Išpažintis

„Kam man reikia išpažinties? Aš ir be jos galiu gyventi!" — Tik, deja, kuris taip kalba, nepagalvoja, kas yra nuodėmė, kokia jos esmė ir kokias baisias išdavas ji rengia.

Didelis Dievo gailestingumo nusidėjėliams įrodymas yra išpažinties sakramentas.

Kaip teisėjai yra karaliaus pavaduotojai, taip ir kunigai, pagal Kristaus nurodymą, yra Dievo pavaduotojai, ir kas per sunkias nuodėmes užsipelno Dievo teismo, tas turi ir stoti prieš Kristaus įsteigtą teismą.

Nuodėmė nėra blogiausias dalykas pasaulyje. Blogiausias dalykas pasaulyje yra nuodėmės neigimas. Jei esu aklas ir neigiu, kad yra šviesa, ar kada nors praregėsiu?

Tas, kuris siekia tobulumo, turėtų siekti didelio sąžinės tyrumo, nes nuo sąžinės tyrumo siela pereina prie tobulos meilės.

Nėra prievolės išpažinti visas savo lengvąsias nuodėmes; vadinasi, neprivalome jų griežtai ieškoti, juo labiau jų skaičiaus, aplinkybių, būdo ar priežasčių.

Gailestis yra pagrindinė sąlyga, būtina gauti nuodėmių atleidimui. Geriausios yra ne ilgiausios, o skausmingiausios išpažintys.

Ketinimas vengti nuodėmių turi būti veiksmingas, t. y. jis turi priversti atgailautoją imtis priemonių, kad jis vėl nenusidėtų nuodėmėmis, kurias išpažįsta, ir vengti progų, galinčių paskatinti nusidėti.

Kodėl Bažnyčia moko, kad reikia išpažinti nuodėmes kunigui? Šis klausimas iškyla daugeliui katalikų ir, deja, jie dažnai į jį atsako atsisakydami išpažinties.

Atgailos Sakramentas posusirinkiminės Bažnyčios praktikoje vis labiau slenka į antrą planą. Išpažintis suprantama kaip našta, žmonių gyvenimą apsunkinantis dalykas. Iš tikrųjų yra visiškai priešingai.