Išpažintis +

O Dieve, kiek sielų dėl šios prakeiktos gėdos dega ir degs amžinai pačiose pragaro gelmėse! Kai kurie krikščionys dėl garbės kitų žmonių akyse ir baimės jos netekti lengvai mėnesių mėnesiais ir metais atlieka šventvagiškas išpažintis ir priima Komuniją. Basųjų karmeličių kronikose pasakojama, kad viena jauna, labai dorybinga mergina sutiko nusidėti prieš skaistybę; ji tris kartus nuslėpė nuodėmę per išpažintį ir ėjo Komunijos. Po trečiosios Komunijos ji staiga mirė. Kadangi ji buvo laikoma šventąja, jos kūnas buvo paguldytas tam tikroje jėzuitų bažnyčios dalyje; tačiau pasibaigus apeigoms ir uždarius bažnyčią, išpažintį atlikusią moterį du angelai nuvedė į palaidojimo vietą – ten ji atsiklaupė ant kelių ir iš burnos į jiems paruoštą taurę įmetė tris šventvagiškai priimtas konsekruotas Ostijas, kurios stebuklingu būdu išliko jos viduje. Angelai nuplėšė nuo jos škaplierių – nelaimingosios mergaitės veidas akimirksniu tapo baisus ir du velniai nusinešė ją iš akių.

Bet kaip gi krikščionis, kuris buvo toks įžūlus, kad sunkiai nusidėjo prieš dieviškąją Didybę ir dėl to nusipelnė pragaro, kur turėtų kentėti amžiną gėdą, gali pasiteisinti prieš Dievą nuslėpęs nuodėmę išpažinties metu, kad išvengtų trumpalaikės ir nereikšmingos sumaišties, kuri kiltų ją išpažinus kunigui?

Jei jis nori gauti Dievo atleidimą ir išvengti pragaro, kurio nusipelnė, gėda, kurią sukelia nuodėmės išpažinimas, nuteikia jį gauti atleidimą. Teisinga, kad Dievą paniekinęs žmogus nusižemintų ir susigėstų. Nusidėjėlė Adelaidė gražiai atsakė velniui. Dievo paraginta pakeisti gyvenimą, ji atsivertė ir iš karto pasiryžo atlikti gerą Išpažintį. Velnias pastatė jai prieš akis gėdą, kurią ji turėtų patirti išpažindama visas savo nuodėmes, ir tarė jai „Adelaide, kur tu eini?“ Ji drąsiai atsakė: „Šlykštus žvėrie, ar tu manęs klausi, kur aš einu? Aš einu sugėdinti savęs ir sugėdinti tavęs.“

 

Pirmieji sestadieniai

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    r · 09:32 27/05/2025
    Pagal Jūsų pateikiamus kliedesius, Dievui tiek trūksta gailestingumo, kad siunčia į pragarą kiekvieną, kuris nenori patenkinti kunigų smalsumo. Jėzus bažnyčiai  suteikė galią atleisti nuodėmes. Bažnyčia vietoje to, kad dalintų atleidimą kaip dovaną, kiekvienam besigailinčiam ir pasiryžusiam nebenusidėti, pvz. bažnytinių švenčių proga bendruomenine visuotinių atlaidų forma, pasirinko įvesti kunigų smalsumo patenkinimą. Turėdama Jėzaus leidimą "atrišti, kad būtų atrišta danguje", pasirinko surišti, kol kunigo smalsumas nebus patenkintas. Pripažįstu, kad seksualiniai santykiai ne santuokoje yra rimta nuodėmė, gal ir privaloma pasakyti per išpažintį. Bet pagal kažkokių pašlemėkų sudarytus nuodėmių katalogus net paauglio (vaiko) neskaistus elgesys su savimi, berniuko svajonė apie mergaitę, pačių padoriausių ir katalikiškiausių porų santykiuose apsaugos priemonių panaudojimas irgi yra sunki nuodėmė. Arba jie patenkins kunigo smalsumą, arba liks su sunkia nuodėme ir pateks į pragarą. Čia Putinas taip nekontroliuoja savo rusų, kaip kunigai nori kontroliuoti tikinčiuosius.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Katalikų Tradicija · 09:37 27/05/2025
    Bažnyčia savo tikinčiuosius moko, ko iš jų nori Dievas - taip, kaip jis yra apreiškęs. Ne Bažnyčia „išrado“ savo moralę ir išpažintį, bet Dievas įsteigė savo Bažnyčią ir nustatė, kokiu būdu bus atleidžiamos nuodėmės. Kiekvienas laisvas tikėti, kuo nori, bet Bažnyčia įspėja, kad ji vienintelė žino, ko iš žmogaus nori Dievas (iš esmės labai paprasta – kad jis taptų panašus į Dievą, t.y. šventas) ir kad visi pasirinkimai turės pasekmes.
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      r · 11:27 27/05/2025
      @Katalikų Tradicija Ačiū už mandagų atsakymą. Gal per griežtai parašiau. Atsiprašau.
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Katalikų Tradicija · 11:40 27/05/2025
      @r Šv. Rašte parašyta, kad Jėzus sakė savo apaštalams – „Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“. Katalikų Bažnyčia teigia, kad ji turi apaštalinę sukceciją – t.y., kad daro viską, ką darė apaštalai, nes tuos įgaliojimus yra perėmusi. Išpažinties metu kunigas veikia in persona Christi – kai jis sako „Aš išrišu tave iš visų tavo nuodėmių...“ , jis sako tai ne savo, o tuo metu per jį veikiančio Kristaus vardu.
      Bet niekur Šv. Rašte nėra parašyta, kad nuodėmės gali būti atleistos ne kito asmens, o kažkokiu būdu savaime – pvz. karštai meldžiantis Dievui. Todėl pvz. klysta tie protestantai, kurie mano, kad nuodėmės atleidžiamos tiesiog šiaip, be jokio tarpininko tarp žmogaus ir Dievo.
      Atliekant išpažintį reikia nusižeminti ir prisipažinti kaltę – iš šventųjų mokymų matome, kad visais laikais žmogus turėjo abejonių ir nenoro eiti išpažinties - tą matome ir iš šv. Alfonso Liguorio, Bažnyčios mokytojo pamokymų. Čia Bažnyčia turi būti švelni, bet griežta – nes, jei ji pradės mokyti priešingai Dievo Apreiškimui, tai nereikš, kad Dievas taip pat persigalvotų ir nebelaikytų nuodėme to, kas yra nuodėmė. Tokiu būdu, nutylėdama ar pataikaudama tikintiesiems, Bažnyčia juos vestų ne į išganymą, o į pražūtį.
      Ką sakė šv. Paulius apie griežtumą? „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.“ (Gal 1, 10)
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      r · 14:15 27/05/2025
      @Katalikų Tradicija Dievas suteikdamas kunigams galią Jo vardu atleisti nuodėmes parodė didžiulį pasitikėjimą visa ateities bažnyčia. Įteikė dovaną. Žinojo, kad nusidėjėlis nusidėjėliams turėtų būti gailestingas... O kas atsitiko. Bažnyčia išpažintį pavertė baudžiavine prievole. To nesuprato net iškilūs šventieji. Pvz. Pranciškus Salezas apgailestavo, kad žmonės linksta prie protestantų dėl noro atsisakyti išpažinties... Bjauru tai minėti, bet tai pasitaiko, tad neslėpkite, jog išpažintis yra saldainis klausykloje sėdinčio pedofilo rankose, kai prie klausyklos langelio klūpo paauglė... Nebijau pasakyti, bet pats Viešpats Jėzus irgi kaltas. Nuodėmių atleidimo perleidimas kunigams yra rankų nusiplovimas. Atseit JIS nekaltas dėl to, kad siela pražuvo. Juk galėjo prieiti išpažinties... //// Matome, kad katalikų bažnyčia (pasak Jūsų, neklystanti) XX amžiuje įvedė daug naujovių, kurios būtų neįmanomos senesniais laikas. Tikiuosi, ateis laikas ir išpažinties prievolės naikinimui. Tai iki šiol neįvyko visų pirma todėl, kad ypač vakarų Europoje ir taip tiek kunigai, tiek tikintieji į išpažintį dažnai žiūri pro pirštus. Neaktualus dalykas...
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    r · 11:30 27/05/2025
    Ir vis dėl to, Dievas ne išpažintį išrado, o suteikė bažnyčiai galią atleisti. Du skirtingi dalykai. Išpažinties Naujajame testamente nėra. Apaštalas Paulius prirašė tiek daug apie viską - apipjaustymą, mėsą stabams... o apie tokį esminį katalikams dalyką, kaip išpažintis, nieko.
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Katalikų Tradicija · 11:52 27/05/2025
      @r Apsvarstykite tokį argumentą – pvz. šv. Morkaus Evangelija yra tik 60 psl. ilgio. Ar tik tiek tegalėjo parašyti žmogus, tris metus vaikščiojęs su Jėzumi šioje žemėje? Aišku, kad ne. Užrašyta tiek, kiek laikė verta užrašyti, o visa kita – išpažintys, sakramentų teikimas, šv. Mišios buvo savaime suprantami dalykai, nes juos Bažnyčia ir taip darė. Todėl tikėjimo šaltiniai visada yra du – Tradicija ir Šv. Raštas.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    r · 14:17 27/05/2025
    Čia Jūs (iš dalies) teisus.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    Tomas · 16:06 27/05/2025
    Labai įdomi ir reikšminga diskusija užvirė tarp "r" ir "K.T.", todėl gaila, kad taip trumpai ir staigiai užbaigta, nes būtų labai jei dar būtų pavystyta ir išplėsta kuo platesniu rakursu, t.y. ar nuodėmės koncepsija yra kintama, kokios nuodėmės yra nereikšmingos ir "automatiškai išnykstančios" ir kokios niekaip kitaip nepasinaikina kaip tik per išpažintį? Ar gali būti taikoma ta pati "viduramžių" nuodėmės samprata ir šiems laikams, kai visuomenės gyvenimas ir raiška neapsakomai kartų nuo tada išlaisvėię nuo perteklinių suvaržymų? O man dažnai kyla panašūs klausimai prie klausyklos ir kur yra šiuolaikinis ir išsamus išpažįstamų nuodėmių sąrašas.. Taip pat įdomu ir išpažinties "tikrumo, nuoširdumo, išbaigtumo, autentiškumo" klausimai ir kada Bažnyčios tarnas peržengia ne savo kompetencijos ribą? Taigi, labai įdomu, opu ir aktualu, manau, tikrai ne vienam man, o tūkstančiams žmonių, todėl būtų įdomu daugiau perskaityti išdiskutuoto turinio, o ne vien užrašyto "juodai ant balto".  Prašau, praplėskite temą, kas galite, ačiū. Pagarbiai..
    • Šis komentaras nebeskelbiamas.
      Katalikų Tradicija · 22:56 28/05/2025
      @Tomas Rekomenduojame skaityti tradicinį katekizmą, kurio pagrindinis privalumas yra aiškumas ir nedviprasmiškumas.
      https://katalikutradicija.lt/katekizmas/ii-apie-sunkiaja-nuodeme
      + + +
      Trumpai atsakyti galima taip. Nuodėmės skirstomos ir lengvąsias ir mirtinąsias, arba sunkiasias. Krikštu žmogus gauna pašvenčiamąją malonę, kuri jį daro panašia į patį Dievą – tai yra išskirtinis krikščionio santykis su Dievu, kurio nesiūlo jokia kita religija.
      Nuo krikšto momento iki mirties krikščionis yra nuolatiniuose bandymuose, kuriuose tą pašvenčiamąją malonę turi stengtis išlaikyti, nes, norint būti išganytam, mirties akimirką reikia būti pašvenčiamosios malonės būklėje.
      Ją prarasti krikščionis gali tik padarydamas sunkiąją nuodėmę, o lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios malonės nepanaikina. Pvz. jei suirzote ir pakėlėte balsą ant artimo, tai padarėte lengvąją nuodėmę, bet jei išdavėte žmoną su kita moterimi, tai, be abejo, padarėte sunkiąją nuodėmę, kuri jus visiškai atskiria nuo Dievo, ir jei po šio veiksmo netrukus mirsite, be abejonės būsite pasmerktas į pragarą. T.y. techniškai žmogus teisiamas iš karto po mirties asmeniniame teisme, bet faktiškai jo likimas būna nulemtas (tik galutinai neužtvirtintas) jau mirtinosios nuodėmės padarymo momentą.
      Lengvųjų nuodėmių, kaip moko ir šv. Alfonsas, nebūtina išpažinti (nors daugelis šventųjų, be abejo, nedarydavo sunkių nuodėmių, o dažnai, net ir kiekvieną dieną, išpažindavo netgi lengvąsias nuodėmes), bet mirtinosios nuodėmės atleidžiamos tik išpažintyje.
      Kada Bažnyčios tarnas peržengia kompetencijos ribą, nesiimsime diskutuoti, bet faktas tas, kad nuodėmes, kurias reikia išpažinti, turi suprasti pats penitentas - tam padeda jo viduje budinti sąžinė. Nuolatos save tyrinėjant ir atliekant sąžinės patikrinimą bei lyginant savo gyvenimą su šventųjų gyvenimais, pamažu išmokstama suprasti, kas yra ir kas nėra nuodėmė, kada pritari gundymams, o kada jiems sėkmingai pasipriešini.
      Ar lengva padaryti sunkiąją nuodėmę? Tam reikia trijų sąlygų: visiško supratimo, visiško valios sutikimo ir nusidėjimo svarbiame dalyke. Paprastai teologai moko, kad jei doras katalikas abejoja, ar padarė mirtinąją nuodėmę, tai didžiausia tikimybė, kad jis jos nepadarė, nes priešingu atveju jis tai aiškiai suprastų (čia taip pat svarbu nenuolaidžiauti savo sąžinei ir tuo pačiu neįpulti į skrupulus, kas yra laikymas nuodėme to, kas nėra nuodėmė).
      Pvz. Bažnyčia moko, kad sunki nuodėmė yra nelankymas Mišių sekmadieniais ir švenčių dienomis. Taigi, atrodytų, lyg ir nieko neužmušei, nepavogei – o mirtiną nuodėmę vis dėlto padarei.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.