Aš neketinu kalbėti apie mirtinų nuodėmių išpažinimą, nors kai ką pasakysiu apie panašius atvejus ir šventvagiškas išpažintis, bet iš esmės kalbėsiu apie išpažintį tų drovių sielų, kurios myli tobulumą ir nuolat stengiasi vis labiau apvalyti save nuo lengvųjų nuodėmių dėmių.
Cezarijus pasakoja, kad vienas geras kunigas jam pasirodžiusiam velniui Dievo vardu liepė pasakyti, kas jam labiausiai kenkia. Demonas atsakė, kad jam nėra nieko žalingesnio ir nemalonesnio už dažną išpažintį. Kartą Jėzus Kristus pasakė šv. Brigitai, kad tie, kurie nori išsaugoti uolumą, turėtų dažnai apvalyti savo sielas, išpažinties metu kaltindami save dėl visų savo ydų ir aplaidumo einant Jo tarnybą. Kasijonas sako, kad tas, kuris siekia tobulumo, turėtų siekti didelio sąžinės tyrumo, nes nuo sąžinės tyrumo siela pereina prie tobulos meilės. Vadinasi, meilė atitinka širdies švarumą. Būtina žinoti, kad dabartinėje būklėje šis sielos tyrumas nereiškia visiško atleidimo nuo visų ydų; nes, išskyrus mūsų dieviškąjį Gelbėtoją ir Jo dieviškąją Motiną, šiame pasaulyje nebuvo ir nebus sielos, nesuteptos jokia dėme. Juk mes visi dažnai nusižengiame. (Jokūbo 3, 2). Tačiau tai sudaro du dalykai: pirma, rūpestingas širdies saugojimas, kad būtų užkirstas kelias kiekvienai, kad ir menkiausiai, sąmoningai nuodėmei, ir, antra, greitas sielos apvalymas nuo bet kokios kaltės, kurią ji gali padaryti. Būtent šie du dalykai yra dažnos išpažinties vaisiai.
Pirmiausia išpažintis apvalo sielą nuo įsisenėjusių dėmių. Šv. Jonas Klimakas pasakoja, kad vienas jaunuolis, norėdamas nutraukti gėdingą gyvenimą pasaulyje, išvyko į vienuolyną, kad taptų vienuoliu. Prieš priimdamas jį į vienuolyną abatas pasakė, kad jei nori būti priimtas, turi viešai išpažinti visas savo nuodėmes. Jaunuolis, nuoširdžiai pasiryžęs atsiduoti Dievui, mielai pakluso; ir štai, kai jis vienuolių akivaizdoje išpažino savo kaltes, vienas tarp jų buvęs šventas vienuolis pamatė [viziją - red.], kaip garbingos išvaizdos vyras iš rašto, kurį laikė rankoje, išbraukė visas nuodėmes, kurias atgailautojas išpažino, taigi išpažinties pabaigoje visos jo nuodėmės buvo ištrintos. Tai, kas tada įvyko matomu būdu, nematomai nutinka kiekvienam, kuris išpažįsta savo nuodėmes su reikiama intencija.
Išpažintis ne tik nuplauna sielos dėmes, bet ir suteikia jai jėgų, apsaugančių nuo atkryčio. Angeliškasis daktaras moko, kad atgailos dorybė ne tik sunaikina padarytą kaltę, bet ir neleidžia jai vėl išdygti. Šv. Bernardas savo „Šv. Malachijo gyvenime“ pasakoja apie vieną moterį, kuri buvo taip linkusi į nekantrumą ir pyktį, kad tapo nepakenčiama. Išgirdęs, kad ji niekada nebuvo išpažinusi savo nekantrumo, šv. Malachijus paskatino ją atlikti išpažintį dėl visų pykčio nuodėmių. Bernardas teigia, kad po išpažinties ji tapo tokia klusni ir kantri, kad, atrodo, nebegalėjo piktintis jokia patirta skriauda ar įžeidimu.
Taigi, norėdami įgyti sąžinės tyrumą, daugelis šventųjų kasdien išpažindavo savo nuodėmes. Taip elgėsi šv. Kotryna Sienietė, šv. Brigita, palaimintoji Koleta, šv. Karolis Boromiejus, šv. Ignacas Lojola ir daugelis kitų. Šv. Pranciškus Bordžija eidavo išpažinties net du kartus per dieną. Jei pasauliečiai negali pakęsti pasirodyti savo mylimiesiems išteptu veidu, tai ko stebėtis, kad Dievą mylinčios sielos stengiasi vis labiau apsivalyti, kad taptų malonesnės savo mylimojo Viešpaties akyse! Neketinu reikalauti, kad tie, kurie praktikuoja dažną Komuniją, eitų išpažinties kiekvieną kartą ją priimdami; tačiau teisinga, kad jie eitų išpažinties du kartus ar bent kartą per savaitę, taip pat tada, kai sąmoningai nusikalsta.
