Visi žino, kad gerai išpažinčiai reikia trijų dalykų: sąžinės apyskaitos, gailesčio ir siekio išvengti nuodėmės.
Kalbant apie sąžinės apyskaitą, tiems, kurie dažnai naudojasi sakramentais, nebūtina varginti savo galvos stengiantis išsiaiškinti visas smulkias mažųjų nuodėmių aplinkybes. Verčiau norėčiau, kad tokie asmenys rūpestingai stengtųsi atrasti savo prisirišimo ir drungnumo priežastis bei šaknis. Yra tokių, kurie pasakoja vis tą pačią istoriją ir vardija tas pačias nuodėmes be jokio gailesčio ir negalvodami apie tai, kaip jas ištaisyti.
Dvasingoms sieloms, kurios dažnai eina išpažinties ir saugosi tyčinių lengvųjų nuodėmių, nebūtina ilgai gaišti laiko sąžinės tyrimui. Sunkių nuodėmių atžvilgiu joms nereikia kruopščiai tirti sąžinės, nes jei jos būtų padariusios kokią nors mirtiną nuodėmę, tai žinotų ir be tyrimo. Kalbant apie lengvąsias nuodėmes, jei jos būtų visiškai sąmoningos, jos taip pat atsiskleistų sielai dėl jų sukeltų sąžinės priekaištų.
Be to, nėra prievolės išpažinti visas savo lengvąsias nuodėmes; vadinasi, neprivalome jų griežtai ieškoti, juo labiau jų skaičiaus, aplinkybių, būdo ar priežasčių; pakanka išpažinti tas, kurios yra sunkiausios ir labiausiai prieštaraujančios tobulumui, o apie likusias papasakoti bendrais bruožais. O kai, norėdami gauti sakramentą, neturite nieko tikro pasakyti, prisiminkite kokią nors savo ankstesnio gyvenimo nuodėmę, dėl kurios labai sielvartaujate; ir sakykite, pvz: Aš ypač kaltinu save dėl visų kalčių, kurias esu padaręs savo ankstesniame gyvenime veikdamas prieš meilę, tyrumą ar paklusnumą. Koks paguodžiantis yra šv. Pranciškaus Salezo mokymas šiuo klausimu. „Nesijaudinkite, - sako jis, - jei per išpažintį neprisimenate visų savo mažųjų kalčių, nes kaip dažnai nepastebimai krintate, taip dažnai nepastebimai ir prisikeliate“, t. y. meilės ar kitais gerais darbais, kuriuos pamaldžios sielos yra įpratusios atlikti.
