Nenoriu, kad kuri nors siela sutriktų dėl to, kas buvo pasakyta apie nuodėmių slėpimą dėl klaidingos gėdos. Tai, ką pasakiau, tinka tik tiems, kurie suvokia sunkias ir tikras nuodėmes ir dėl gėdos nenori jų išpažinti. Dėl abejonių, kurias kai kurie gali turėti padarytų tam tikrų nuodėmių ar blogų išpažinčių, jei nori jas atskleisti nuodėmklausiui, kad būtų ramiau, jie pasielgs gerai, nebent turi skrupulingą sąžinę. Skrupulingiesiems nepatartina išpažinti savo abejonių. Nedrąsiems žmonėms gali būti naudinga žinoti tam tikras teologų patvirtintas doktrinas, kurios gali išgelbėti juos nuo didelio sąžinės nerimo ir suteikti ramybę.
Pirmà, tvirta ir labai tikėtina teologų nuomonė, kad nėra pareigos išpažinti abejotinas mirtinas nuodėmes, pavyzdžiui, kai žmogus abejoja, ar jis buvo visiškai apsisprendęs, ar davė tobulą ir sąmoningą sutikimą. Teologai priduria, kad mirties atveju privaloma arba atlikti tobulo gailesčio aktą, kad abejotina nuodėmė nebūtų tikrai sunki, arba pasakyti ne abejotiną nuodėmę, bet bet kokią nors konkrečią nuodėmę (užtenka lengvosios nuodėmės) ir priimti Atgailos sakramentą. Tačiau tai būtina tik tada, kai asmuo, padaręs abejotiną nuodėmę, niekada nebuvo gavęs sakramentinio išrišimo. Daugelis autoritetingų teologų taip pat teigia, kad asmenys, ilgą laiką gyvenę dvasinį gyvenimą, abejodami, ar jie pritarė mirtinajai nuodėmei, gali būti tikri, kad neprarado Dievo malonės, nes morališkai neįmanoma, kad žmogus, gerai įsitvirtinęs geruose siekiuose, staiga pasikeistų ir pasiduotų mirtinajai nuodėmei, aiškiai nesuvokdamas, kad jai pritarė. Juk mirtina nuodėmė yra tokia baisi pabaisa, kad ji negali patekti į sielą, kuri ilgą laiką ja bjaurėjosi, nesukeldama protui aiškaus suvokimo, kad ji įžengė į sielą. Tai išsamiai įrodyta mano veikale apie moralės teologiją.
Antra, kai neabejojama, kad buvo padaryta mirtina nuodėmė, ir kai kyla abejonių, ar ji kada nors buvo išpažinta, tada, jei abejonės yra neigiamos, t. y. jei nėra pagrindo spręsti, kad ji buvo išpažinta, neabejotinai būtina pasakyti apie nuodėmę per išpažintį. Tačiau kai yra pagrindas manyti arba pagrįsta prielaida, kad nuodėmė jau kartą buvo pasakyta, tada, remiantis bendra teologų nuomone, nėra pareigos ją išpažinti. Taigi, teologai paprastai moko, kad jei asmuo, pakankamai uoliai atlikęs viso gyvenimo ar dalinę išpažintį, abejoja, ar išpažindamas nepamiršo tam tikros nuodėmės ar nuodėmės aplinkybės, jis neprivalo jos išpažinti, nes gali apdairiai nuspręsti, kad ji jau buvo pakankamai išpažinta. Jis neprivalo išpažinti nuodėmės, nors ir jaustų didelį nenorą atskleisti jį kankinančią abejonę. Tačiau toks žmogus gali sakyti: jei privalėčiau pasakyti tokį dalyką, jausčiau didelę gėdą. Bet koks skirtumas, kad tau būtų gėda tai papasakoti? Kol neprivalai to išpažinti, nesijaudink. Kai kurių natūralių veiksmų išpažinimas taip pat turėtų kelti gėdą, tačiau dėl to nesi įpareigotas jų minėti. Taip, pavyzdžiui, neprivalote išpažinti tam tikrų lengvabūdiškų veiksmų ar nemandagių pokštų, kurie įvyko vaikystėje, nesuvokiant jų piktybiškumo. Taip pat tai, kad šiuos veiksmus atlikote slapta, nėra tam tikras piktybiškumo įrodymas – juk vaikai tam tikrus natūralius veiksmus atlieka slapta, nors šie veiksmai nėra nuodėmės. Taigi mes neprivalome savęs kaltinti dėl tokių dalykų, nebent prisimename, kad juos padarėme jausdami ar bent jau abejodami, kad tai buvo sunkios nuodėmės. Taigi pakanka, kad žmogus sau pasakytų: Jei tikrai žinočiau, kad privalau išpažinti šiuos dalykus, mielai juos išpažinčiau, nors ir turėčiau kentėti visus skausmus.
Tai skirta paguosti baikščioms sieloms, kurios jaučia didelį nerimą, kylantį iš baimės, kad gerai nežino, kaip išpažinties metu paaiškinti visas savo abejones. Tačiau visiems naudinga bent jau dėl jų nusižeminimo išsakyti savo dvasios vadovui abejones, kurios juos kankina. Išskyrus skrupulinguosius, nes jie neturėtų kalbėti apie savo abejones. Visiems patarčiau nuodėmklausiui paaiškinti savo aistras, prisirišimus ir pagundų priežastis, kad jis galėtų išrauti šaknis, kurios, jei nebus išrautos, niekada nenustos kelti pagundų ir kels sielai didelį pavojų ryžtis nusidėti, kai ji gali, bet nenori pašalinti nuodėmės priežasties. Taip pat kai kuriems bus labai naudinga atskleisti labiausiai žeminančias pagundas, ypač mintis, nukreiptas prieš skaistybę, nors tam ir nebūtų jokio sutikimo. Šv. Pilypas Neris sakydavo, kad atskleista pagunda yra pusiau nugalėta. Aš sakiau, kad kai kuriems tai labai naudinga, nes kitiems išbandytų dorybių žmonėms, kurie šiuo klausimu yra pernelyg nedrąsūs ir visada baiminasi, kad sutiko nusidėti, kartais naudinga uždrausti jiems prisipažinti apie tokias pagundas, nebent jie būtų tikri, kad joms pasidavė. Mat dėl paties svarstymo, kurį tokie asmenys atlieka norėdami įsitikinti, ar jie davė sutikimą, ar ne, ir galvodami apie tai, kaip paaiškins pagundą, protui pateikiami blogų objektų vaizdiniai tampa ryškesni, o siela dar labiau susijaudina dėl nuolatinių baimių, kad duos sutikimą. Šiuo klausimu pakluskite savo nuodėmklausiui ir vadovaukitės jo patarimais.
