ŠEŠTOJI VIZIJA
Kristaus auka ir Bažnyčia
Po šių dalykų pamačiau ant kryžiaus kabantį Dievo Sūnų ir minėtą moters atvaizdą, kuris rodėsi lyg vaiskus švytėjimas, ateinantis iš senovės. Dieviška jėga ji buvo nuvesta pas Jį ir pakilo į viršų taip, kad buvo apšlakstyta krauju iš Jo šono; ir tokiu būdu Dangiškojo Tėvo valia ji buvo sujungta su Juo linksmose sužadėtuvėse ir kilniai apdovanota Jo kūnu ir krauju.
Išgirdau balsą iš dangaus, sakantį Jam: „Tebūna ji, Sūnau, tavo nuotaka mano tautai atkurti; tebūna jai motina, atgaivinanti sielas per išganymą Dvasia ir vandeniu.“
Šiam vaizdui stiprėjant pamačiau altorių, prie kurio ji dažnai artindavosi, o prisiartinusi kas kartą pamaldžiai žvelgusi į savo kraitį ir kukliai jį rodžiusi Dangiškam Tėvui bei Jo angelams. Taigi, kai kunigas, apsivilkęs šventais drabužiais, priėjo prie to altoriaus švęsti dieviškųjų paslapčių, pamačiau, kad angelai iš dangaus atnešė didelę ramią šviesą, kuri spindėjo aplink altorių tol, kol baigėsi šventosios apeigos ir kunigas nuo jo pasitraukė. Kai buvo perskaityta taikos evangelija ir konsekravimui paruošta atnaša buvo padėta ant altoriaus, o kunigas giedojo Visagalio Dievo šlovinimo giesmę „Šventas, Šventas, Šventas, Viešpats kareivijų Dievas“, kuria pradedamos šventos slėpinio apeigos, staiga atsivėrė Dangus ir ant atnašos nusileido liepsnojantis ir neapsakomas švytėjimas, ją panardinęs šviesoje taip, kaip saulė apšviečia viską, ką apšviečia savo spinduliais. Ir taip ją apšviesdamas, švytėjimas iškėlė ją aukštai į slaptas Dangaus vietas ir tada pakeitė ją ant altoriaus, kaip žmogui įkvepiant kvapą ir vėl jį išleidžiant; ir taip atnaša tapo tikru kūnu ir krauju, nors žmogaus akyse ji atrodė kaip duona ir vynas.
Man žvelgiant į šiuos dalykus staiga mano akyse tarsi veidrodyje pasirodė mūsų Išganytojo, Dievo Viengimio Gimimo, Kančios, palaidojimo, Prisikėlimo ir Žengimo į dangų simboliai, kaip tai nutiko Dievo Sūnui Jam būnant žemėje. O kai kunigas sugiedojo nekaltojo Avinėlio giesmę „Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes“ ir pasirengė priimti Šventąją Komuniją, liepsnojantis švytėjimas pasitraukė į Dangų; ir jam užsivėrus, išgirdau iš ten balsą, sakantį: „Valgykite ir gerkite mano Sūnaus Kūną bei Kraują, kad panaikintumėte Ievos nusižengimą ir būtumėte sugrąžinti į kilnų paveldą.“ Kitiems žmonėms artinantis prie kunigo, kad priimtų sakramentą, aš mačiau juose penkis buvimo būdus. Vieni buvo ryškaus kūno ir ugningos sielos, kiti atrodė blyškaus kūno ir apsiniaukusios sielos, kai kurie buvo plaukuoto kūno ir nešvarios sielos, nes ji buvo persmelkta žmogiškais nešvarumais, kitų kūnus supo aštrūs spygliai ir sielos raupsai, dar kitų kūnas atrodė kruvinas, o sielos nešvarios, kaip suiręs lavonas. Ir visi jie priėmė tuos pačius sakramentus; ir jiems tai darant, vienus maudė ugningas švytėjimas, tačiau kitus gaubė tamsus debesis.
Kai šios paslaptys baigėsi, kunigui pasitraukus nuo altoriaus, rami šviesa iš dangaus, kuri, kaip jau sakyta, buvo nušvietusi viską aplink altorių, vėl buvo sugrąžinta į slaptas dangaus vietas.
