Mieli tikintieji,
Kodėl Bažnyčia moko, kad reikia išpažinti nuodėmes kunigui? Šis klausimas iškyla daugeliui katalikų ir, deja, jie dažnai į jį atsako atsisakydami išpažinties, o anksčiau ar vėliau – antgamtinio gyvenimo ir viso tikėjimo.
Tą patį klausimą sau labai seniai, 1934 m. uždavė ir vienas vyras Padujoje, kuris nebuvo išpažinties jau labai ilgą laiką, bet vieną dieną savo draugų buvo įkalbėtas aplankyti kapucinų bažnyčią, kad atliktų Velykinę išpažintį.
Tais laikais Velykinė išpažintis buvo laikoma labai rimtu dalyku, todėl, nenorėdamas sudaryti kitiems blogo įspūdžio, jis kartu su draugais nuėjo į bažnyčią.
Bet iš tiesų jis visiškai nenorėjo prieiti išpažinties, todėl planavo tik pastovėti eilėje prie klausyklos, o vėliau iš jos pasišalinti. Taigi jis atsistojo paskutinis eilėje, bet kai išpažinčių klausantis tėvas išėjo iš zakristijos, jis buvo ne kas kitas, o pats šv. Leopoldas Mandičius.
Kun. Leopoldas priėjo tiesiai prie to vyro ir pasakė: „Aš manau, kad tu nori prieiti išpažinties. Ateik į klausyklą, aš laukiau tavęs.“
Vargšas vyras buvo užkluptas visiškai netikėtai, nedrįso pasakyti „ne“ ir nusekė kunigą į klausyklą. Bet čia jis neturėjo ką pasakyti, nes jis nesiruošė išpažinti savo nuodėmių ir todėl buvo visiškai nepasiruošęs.
Tada kun. Leopoldas jam labai maloniai tarė: „Tu planavai pabėgti iš čia, neišpažinęs savo nuodėmių. Tačiau Dievas vis tiek tave myli ir Jis nori, kad tu prieitum išpažinties.“
Tada kun. Leopoldas smulkiai išvardijo visas jo nuodėmes ir užbaigė: „Tu gailiesi dėl visų šių nuodėmių, ar ne? Ir nuo šiol tu gyvensi pagal Dievo įsakymus.“
Vyras tiesiog atsakė „taip“, o tada kun. Leopoldas jam tarė: „Sakau tau: atleistos tau tavo nuodėmės. Bet ateityje dažnai eik išpažinties; aš tikiuosi matyti tave čia gerokai dažniau.“
Kai vyras išėjo iš klausyklos, jis buvo ne tik įsitikinęs, kad kun. Leopoldas Mandičius buvo šventasis, bet ir tuo, kad tai, ko moko Bažnyčia, yra tiesa: jog yra būtina išpažinti savo nuodėmes kunigui ir kad nuodėmės atleidžiamos duodant išrišimą.
Žinoma, Visagalis Dievas, kuris žino visas mūsų nuodėmes, galėtų atleisti jas įvairiausiais būdais, pvz., mums atliekant kokį nors atgailos aktą, ar surašant jas ant popieriaus ir sudeginant, ar tiesiog kreipiantis į Dievą paprasta malda.
Visa tai iš tiesų galėtų būti įmanoma, bet Dievas pasirinko kitokį būdą: mes turime išpažinti savo nuodėmes kunigui ir tada gauti išrišimą.
Mes žinome tai, kadangi Dievas pats taip pasakė ir tai yra aišku iš Apreiškimo.
Evangelija suteikia mums aiškią nuorodą: dešimt raupsuotųjų prašė išgydymo, o Jėzus padarė ne ką kita, kaip tik pasakė:
„Eikite, pasirodykite kunigams!“ (Lk 17,14)
Ir beeidami jie pasveiko. Kad šiuo būdu buvo išgydyti raupsai, visiškai nėra atsitiktinumas – kūno raupsai yra nuodėmių, bjaurojančių sielą, įvaizdis.
Ir kaip kūno raupsai gali būti išgydyti pasirodant kunigams, taip ir antgamtiniai sielos raupsai gali būti išgydyti parodant sielą su visu joje esančiu blogiu kunigams.
Išpažinti nuodėmes ne tik dvasiškai, maldose ir mintyse, bet iš tikrųjų ištariant jas kito žmogaus akivaizdoje, kad tokiu būdu tikrai būtume priešpastatyti sieloje esančiam blogiui, yra gerai ne tik psichologiniu požiūriu (kadangi visada lengviau atsiverti kam nors kitam), bet dėl to ir visų pirma dėl to, kad kunigo išrišimas iš tikrųjų panaikina nusidėjėlio nuodėmes.
Nuodėmių išpažinimas nėra Katalikų Bažnyčios išradimas, tačiau tradicija, kuri jau yra Senajame Testamente:
„Kalbėk izraeliečiams: kai vyras ar moteris kuo nors nusikalsta artimui, užgaudamas VIEŠPATĮ, tas žmogus užsitraukia kaltę. Jie turės išpažinti savo padarytą nuodėmę.“ (Sk 5,6-7)
Apie tai, kai Jonas Krikštytojas krikštijo Jordane, evangelistas sako:
„Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.“ (Mk 1,5)
Kad neužtenka išpažinti nuodėmes bet kam, bet tik tiems, kurie turi teisę atleisti nuodėmes Dievo vardu – apaštalams ir jų įpėdiniams, aiškiai rodo paties Jėzaus žodžiai:
„O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20,21-23)
Šie žodžiai yra labai aiškūs: nuodėmių, kurias išpažinome klausykloje, atleidimą mes gauname tik kunigo išrišimo dėka. Nors kritiniu atveju užtenka atlikti tobulo gailesčio aktą, bet jis galioja tik tuo atveju, jei mes tuo pačiu turime tvirtą pasiryžimą atlikti tikrą išpažintį, kai tik tai bus įmanoma.
Išpažintis yra tas būdas, kuriuo pats Viešpats nurodė mums naudotis nuodėmių atleidimui ir daryti tai ne vieną kartą, bet nuolatos.
Mūsų Viešpats Evangelijoje buvo nuliūdintas, kad tik vienas iš dešimties raupsuotųjų po išgydymo sugrįžo Jam padėkoti.
Tad mūsų Viešpats nori, kad mes rodytume dėkingumą už šį sakramentą ir kad mes nuolatos juo naudotumės.
Šventasis Leopoldas sakė vyrui, kuris galiausiai gavo išrišimą: „Sugrįžk dažnai, aš lauksiu tavęs.“
Tiesą sakant, eiti išpažinties ir išpažinti savo nuodėmes yra visai nesunku. Šio sakramento teikiama apčiuopiama paguoda ir galia duoda daugiau, nei nesmagumai ir pažeminimai, kuriuos bijomės patirti.
Dievas nori mums suteikti savo malonę – ir ne vieną kartą, bet taip dažnai, kaip tik įmanoma.
Amen.
Pamokslas sakytas XIII sekmadienį po Sekminių, 2019 m.
Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.
