Įžengdami į Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtą mėnesį, tyrinėjame paslaptį, kuri yra tiek sena, tiek svarbi: Širdį, kuri vis dar kraujuoja.
Pradėkime Šv. Rašto žodžiais iš Evangelijos pagal Joną 19 skyriaus 34 eilutės:
„Tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“.
Tai nebuvo įprastas sužeidimas. Tai buvo pačios Kristaus širdies – išgelbėjimo šaltinio, gailestingumo versmės ir meilės versmės – atvėrimas.
Per kančią Jėzaus Širdį pervėrė ne tik kareivio ietis, bet ir visos žmogiškosios nuodėmės bei atmetimo svoris. Jo Širdį draskė sielvartas, apleido draugai, tyčiojosi priešai ir prislėgė pasaulio sugedimo našta.
Šią kančią gražiai aprašė šv. Bernardas iš Klervo:
„Nėra žaizdos, kuri taip skaudintų Jėzaus Širdį, kaip žmonių aklumas ir nedėkingumas.“
Švenčiausioji Širdis nėra tik atvaizdas ar simbolis – tai gyva, pašlovinta Širdis, vis dar sužeista, vis dar kraujuojanti, vis dar deganti meile pasauliui, kuris pernelyg dažnai nuo jos nusigręžia.
Jėzaus Švenčiausioji Širdis yra krikščioniškojo slėpinio centras. Tai ne poetinė metafora – tai tikra, plakanti Dievo Sūnaus Širdis, dabar pašlovinta danguje ir esanti Eucharistijoje.
Dievas savo gailestingumu leido savo žmonėms šią tiesą pamatyti savo pačių akimis Eucharistijos stebukluose - realiose, apčiuopiamose akimirkose, kai Švenčiausioji Širdis tampa regima.
Bažnyčios užrašyti eucharistiniai stebuklai galingai atskleidžia tarp mūsų esančios gyvos, plakančios Kristaus Širdies tikrovę.
Štai keli pavyzdžiai:
Lančiano stebuklas, Italija (VIII a.): Vienas kunigas, abejojęs Tikruoju Buvimu, per Mišias pamatė, kaip ostija virsta tikru kūno audiniu, o vynas – krauju. XX a. septintajame dešimtmetyje atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad tas kūno audinys yra žmogaus širdies raumuo – miokardas - su AB kraujo grupe, atitinkančia kraujo grupę kituose eucharistiniuose stebukluose.
Stebuklas Buenos Airėse, Argentinoje (1996 m.): Konsekruota ostija, rasta išmesta, ėmė regimai virsti kruvinu audiniu. Atlikus mokslinę analizę buvo patvirtinta, kad tai gyvas žmogaus širdies audinys - vėlgi iš miokardo, patyręs didelį skausmą, su uždegimo požymiais, tarsi nuo kankinimų.
Stebuklas Santareme, Portugalijoje (XIII ir XX a.): XIII a. moteris dėl kilusių abejonių namo parsinešė konsekruotą ostiją. Ostija kraujavo ant korporalo, palikdama dėmę, kuri išliko šviežia šimtmečius. 1996 m. tame pačiame mieste vėl pradėjo kraujuoti kita ostija – tai galingas liudijimas, kad Kristaus Širdis vis dar yra tarp mūsų, vis dar aukojasi, vis dar yra sužeista.
Tai ne mitai. Tai moksliškai ištirti, istoriškai dokumentuoti, Bažnyčios patvirtinti eucharistiniai stebuklai, atskleidžiantys tą pačią tiesą:
Švenčiausioji Jėzaus Širdis yra gyva ir yra Švenčiausiajame Sakramente.
Šv. Margarita Marija Alakok , kuriai Jėzus apreiškė savo Švenčiausiąją Širdį, rašė: „Mačiau Jo Širdį, visą degančią meile žmonėms, ir jaučiau, kaip ji dega troškimu taip pat būti mylima.“
Šv. Gertrūda Didžioji sakė: „Jėzaus Širdis yra labiausiai mylinti Širdis, kada nors plakusi žmogaus krūtinėje.“
Popiežius Pijus XII pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai pavadino „tobula visos Evangelijos santrauka“, atskleidžiančia Dievo gailestingumą ir teisingumą viename.
Šv. Jonas Paulius II sakė: „Kristaus Širdis yra gailestingumo ir meilės šaltinis. Ji yra atvira Dievo širdis, apkabinanti visą pasaulį“.
Popiežius Leonas XIII teigė: „Nėra tokios žaizdos, tokio sielvarto, tokio Švenčiausios Širdies skausmo, kuris nebūtų Dievo meilės žmonijai matas...“
Šv. Faustina Kowalska, Dievo Gailestingumo mistikė, rašė, kad Jėzus pasakė: „Mano Širdis perpildyta didžiulio gailestingumo sieloms, ypač nusidėjėliams“.
Švenčiausioji Širdis yra dieviškosios meilės ir žmogiškosios kančios susitikimo vieta – Širdis, vis dar sužeista atmetimo, bet visada atvira ir kviečianti.
Kodėl Švenčiausioji Širdis vis dar kraujuoja?
Todėl, kad Kalvarijos žaizdos nėra tik istorinės - jos tęsiasi su kiekviena šventvagyste, išdavyste ir šaltu abejingumu.
Jėzaus kančia nesibaigė Kalvarijoje. Taip, jos malonė išlieka, bet išlieka ir jos skausmai. Kiekviena nuodėmė prieš Jo meilę, kiekvienas Jo tiesos atmetimas sužeidžia Jo Širdį.
Šv. Alfonsas Liguoris rašė: „Kai galvoju apie Jėzaus Širdį Jo kančios metu, nerandu žodžių savo sielvartui išreikšti.“
Popiežius Benediktas XVI mokė: „Dievo Širdis yra Tėvo, mylinčio meile, stipresne už mirtį, Širdis“.
Tačiau šią meilę giliausiai sužeidžia išdavystė ir apostazė.
Šiandien ta išdavystė yra ne tik asmeninė – kartais ji būna sisteminė. Kristaus Širdis iš naujo perduriama pačioje Bažnyčioje. Šie sužeidimai šiandien matomi įvairiais būdais:
- Kai katalikai priima Eucharistiją sunkios nuodėmės būsenoje, be išpažinties ar tikros atgailos, tarsi Kristaus Kūnas būtų paprasta duona.
- Kai į Mišias žiūrima atsitiktinai, su nepagarbia muzika, išsiblaškymu ar net sąmoningais piktnaudžiavimais, kurie užgožia šventumą.
- Kai kunigai ar vyskupai prieštarauja Bažnyčios mokymui moralės klausimais, vesdami tikinčiuosius į sumaištį ar nuolaidžiavimą.
- Kai tiesa sušvelninama, kad neįžeistų, ir nuodėmė nebeįvardijama, bet įteisinama.
- Kai tokios pamaldumo apeigos kaip Švenčiausiosios Širdies ar Eucharistijos adoracija atmetamos kaip pasenusios ar sentimentalios.
- Kai praktiškai paneigiamas Tikrasis Buvimas, nes tabernakuliai paslepiami, priklaupimai pamirštami ir pagarba pamažu išnyksta.
- Kai dėl susiskaldymo ir papiktinimų Bažnyčioje daugelis praranda tikėjimą arba visiškai jo atsisako.
Kiekviena iš šių problemų yra ne tik problema – tai žaizda gyvojoje Kristaus Širdyje.
Ir kiekviena jų smogia į Širdį, kuri vis dar dega gailestingumu, vis dar trokšta šventumo, vis dar šaukia: „Ar mylite mane?“
Kaip paguosti šią sužeistą Širdį?
Per atgailą - senovinį, šventą meilės aktą.
Jėzus paprašė švč. Margaritos Marijos Pirmųjų Penktadienių pamaldumo - kad devynis pirmuosius penktadienius iš eilės Jo Širdies garbei Šventoji Komunija būtų priimama malonės būsenoje. Tai nėra prietaras, -- tai išgydymo kelias.
Šv. Jonas Paulius II ragino: „Atlikite atgailos darbus, kad mūsų meilė pagydytų Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai padarytas žaizdas.“
Galingi yra visai paprasti veiksmai, pvz:
- Tyloje praleistas laikas priešais Švenčiausiąjį Sakramentą,
- Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija,Kasdienių aukų ar rožinio aukojimas kaip atgaila,
- ištikima meilė kitiems, net jei tai mums kainuoja.
Šie veiksmai užpila balzamo ant vis dar kraujuojančios Širdies ir atveria mus malonei bei perkeitimui.
Net sirgdamas ir kentėdamas šv. Klodas Kolombjeras, šv. Margaritos Marijos dvasinis vadovas, aukojo savo gyvybę už Jėzaus Širdį. Kartą jis pasakė:
„Kokia laimė mirti ant Švenčiausiosios Širdies rankų! Ši Širdis, tokia mylinti, tokia ištikima, tokia dosni, niekada neatstūmė atgailaujančio nusidėjėlio“.
Jis mirė jaunas, bet ne be reikalo. Jo aukos ir pamokslavimas paskleidė pamaldumą, kuris dabar apima visą pasaulį. Jis žinojo meilės kainą – ir vertę, kai ją sugrąžiname aukodami patys.
Todėl šiandien jūsų klausiu: Ar būsite Jonu - priglausite galvą prie Kristaus Širdies, priimdami Jo meilę ir aukodami savąją?
O gal būsite Judas – nusigręšite, išduosite tą meilę tylėjimu ar nuodėme?
Jonas pasiliko. Judas pabėgo ir išdavė. Vienas paguodė. Kitas sužeidė. Ir šiandien Bažnyčioje vis dar matome šiuos abu veidus.
Yra ištikimų širdžių, tyliai mylinčių, garbinančių, atitaisančių – ir yra išdavysčių, vėl perveriančių Švenčiausiąją Širdį, pvz:
- Doktrinos painiava
- Nepagarba liturgijoje
- Dvasininkų papiktinimai
- Šaltumas Eucharistijos akivaizdoje
- Tiesos atsisakymas dėl populiarumo ar patogumo
Kiekvienas abejingumas, pagarbos praradimas, kiekvienas tiesos iškraipymas yra dar vienas išdavystės bučinys. Ir vis dėlto Jėzus ir toliau myli. Toliau laukia. Toliau kraujuoja.
Šį birželį, pagerbdami Švenčiausiąją Širdį, pagalvokite apie asmeninį atgailos aktą.
Aplankykite Jį adoracijoje.
Pasimelskite už tuos, kurie sužeidė Jo Širdį.
Ir atminkite, kad Širdis, kuri kraujavo ant Golgotos, vis dar kraujuoja dėl jūsų, vis dar jus myli, vis dar laukia.
Užbaikime atgailos malda:
Švenčiausioji Jėzaus Širdie,
pasitikiu Tavimi.
Užgydyk nuodėmės padarytas žaizdas,
paguosk savo skaudančią Širdį,
ir įžiebk manyje degančią meilę,
kuri niekada neatvės.
Amen.
Dėkojame, kad klausotės „Ganytojo balso“. Tegul Švenčiausioji Jėzaus Širdis laimina ir saugo jus šį mėnesį ir visada.
