Mano brangūs broliai, noriu jums užduoti banalų ir iš pirmo žvilgsnio neįdomų klausimą. Jūs galite stebėtis, kodėl aš klausiu ir prieštarauti. Esą sunku protui ties juo apsistoti ir nieko negalima į tai atsakyti. Klausimas toks: kodėl jus pasiuntė į šį pasaulį? Tačiau ši mintis yra tokia paprasta ir pažįstama.
Ji turėtų ateit jums į galvą, tačiau neateina. Jūs niekada nesusimąstėte rimčiau, nebent tik iš tolo, nors pirmą kartą apie tai pagalvojote prieš daugelį metų. Kartą ar du jus vienumoje užklupo ši mintis, bet tik trumpam. Kai kas prisimena, kaip pirmą kartą juos aplankė ši mintis. Jie buvo maži vaikai, jie buvo vieni. Spontaniškai paklausė savęs, ar Dievas juose kalbėjo? Kodėl aš esu čia? Kaip aš čia atsidūriau? Kas mane čia atvedė? Ką man čia veikti? Gal tai buvo pirmas jų mąstymo aktas, jų tikros atsakomybės išbandymo pradžia.
Gal nuo tos dienos atsirado jų gebėjimas bauginanti galia pasirinkti tarp gėrio ir blogio ir padaryti mirtiną nuodėmę. Ir taip gyvenimui einant ši mintis iš naujo trumpam ryšy išvystė jų sąžinėje ligai užklupus rūpestyje ar vienatvės valandą klausantis pamokslo ar skaitant religinę knygą juos apima galingas jausmas pasaulis pilnas tuštybės ir nenaudingas ir tada iškyla klausimas kodėl mane pasiuntė čia.
Ir šis didžiulis kontrastas iškelia tuščiam, nenaudingam, bet valdingam pasauliui tokį klausimą. Atrodo, būtų vietoje pateikti šį klausimą tokiam galingam, įspūdingam ir didingam Babilonui. Pasaulis dedasi galinčiu aprūpinti mus viskuo, tarsi mes būtumėm vien dėl to pasiųsti į šį pasaulį. Didelė malonė būti įvestam į šį didingą pasaulį.
Čia turi atsiskleisti mūsų gyvenimo paslaptis. Kiekvienas žmogus čia vykdo savo valią, ieško sau malonumo, siekia savo tikslų, lyg dėl to gavo teisę gyventi. Išeik į didelio miesto gatves, stebėk nenutrūkstamą žmogiškos energijos srautą, charakterio įvairovę ir būk patenkintas. Keliai sausakimši, gatvės ir šaligatviai, minios žmonių vieni skuba šen ir ten, kiekvienas savo reikalais, kiti abejingai slampinėja iš neturėjimo ką veikti dar kiti išėjo pasižvalgyti į kitus ir parodyti save arba pasilinksminti ar užmegzti naudingą pažintį. Turtuolių karietos maišosi su lėtais vežimais, pakrautais maisto atsargomis, meno dirbiniais, prabangiais daiktais. Gatvės nusėtos parduotuvių, jos atviros ir linksmai kviečia pirkėjus. Gatvės veda į erdvias aikštes su plytiniais ar akmeniniais pastatais, apšviestais saulės spindulių ir apsuptais sodų žalumos.
Pasuk kita kryptimi ir rasi didelius žemės plotus, užstatytus didžiuliais namais, susodintais vienas prie kito. Tai amatų namai. Oras virpa nuo nesibaigiančio įkyraus monotoniško gaudesio, prasiskverbiančio į tolimiausią tavo kambarį ir skamba ausyse tau net nesuvokiant. O aukštai virš galvos Dievo dieną gaubia dūmų skraistė, kylanti iš pikto ir atkaklaus žmogiškojo triūso karalystės.
Arba pasilik namuose ir paimk į rankas laikraštį, kuris yra tikrasis pasaulio atvaizdas. Pažvelk į skelbimų skiltį ir pamatysi sąrašą darbų, planų, tikslų, rūpesčių, pramogų, malonumų. valdančių žmogaus protą. Jis čia turi daug vaidmenų. Štai jis siūlo prekių. Čia jam reikia darbo. Ten jis ieško pasiskolinti pinigų.
Čia vėl jis siūlo tau pirkti namus, prabangius ar kuklius. Tas turi maisto už milijoną. Anas brangenybių turtingiems, puikių vaistų lengvatikiams, naujų ir senų knygų smalsiesiems. Pereik prie dienos naujienų ir sužinosi, ką veikia įžymūs žmonės namuose ir svetur. Skaitysi naujienas ir gandus apie karus, apie ginčus priimant įstatymus, apie žmones, kylančius karjeros laiptais ir apie žymius politikus, nenueinančius į užmarštį, apie politines kovas šiame mieste ir šioje šalyje, apie konkurentų interesų kolizijas. Tu sužinosi apie pinigų, maisto, prekių, metalo rinką. apie prekybos situaciją, reikalingas prekes, naujienas apie atplaukusius į uostą laivus, apie nelaimingus atsitikimus jūroje, eksportą ir importą, laimėjimus ir praradimus, apgavystes ir jų išaiškinimus. Eik dar toliau ir prieisi atradimus mene, moksle, religijoje.
Dar toliau rasi teismus, rūmus ir karališkus asmenis, didžiūnų pramogas, pasilinksminimų vietas, keistas bylas, pažeidimus, nelaimingus atsitikimus, pabėgimus, išnaudojimą, eksperimentus, konkursus. O ši smalsi, nerami, rėksminga ir dusulinga būtybė, kurią mes vadiname gyvenimu. Ar visame tame chaose nėra jokio tikslo? Gyvenimas neturi jokio tikslo. Jis pats sau yra tikslas.
O dabar, mano broliai, atidėkite į šalį tai, ką jūs skaitėte apie pasaulį ir pasistenkite įsiskverbti į širdis ir pasiekti mintis ir jausmus tų, kurie jį sudaro. Įsižiūrėkit į juos, praeikite gatvėmis ir alėjomis, užklupkite juos įstaigose ir fabrikuose, rūmuose ir lūšnelėse. Įeikite į jų namus ir kambarius ir ką jūs rasite, paklausykite jų žodžių ir, deja, būkite jų darbų liudininkais.
Jūs visur rasite tas pačias netvarkingas mintis, nevaldomus norus, nežabotas aistras, tas pačias žemiškas nuomones, tuos pačius savavališkus darbus. Visur aukštuomenėje ir prastuomenėje, mokytuose ir beraščiuose, jūs matysite, kad visi gyvena dėl gyvenimo ir visi jums sakys: „Mes esame centras, mes patys sau tikslas.“
„Kam jie pluša, kam jie planuoja? Kam jie gyvena? Mes gyvename savo malonumui, kad patenkintume save. Gyvenimas yra vertingas tik tada, kai mes elgiamės taip, kaip mes norime. Mūsų niekas čia nesiuntė. Mes tiesiog esame čia. Esame vergai, jei negalime galvoti kaip norime, tikėti kuo norime, mylėti ką norime, neapkęsti ko norime ir daryti ką norime.
Mes nepakęsime Dievo ar kito žmogaus kišimosi. Mes nesiderame dėl turto ar garbės, bet visi turtingi ir vargšai, kilmingi ir bekilmiai, norime gyventi sau, gyventi šią akimirką, šią valandą. Na, o apie ateitį arba nematomąjį pasaulį mes galvosime tik tiek, kiek patys panorėsime. Mano broliai, tai sukrečianti tiesa, bet argi ne taip yra? Daugybė žmonių gyvena be jokio tikslo, išskyrus čia ir dabar.
Priimti Komuniją ar pagarbinti Dievą kaip savaime suprantamą dalyką, arba dėl naudos, arba iš pareigos. Bet jeigu tokiame išpažinime būtų bent kiek nuoširdumo, pasaulis neliktų toks, koks yra. Koks kontrastas gyvenimo tikslui, kurį mums iškelia mūsų šventasis tikėjimas. Jei buvo tarp žmonių sūnų toks, kuris galėjo sau leisti malonumus ir elgtis pagal savo valią, tai buvo tik tas, kuris atėjo į šią žemę nuo Tėvo krūtinės.
Jo prisiimta žmogiška prigimtis buvo tokia nesutepta ir tyra, kad Jis negalėjo turėti jokio žemiško tikslo, nesuderinto su Jo Tėvo valia. Tačiau Jis Dievo sūnus. Amžinasis žodis atėjo vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris Jį siuntė. Kaip žinote iš Švento Rašto psalmyne, kalbėdamas apie Jo asmenį, pranašas sako: „Atėjau vykdyti Tavo, Dieve, valios.“
Ir, sako Jis per pranašą Izaiją: „Viešpats Dievas atvėrė mano ausį ir aš nesipriešinau, aš nesitraukiau.“ Ir evangelijoje, nužengęs į žemę, Jis kalbėjo: „Mano maistas yra vykdyti valią to, kuris mane siuntė ir atlikti jo darbą.“ Paskui vėl, savo agonijoje Jis sušuko: „Ne mano, bet Tavo valia tebūnie“. Ir šventas Paulius panašiai sako, kad Kristus nedarė to, ką norėjo. Nors Jis buvo Dievo sūnus, Jis išmoko paklusnumo kentėdamas. Kadangi Jis buvo amžinojo Dievo sūnus, lygus Tėvui, Jo valia buvo vienybėje su Tėvo valia ir Jam nereikėjo palenkti savo valios Tėvo valiai, bet Jis pasirinko priimti žmogaus prigimtį ir tos prigimties valią, o su ja ir žmogiškus jausmus, prisirišimus ir polinkius.
Valią nekaltą ir gerą, bet visgi žmogaus valią, skirtingą nuo Dievo valios. Valią, kuri veikia pagal tai, kas malonu žmogaus prigimčiai, o ištikus skausmui ar sunkiam darbui varginant besitraukiančią nuo aktyvaus bendradarbiavimo su Dievo valia. Nors Jis prisiėmė žmogaus prigimtį, tačiau neprisiėmė puolusiam žmogui būdingo savanaudiškumo.
Visuose dalykuose pašventė save kaip paruoštą auką Tėvui. Jis atėjo į žemę ne tam, kad mėgautųsi tuo, kas Jam malonu ar pataikautų savo skoniui ir mylėtų tik žmogišką meilę, bet kad pašlovintų savo Tėvą ir vykdytų Jo valią. Jis atėjus su savo uždaviniu, buvo pasiųstas atlikti darbą. Jis nesidairė nei į kairę, nei į dešinę. Jis galvojo ne apie save, Jis paaukojo save Tėvui. Jis buvo nešiotas neturtingos moters įsčiose. Prieš Jo gimimą ji turėjo atlikti dvi keliones iš meilės ir paklusnumo į kalnus ir į Betliejų. Jis gimė tvarte, buvo paguldytas ėdžiuose. Jis buvo skubiai išgabentas į Egiptą ir ten turėjo gyventi. Paskui iki 30 metų gyveno vargingai.
Užsiėmė grubiu amatu mažame namelyje, paniekintame miestelyje. Pradėjęs savo viešą veiklą, Jis neturėjo kur priglausti galvos, klajojo po šalį kaip svetimšalis žemėje. Jis buvo išvestas į dykumą ir gyveno tarp laukinių žvėrių, kentė šaltį ir karštį, alkį ir nuovargį, priekaištus ir šmeižtus. Jo maistas buvo sprangi duona arba žuvis iš ežero.
Dažnai Jis buvo priklausomas nuo nepažįstamų žmonių svetingumo. Kai Jis paliko savo Tėvą aukštybėse ir pasirinko žemiškus namus, vėlgi tai įvyko Tėvui prašant. Jis atsisakė vienintelės paguodos, kurią turėjo pasaulyje – turėti savo motiną šalia. Jis išsiskyrė su ta, kurį Jį nešiojo. Jis ištvėrė būti jai kaip svetimas.
Jis iškentė vadinti šaltai „moterie“ tą, kuri buvo Jo Tyriausioji, Visa graži, Pilna malonių, geriausias Jo rankų kūrinys ir meilė, Jo kūdikystės žindyvė. Jis ją atstūmė tarsi įšventintas Dievo tarnystei levitas, kuris sako savo tėvams ir giminaičiams: „Aš jūsų nepažįstu.“ Jis pats pavyzdingai įvykdė savo griežtą reikalavimą, kurį atidavė savo mokiniams – „Tas, kuris myli motiną labiau negu mane, tas nevertas manęs.“ Jis daugybe būdų išsižadėjo kiekvieno savo noru, kad mes suprastume: jeigu Jis, pasaulio Sutvėrėjas atėjo į savo pasaulį ne savo malonumui, bet vykdyti savo Tėvo valios, mes irgi turime atlikti darbą ir turime rimtai susimąstyti, koks tas darbas yra.
Taip yra, mano broliai. Kiekvienas, kuris kvėpuoja, nesvarbu, ar būtų aukštos, ar žemos kilmės, išsilavinęs, ar nemokytas, jaunas ar senas, vyras ar moteris, turi savo sužadėtinį ar darbą. Mes nesame pasiųsti į šį pasaulį be jokio tikslo. Mes nesame gimę atsitiktinai. Mes nesame čia vien tam, kad eitume miegoti naktį, keltumėmės rytą, plušėtume dėl kasdienės duonos, valgio ir gėrimo, džiaugtumėmės ir juokautume, darytume nuodėmes kada panorėję ir taisytumėmės. Pavargę nuo jų išaugintume šeimą ir mirtume. Dievas mato kiekvieną iš mūsų. Jis sukūrė kiekvieną sielą, ją apgyvendino kūne dėl tikslo. Jam reikia kiekvieno iš mūsų. Jis kiekvienam iš mūsų yra davęs uždavinį. Mes visi esame lygūs Jo akyse. Mes esam Jo atsiųsti į skirtingus luomus, klases ir vietas.
Ne tam, kad kuo daugiau iš to turėtume sau naudos. Bet kad čia dirbtume Jam. Kaip Kristus turėjo savo darbą, taip ir mes turime savąjį. Kaip Jis su džiaugsmu atliko savo darbą, taip ir mes turime džiaugsmingai atlikti savąjį. Šventasis Paulius viena proga kalba apie pasaulį kaip apie teatro sceną. Pasvarstykime, ką jis turi omeny. Jūs žinote, kad aktoriai scenoje yra lygūs, bet kiekvieną kartą jie vaidina skirtingus vaidmenis.
Vieni kilmingi, kiti ne. Vieni linksmi, kiti liūdni. Ar nebūtų absurdiška, jeigu aktorius didžiuotųsi savo netikra karūna arba savo kardu užuot vaidinęs savo vaidmenį, jeigu jis tik žiūrėtų į save ir savo apdarus, slėptų nuo kitų ir naudotų tik sau tai, kas vertinga – argi ne jo uždavinys yra gerai suvaidinti savo vaidmenį? Sveikas protas mums tai patvirtina.
Mes visi esame artistai šiame pasaulyje. Visi esame lygūs. Visi būsime vienodai teisiami gyvenimui pasibaigus. Bet kiekvienas iš mūsų turi ypatingą vaidmenį žemėje. Kiekvienas turi darbą ir pašaukimą nenugrimzti į savo aistras, neuždirbti pinigus, nesiekti gero vardo šiame pasaulyje, neišvengti vargų, nesekti savo palinkimais, nebūti savanaudžiu ar savavaliu, bet dirbti tai, kam Dievas jį čia atsiuntė.
Pažiūrėk į vargšą, evangelijos švaistūną. Pažvelk į turtuolį. Ar manai, kad jis suprato, kad savo turtą turėjo panaudoti ne sau, bet Dievo garbei? Kadangi jis tai užmiršo, amžinai pražuvo. Aš jums atskleisiu jo mintis ir jo galvoseną.
Turtuolis buvo jaunas. Jam pasisekė gauti didelį turtą ir jis nusprendė naudotis juo tik savo malonumui. Jam neatėjo į galvą, kad jo turtas turėjo kitą paskirtį. Lozorius gi gulėjo prie vartų ir jis galėjo palengvinti Lozoriaus gyvenimą. Tokia buvo Dievo valia, bet jis užmigdė sąžinę ir įtikino save, kad būtų kvailas, jei nepasinaudotų šio pasaulio malonumais, kol yra turtingas. Taigi jis nusprendė atsiimt savo malonumų dalį.
Pokyliai buvo didžiausia jo laimė. Jis kasdien valgė iki soties, viskas, ką jis turėjo, buvo geriausia – namai, baldai, auksiniai ir sidabriniai indai, tarnai ir rūmai. Viskas buvo skirta džiaugsmui ir pasirodymui sužavėti pasaulį, nusipelnyti pagyrimų iš turtais jam prilygstančių jo nuodėmės bendrininkų. Jo kompanionai buvo jo aplinkos žmonės.
Jie buvo madingi rinktiniai vyrai: rafinuoti ir gerai išauklėti ir išdidūs, valgantys ir geriantys ne godžiai, kad numalšintų alkį ir troškulį, bet tai, kas brangu ir reta. Delikatūs, tikslūs, išrankaus skonio, susiformavusio tenkinant savo pomėgius. Jie savo pojūčių tenkinimą pavertė mokslu, juslingu ir kūnišku, koks begali būti tik kūnas ir kraujas.
Nuolat panardindama akis, ausis ir liežuvį į neskaistumą, kiekvienai minčiai, žvilgsniui ir pojūčiui ir tarnaujant tam blogiui, kurį jis valdo su minties ir sprendimu rafinuotu tikslumu, jie nustatinėjo taisykles nuodėmių darymui. Jie buvo beširdžiai, egoistiški, pedantiški, pilni pasipūtimo. Tad vengė gulinčio prie vartų Lozoriaus – tokio bjauraus pažiūrėti, kad jis turėtų būti patrauktas šalin vien iš padorumo.
Turtuolis buvo vienas iš tokių. Taigi jis pragyveno savo neilgą gyvenimą apie nieką kitą negalvodamas, tiktai apie save. Kol vieną dieną jis pateko į lemtingą kivirčą su vienu iš savo bedievių bendrininkų arba sunkiai susirgo. Jis gulėjo bejėgis lovoje skausmų surakintas, keikdamas likimui ir savo gydytoją, kad jam neina geryn ir nekantraudamas, kad tai sulaiko jį nuo jaunystės džiaugsmų.
Jis bandė apgaudinėti save, kad jo sveikata gerėja, kai tuo tarpu jam vis blogėjo. Pasibaisėjęs draugais, kurie nepratarė jam jokio paguodos žodžio jo nežinioje ir vis ryžtingiau nusigręždamas nuo savo Kūrėjo didėjant skausmams, jis pagaliau sulaukė tos dienos ir mirė. Ir, o varge, atsidūrė pragare.
Taip atėjo pabaiga jo gyvenimui ir jo misijai. Toks buvo likimas jūsų pavyzdžiui ir stabo, jaunuoliai, kurie nesate nei turtingi, nei kilmingi. Jūs, mano broliai, negimėte turtingose ir kilmingose šeimose. Jūs nebuvote lavinami liberaliose švietimo įstaigose. Jūs neturite ryšių aukštuose sluoksniuose. Jūs neišmokote manierų ir neperėmėte geros draugijos tono. Jums nebūdingas platus mąstymas, atvirumas.
Jūs nepuoselėjote romantiško garbės jausmo, teisingo skonio, tolerancijos ir to švelnumo, kurį pasaulis iškelia kaip aukščiausią tobulumą. Jūs nepriartėjote prie didžiūnų dvaro rūmų, bet savo nuodėme jūs pamėgdžiojote turtuolį. Nors jums svetima jo aplinka, jūs manote, kad tik džentelmenas gali pakilti aukščiau religijos, kritikuoti tikinčiuosius ir tikėjimo skelbėjus, žvelgti į katalikus su bešališka panieka, įsigyti šiek tiek žinių įvairiose srityse, pasinerti į daugybę populiarių menkaverčių straipsnių, perskaityti naujausią romaną, išgirsti madingiausią dainininką ir pamatyti populiariausią aktorių, sužinoti naujienas, žinoti pavardes, netgi pažinti žymius žmones, galėti jiems nusilenkti, vaikščioti gatvėmis aukštai iškėlus galvą ir spoksoti į kiekvieną sutiktą žmogų ir sakyti ar daryti dar blogesnius dalykus. Tai kam jūs manote esat atėję į šitą žemę? Tarsi Kūrėjas būtų sutvėręs jus, mano vaikai, šiam darbui ir tarnybai.
Jūs esate bloga imitacija nudailintos bedievystės, neskoningi papuošalai, išblukę drabužiai arba išsivedėję kvepalai erzinantys uoslę. O kad jūs galėtumėt pamatyti, kokios absurdiškos ir žemos yra jūsų pretenzijos visų akyse – visų, išskyrus jūsų. Jokio pašaukimo gyvenime, tik noras būti gerbiamu.
Niekas nėra juokingas, kas elgiasi pagal savo pašaukimą ir padėtį. Kiekvienas, kuris turi sveiko proto ir nusižeminimo, gali bet kuriame gyvenimo luome būti tikrai gerai išauklėtas ir subtilus. Bet puikavimasis, dirbtinumas ir ambicingos pastangos kiekvienoje gyvenimo vietoje – aukštoje ar žemoje – yra niekas kitas, tik vulgarybės. Atmeskite jas, paniekinkit. O mano brangūs mylimi sūnūs, kol dar nevėlu, kreipkitės į Jį, kuris yra šaltinis visko, kas tikrai aukšta, galinga ir gražu. Visko, kas šviesu ir malonu, viską, ko jūs nemokšiškai ieškote, rasite jame – Tame, kurį jūs savavališkai ir taip baisiai niekinate.
Jis – vienintelis Dievo sūnus, amžinosios šviesos spindesys ir jo didybės nesuteptas veidrodis. Jis yra šaltinis visokių gėrių ir laimės turtingiems ir beturčiams, kilmingiems ir nekilmingiems. Jei jūs iškiltumėte aukštai, jums jo reikėtų. Jei jūs nusiristumėte žemai, jūs galėtumėt Jį įžeisti. Vargšas taip pat gali Jį įžeisti. Neturtingas žmogus gali ignoruoti Jo iš dangaus siųstą misiją taip pat kaip ir turtingas. Nemanykite, mano broliai, kad tai, kuo aš apkaltinau aukštuomenę, neliečia jūsų, nes esate neturtingi. Nors žmogus būtų toks pat neturtingas kaip Lozorius, jis gali būti nemažiau kaltas kaip turtuolis.
Jei tu esi pasiruošęs degraduoti iki laukinio žvėries, neturinčio proto ir sąžinės, tam tau nereikia nei turto, nei aukštos padėties. Žvėrys neturi turto ir gyvenimo puikybės. Jie neturi puikių purpurinių drabužių, prabangaus stalo ir tarnų palydos, bet jie yra gyvuliai. Jie yra gyvuliai pagal savo prigimties dėsnį.
Jie yra vargingiausi iš vargingiausių. Nėra valkatos ar benamio, kuris būtų toks vargingas kaip jie. Jie skiriasi nuo jo neturtais, bet sielos neturėjimu. Tuo, kad jis turi misiją, o jie ne. Jis gali nusidėti, o jie ne. O mano broliai, tai racionalu. Žmogus gali apsvaigti ir nuo pigaus, ir nuo brangaus gėrimo.
Jis gali pavogti iš kito pinigus savo troškimams patenkinti pats neišleisdamas savų pinigų. Jis gali prasiveržti pro prigimtinius ir socialinius įstatymus, kurie jį supa ir išniekinti šeimos pareigų šventumą, nors jis ne kilmingųjų, bet valstiečių ar amatininkų vaikas. Ir galbūt jis tai padarys dar dažniau negu jie. Vargšas nėra palaimintas, kaip turintis mažiau pagundų sau pataikauti.
Jis turi jų tiek pat daug, bet jo aplinkybės jį baudžia ir drausmina. Skurdas pagimdo daug skausmų ir liūdesio. O skausmai ir liūdesiai tai yra Dievo pasiuntiniai, vedantys sielas į atgailą. Bet jei vargšas pasineria į savo aistras, jis mažai begalvoja apie religiją, atidėlioja atgailą, atsisako dėti pastangas ir miršta neatsivertęs.
Tada nedaug tai reiškia, kad jis buvo neturtingas šiame pasaulyje, ne toks įžūlus turtuolis. Nieko nereiškė, kad jis pasižadėjo sau Dievo malonę, pasiuntė pakviesti kunigo. Mirties valandai atėjus gavo paskutinį patepimą. Lozorius tuo atveju irgi bus palaidotas su turtuoliu pragare ir bus neturėjęs paguodos nei šiame, nei kitame pasaulyje.
Mano broliai, koks bebūtų žmogaus luomas gyvenime, svarbiausia, ar jis tame luome atlieka savo darbą, kurį jam pavedė Dievas. O dabar leiskit man kreiptis į kitus, labai skirtingo tipo žmonės ir leiskite išgirsti, ką jie pasakys į jiems pateiktą klausimą.
Jie išsisuks atsakydami: „Tu neleidi mums pasirinkti, – tik būti arba nusidėjėliais, arba šventaisiais. Tu pateiki mums Viešpaties pavyzdį ir parodei mums sąmoningo nusidėjėlio kaltę ir pražūtį. Bet mes neketiname eiti taip toli nei viena, nei kita linkme. Mes neturime tikslo būti šventaisiais, bet nenorime būti ir nusidėjėliais. Mes neketiname nepaklusti Dievo valiai, bet ir savo valios nesiruošiame palikti. Yra vidurio kelias. Jis yra saugus, kur ir Dievo valia, ir mūsų valia gali būti patenkinta. Mes tikimės džiaugtis ir šiuo pasauliu, ir būsimuoju. Mes saugosimės mirtinos nuodėmės. Mes nesame įpareigoti saugotis kasdieninės nuodėmė ir iš tiesų tai būtų beviltiškas darbas mėginti. Tik šventieji taip daro. Tai visas jų gyvenimo darbas. Tada mes nebegalėtume nieko kito veikti. Mes esame ne vienuoliai. Mes esame pasaulyje užimti verslu. Esame tėvai. Turime šeimas. Mes turime gyventi šiuolaikinį gyvenimą. Mus guodžia, kad saugomės mirtinos nuodėmės ir to pakanka išgelbėjimui. Didelis dalykas išsilaikyti Dievo malonėje. Ko mes dar galime trokšti? Mes laiku einame sakramentų. Tai mus palaiko šiame gyvenime.
Jei mes mirsime, turime mirti malonėje ir išvengti piktųjų likimo. Bet jeigu mes pabandysime eiti toliau ar mes besustosime, kaip tu mums nustatysi ribą? Riba tarp mirtinos ir kasdieninės nuodėmės yra labai ryški. Mes tai suprantame. Bet ar tu nesupranti, kad jeigu mes kovosime su savo kasdieninėmis nuodėmėmis, atsiras pakankamai priežasčių eiti nuo vienos prie kitos?
Jei mes pradėsime slopinti savo pyktį, kodėl tada nekovoti su tuščiagarbiškumu? Kodėl nesisaugoti šlykštumo? Kodėl tada nevengti veidmainystės, apkalbų, tingėjimo ir persivalgymo. Galų gale be kasdieninių nuodėmių mes negalime gyventi. Nebent būtume labai ypatingi kaip Dievo motina ir būtų beveik erezija taip manyti.
Tu neprašai mūsų atsiversti ir tai mes suprantame. Mes jau seniai esame atsivertę. Tu mūsų prašai siekti kažko migloto ir neapibrėžto, kas yra mažiau nei tobulumas, bet daugiau nei paklusnumas. Tai neduos jokios apčiuopiamos naudos, tik atskirs nuo malonumų ir kliudys atlikti pareigas šiam pasauliui.“ Štai ką jūs pasakysite.
Bet jūsų prielaidos, mano broliai, yra geresnės negu jūsų protavimas, o jūsų išvados neatlaiko jokios kritikos. Jūs teisingai suprantate, kodėl Dievas jus siuntė į šį pasaulį, – kad nueitumėte į dangų, bet tikra tiesa, kad jums labai pasiseks, jeigu jūs ten pateksite. Jūs nieko kito geresnio nesugalvotumėte norėti.
Taip pat tiesa, kad jūs negalite pragyventi ilgesnio laiko, nepadarę kasdieninės nuodėmės. Taip pat tiesa, kad jūs neįpareigoti turėti tikslą tapti šventaisiais, nes nėra nuodėmė nesiekti tapti šventaisiais. Tai yra teisinga, bet iš to neseka, kad jūs, turėdami tokį supratimą ir jausmus, kuriuos išreiškiate, dedate pakankamas pastangas, kad patektumėte nors į skaistyklą.
Ar jūsų religijoje yra sunkumų? Ar ji visais atžvilgiais jums lengva? Ar jūs tiesiog maloniai leidžiate savo gyvenimą? Ar jūs randate sau malonumo palenkti save Dievo malonumui? Žodžiu, ar jūsų religija jums yra darbas? Jeigu ne, tai nėra religija. Čia pat prieš pradedant diskusiją, štai įrodymas, kad ji nėra tikra, nes ji jus veda prie išvados, kad nors Kristus atėjo atlikti darbą ir visi šventieji bei nusidėjėliai taip pat, jūs, priešingai – neturite jokio darbo, nes nesate nei nusidėjėliai, nei šventieji.
Jei jūs anksčiau turėjote darbą, jūs pabaigėte jį ir dabar jums nieko nebereikia veikti. Jūs jau laimėjote išganymą, rodos, prieš laiką ir nebeturite kuo užsiimti ir užsibuvote šioje žemėje per ilgai. Jūsų darbo dienos baigėsi, prasidėjo nuolatinės atostogos. Ar Dievas siuntė jus, skirtingai negu kitus žmones, kad dykinėtumėte dvasiniuose dalykuose? Argi jūsų misija yra ieškoti malonumo pasaulyje, kuriame jūs esat tik piligrimai ir praeiviai? Ar jūs esate didesni už Adomo sūnus, kurie savo veido prakaite turi valgyti duoną, kol sugrįš atgal į žemę, iš kurios buvo paimti?
Tik jeigu jūs turite darbą, jeigu jūs kovojate su savimi, jeigu jūs esate pasekėjai tų, kurie per daugelį vargų įėjo į Dievo karalystę. Kova yra krikščionio ženklas. Jis yra Kristaus karys ir niekas kitas, ar jis būtų aukštos, ar žemos kilmės. Jeigu jūs nugalėjote visas mirtinas nuodėmes, kaip jums atrodo, tada jūs turite pulti kasdienines nuodėmes.
Kitos išeities nėra, jei esate Jėzaus Kristaus kariai. Bet, o paprastos sielos, manyti, kad jūs pasiekėte kokią nors pergalę, ne! Jūs negalite būti saugūs ir taikoje su menkiausiu Dievo priešu. Jei jūs taikiai sugyvenate su kasdieninėmis nuodėmėmis, būkite tikri, kad jų draugijoje ir jų pavėsyje kirba mirtinos nuodėmės.
Mirtinas nuodėmes pagimdo kasdienės, kurios, nors pačios nėra mirtinos, artina mirtį. Jūs galite manyti, kad užmušėte milžiną, kuris turi jau užgrobęs jūsų širdies turtus ir jau nebėra ko bijoti. Jūs galit sėdėti ir ramiai ilsėtis po savo vynmedžio ar figos medžiu, bet milžinai vėl atgis, vėl pakils iš dulkių ir jums dar nespėjus apsidairyti, būsite paimti į nelaisvę ir nužudyti žiaurių, galingų ir amžinų Dievo priešų.
Ir šių žodžių pabaigoje mūsų laukia testas. Mūsų Viešpats džiaugiasi savo paskutinę didingą valandą atlikęs darbą, dėl kurio buvo siųstas. Aš pašlovinau Tave, o mano Viešpatie ir Atpirkėjau. Paremk mane tą valandą stipriais savo sakramentais ir savo paguodos gaiviu kvapu. Tebūna man ištarti atleidimo žodžiai ir šventas aliejus tepaženklina ir užantspauduoja mane. Ir Tavo kūnas tebūna mano maistas, o Tavo kraujas mano gaivi srovė. Tegu meilingoji mano motina Marija, kvėpteli į mane. Tegul mano angelas šnabžda ramybę man, ir mano garbingi šventieji, ir mano brangusis tėvas Pilypas šypsosi man, kad juose visuose ir per juos visus aš gaučiau ištvermės ir mirčiau taip, kaip trokštu gyventi savo tikėjime, savo bažnyčioje, Tavo tarnystėje ir Tavo meilėje – o mano Viešpatie, o mano Viešpatie ir Atpirkėjau.
