatorių su prašymu Joną perkelti. Sirijos vyskupų prašymas buvo tik viena iš tokio imperatoriaus sprendimo priežasčių. Kita - Vakarų intervencija. Konsiliumą, kurio po nepavykusio vizito į Konstantinopolį reikalavo Vakarai, valdžia Rytų sostinėje stengėsi užgniaužti bet kokia kaina [4]. Prieš vėl sutelkiant karines pajėgas ir taip darant spaudimą Rytams, Jonas turėjo būti perkeltas prie tolimiausios imperijos sienos, kur praktiškai buvo nepasiekiamas.
Nežinome, kada tiksliai pretorionai atvyko į Kukusą, kad perkeltų tremtinį į naują vietą. Paladijus - vienintelis žinių apie paskutinį Jono Auksaburnio gyvenimo etapą suteikiantis šaltinis. Jis rašo [5], kad baisingai kelionei iki Komanos Pontikos (Pitijas nebuvo pasiektas) prireikė trijų mėnesių. Labai ilgas laikas trijų šimtų kilometrų kelionei. Kai kas spėja, jog turėti omenyje ne mėnesiai, o savaitės [6]. Jonui vykstant iš Nikėjos į Kukusą, jį prižiūrėjęs eskortas elgėsi gerai, tačiau šįkart, akivaizdu, dėl atitinkamų nurodymų, jie be gailesčio jį varė pirmyn. Jonas nebegalėjo naudotis neštuvais, bet visą atstumą turėjo eiti pėsčias. Kelionė tęsėsi svilinant saulei, Jonas neturėjo jokio galvos apdangalo. Net ir smarkios liūtys neįtikino kareivių ieškoti prieglobsčio. Tikriausiai vienas karys jam jautė gailestį, bet ir tas negalėjo išsiduoti. Kai ši liūdna procesija keliavo per miestą, žmonės Jonui rodė savo atjautą, tačiau keliaujantieji nestojo. Matyt, buvo siekiama, kad su nualintuoju vyskupu niekas nebendrautų. Tikėtina, kad pretorionams buvo pažadėtas paaukštinimas, jei žymusis kalinys mirtų.
Rugsėjo 12 d. jie atvyko į Dazimoną, esantį miškingame Irijos upės slėnyje. Prie tos pačios upės, gerus 50 kilometrų į vakarus, prieš maždaug penkiasdešimt metų Bazilijus Cezarietis parašė laišką savo draugui Grigaliui Nazianziečiui. Jis aprašė jį supančią gamtą, nuostabią panoramą, ten atrastą ramybę. 407 m. rugsėjo 12 d. tos idilės nematyti nė pėdsako. Jonas – ties išsekimo riba. Jų tikslas buvo Polemoniono uostas, o tai reiškė dar 100 kilometrų kelionę. Iš ten turėjo būti plaukiama laivu. Jonui reikėjo poros dienų poilsio. Visgi kitą rytą pretorionų vadas įsakė keliauti toliau. Krečiamas karštinės Jonas iš paskutinių jėgų vos ėjo priekin. Jie perėjo dar ir šiandien esantį tiltą per Iriją ir galiausiai atvyko į Komaną Pontiką, bet perėjo miestą nesustodami. Tik nuėję aštuonis kilometrus už Komanos, sustojo Biseri kaimely, išsidėsčiusiame aplink kankinio Basilisko koplyčią. Čia jie turėjo praleisti naktį. Paladijus į savo šiaip niūrų aprašymą įterpia du sapnus. Tą naktį Jonui sapne pasirodęs Basiliskas ir jam pasakęs: „Nebijok, broli Jonai, rytoj būsime kartu.“ [7] Antrasis sapnas prisisapnavo anksčiau: pasirodė Basiliskas ir koplyčios kunigui pasakė: „Paruošk vietą broliui Jonui, nes jis ateina.“ [8]
Kitą rytą, rugsėjo 14-ąją, Jonas jautėsi taip prastai, kad paprašė karių nukelti kelionę iki 11 valandos. Prašymas buvo atmestas. Jonui kažkaip pavyko nukeliauti penkis kilometrus, bet tuomet jis sukniubo. Kariai suprato padėties rimtumą ir mirštantįjį pargabeno atgal į Basilisko koplyčią. Jonas paprašė baltų drabužių. Savo drabužius pagal didžio eremito Antano, kurio gyvenimą jis su susižavėjimu buvo perskaitęs, pavyzdį Jonas padovanojo. Kunigas suteikė jam Eucharistiją. Paskui Jonas sukalbėjo paskutinę maldą, pabaigoje už viską padėkodamas Dievui. „Tada jis įkėlė kojas į lovą“ – Paladijus [9] vartoja tuos pačius žodžius kaip Jokūbo ar Atanazo pateiktame Antano mirties aprašyme – „ir buvo suvienytas su savo gimine“ [10]. Jonui buvo beveik penkiasdešimt aštuoneri metai. Naujasis kankinys buvo palaidotas šalia senojo kankinio Basilisko, nužudyto 311 m.
[1] Palladius, DiaL 1 1 (SC 341. 222).
[2] Theodoretus, HE 5. 34. 7-8.
[3] Palladius, Dial. 11 (SC 341. 222).
[4] Sozomenus, HE 8. 28.
[5] Palladius, Dial. 11 (SC 341. 222).
[6] BSS 6. 684 (D. Stiernon).
[7] Palladius, Dial. 11.
[8] Ibid. 11.
[9] Palladius, Dial. 11.
[10] Paladijus laisvai cituoja žodžius iš Pr 49, 33.
