O Dieve, kiek sielų dėl šios prakeiktos gėdos dega ir degs amžinai pačiose pragaro gelmėse! Kai kurie krikščionys dėl garbės kitų žmonių akyse ir baimės jos netekti lengvai mėnesių mėnesiais ir metais atlieka šventvagiškas išpažintis ir priima Komuniją. Basųjų karmeličių kronikose pasakojama, kad viena jauna, labai dorybinga mergina sutiko nusidėti prieš skaistybę; ji tris kartus nuslėpė nuodėmę per išpažintį ir ėjo Komunijos. Po trečiosios Komunijos ji staiga mirė. Kadangi ji buvo laikoma šventąja, jos kūnas buvo paguldytas tam tikroje jėzuitų bažnyčios dalyje; tačiau pasibaigus apeigoms ir uždarius bažnyčią, išpažintį atlikusią moterį du angelai nuvedė į palaidojimo vietą – ten ji atsiklaupė ant kelių ir iš burnos į jiems paruoštą taurę įmetė tris šventvagiškai priimtas konsekruotas Ostijas, kurios stebuklingu būdu išliko jos viduje. Angelai nuplėšė nuo jos škaplierių – nelaimingosios mergaitės veidas akimirksniu tapo baisus ir du velniai nusinešė ją iš akių.
Bet kaip gi krikščionis, kuris buvo toks įžūlus, kad sunkiai nusidėjo prieš dieviškąją Didybę ir dėl to nusipelnė pragaro, kur turėtų kentėti amžiną gėdą, gali pasiteisinti prieš Dievą nuslėpęs nuodėmę išpažinties metu, kad išvengtų trumpalaikės ir nereikšmingos sumaišties, kuri kiltų ją išpažinus kunigui?
Jei jis nori gauti Dievo atleidimą ir išvengti pragaro, kurio nusipelnė, gėda, kurią sukelia nuodėmės išpažinimas, nuteikia jį gauti atleidimą. Teisinga, kad Dievą paniekinęs žmogus nusižemintų ir susigėstų. Nusidėjėlė Adelaidė gražiai atsakė velniui. Dievo paraginta pakeisti gyvenimą, ji atsivertė ir iš karto pasiryžo atlikti gerą Išpažintį. Velnias pastatė jai prieš akis gėdą, kurią ji turėtų patirti išpažindama visas savo nuodėmes, ir tarė jai „Adelaide, kur tu eini?“ Ji drąsiai atsakė: „Šlykštus žvėrie, ar tu manęs klausi, kur aš einu? Aš einu sugėdinti savęs ir sugėdinti tavęs.“
