Kartu su klaidinga gėda velnias stengiasi pripildyti nusidėjėlių protą daugybe iliuzijų ir tuščios baimės.
Toks žmogus sako: mano nuodėmklausys mane griežtai papeiks, jei pasakysiu apie šią nuodėmę. Kodėl jis turėtų priekaištauti? Sakykite, jei būtumėte nuodėmklausys, ar griežtai kalbėtumėte su vargšu atgailautoju, kuris ateitų pas jus išpažinti savo kančių, tikėdamasis būti pakeltas iš puolusios būklės? Kodėl įsivaizduojate, kad nuodėmklausys, kuris pagal savo pareigas privalo rodyti meilę tiems, kurie ateina į atgailos tribunolą, turėtų su jumis elgtis šiurkščiai ir griežtai, jei jam išpažįstate savo nuodėmes?
Kitas sako: Tačiau nuodėmklausys bus sukrėstas mano nuodėmės ir pajus man priešiškumą. Visiškai klaidinga! Jis bus pamalonintas, kai pamatys gerą nusiteikimą, kuris verčia nusidėjėlį nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes, nepaisant gėdos, kurią jis jaučia. O argi jis nebus girdėjęs iš kitų atgailautojų panašių, o gal ir sunkesnių nuodėmių? O, kad tu būtum vienintelis nusidėjėlis pasaulyje! Taip pat netiesa, kad jis jaus nemeilę tiems, kurie atskleis jam savo kaltę, priešingai - jis juos labiau gerbs ir uoliau stengsis jiems padėti, kai matys, kad jie juo pasitiki ir dėl to atskleidžia jam savo vargus.
Deja, ką gi sako kai kurie nusidėjėliai? Aš eisiu išpažinties, bet tik tada, kai ateis kitas nuodėmklausys. Nejaugi jie, norėdami išvengti gėdos, tuo tarpu gyvens nesantaikoje su Dievu? Gresiant pavojui amžinai pražūti tikrame pragare, kurį sukelia sielą graužiantys sąžinės priekaištai, neduodantys ramybės nei dieną, nei naktį? Ir ar jie liks nuodėmėje, ar prie jau padarytos nuodėmės pridės dar keletą šventvagysčių? Argi jie nežino, kad šventvagystė yra baisi nuodėmė? Ar jie iškeis į amžinosios mirties nuodus vaistą, kurį Jėzus Kristus jiems paruošė savo Krauju Atgailos sakramente? Jie sako, kad paskui eis išpažinties. Bet kas bus su jais amžinybėje, jei juos ištiks staigi mirtis, kuri dabar tokia dažna, kad beveik kasdien girdime, jog kas nors staiga mirė?
Bet, gal kas nors sakys: aš nepasitikiu savo nuodėmklausiu. Tuomet eikite pas kitą. Bet jei žmogus negalėtų susirasti nepažįstamo nuodėmklausio, argi nebūtų beprotybė slėpti savo nuodėmę? Jei jį kamuotų opa, galinti sukelti mirtį, argi jis, jei nebūtų kitos išeities, iš karto nesikreiptų į chirurgą ir, kad ir kaip jam būtų gėda, nepasisakytų apie savo ligą? O krikščionis, norėdamas atgauti sielos gyvybę ir išvengti pragaro, negali prisiversti atverti savo sąžinės dvasiniam tėvui.
Taigi tu turėtum turėti drąsos ir dosniai nugalėti šią gėdą, kurią velnias taip išaukština tavo prote. Pakaks pradėti atskleisti padarytą nuodėmę – visi tušti nuogąstavimai akimirksniu išnyks. Ir galite būti įsitikinę, kad po išpažinties jausitės laimingesni išpažinę savo nuodėmes labiau, nei būtumėte tapę visos žemės monarchu. Paveskite save Švč. Mergelei Marijai, ir Ji suteiks jums jėgų nugalėti visus pasibjaurėjimus. O jei neturite drąsos iš karto atskleisti savo nuodėmių nuodėmklausiui, sakykite jam: Tėve, padėkite man, nes man reikia pagalbos; padariau nuodėmę, kurios negaliu išpažinti. Nuodėmklausys pasinaudos lengva priemone, kad ištrauktų jus ryjantį laukinį žvėrį iš jo urvo. Jums užteks atsakyti „taip“ arba „ne“ į jo klausimus. Jei žmogus nenori žodžiais papasakoti savo nuodėmės, jis gali ją užrašyti ant popieriaus ir parodyti išpažinėjui, sakydamas: „Aš kaltinu save dėl šios nuodėmės, kurią perskaitėte“.
Ir štai amžinasis ir laikinasis pragaras išnyksta, Dievo malonė atgaunama, o kartu su ja ir sąžinės ramybė. Kuo didesnę prievartą žmogus daro sau, norėdamas nugalėti gėdą, tuo didesne meile Dievas jį apkabins. Tėvas Paulius Segneris Jaunesnysis pasakoja, kad viena moteris taip stengėsi išpažinti tam tikras savo kūdikystėje padarytas nuodėmes, kad, atskleisdama jas savo nuodėmklausiui, nualpo. Tačiau už sau pačiai padarytą prievartą Viešpats jai suteikė tokį karštą gailestį, kad nuo tada ji atsidavė tobulam ir labai asketiškam gyvenimui ir mirė turėdama šventosios reputaciją.
