Kun. Michaelas Muelleris, C.S.S.R gimė 1825 m. gruodžio 18 d. Vokietijoje. Tapęs vienuoliu redemptoristu jis 1851 m. buvo išsiųstas į JAV. Į kongregaciją jis įstojo degdamas ugninga apaštalavimo dvasia ir dideliu uolumu dėl sielų išganymo. Jis nebuvo apdovanotas pamokslavimo iškalba, taip reikalinga misionieriui, tačiau tą užsidegimą jis panaudojo rašydamas. Apie 1860 m. jis pradėjo savo kūrybą įvairiais asketiškais kūriniais, tokiais kaip „Šventoji Eucharistija, didžiausias mūsų lobis“. Jo raštų dėka redemptoristai tapo geriau žinomi šioje šalyje. Tiesą sakant, dėl jo meistriškų katekizmų ir ypač devynių tomų serijos „Dievas, žmonijos mokytojas“, Michaelo Muellerio vardą tapo įprasta girdėti parapijų klebonijose. Daugiau nei trisdešimt penki jo sukurti kūriniai padarė jį vienu iškiliausių ir plačiausiai skaitomų teologų Amerikoje.
Dėl tikėjimo gynimo ir tokių knygų kaip „Už Katalikų Bažnyčios tikrai nėra išganymo“ bei dėl viešų diskusijų spaudoje su liberalizmo dvasia užsikrėtusiais katalikais paulistais tėvas Michaelas Muelleris buvo nutildytas savo paties ordino vyresniųjų. Ištvėręs keletą mėnesių varginusią ligą, ištikimas, didvyriškas Tikėjimo gynėjas baigė savo laikinąjį gyvenimą 1899 m. rugpjūčio 28 d. Atrodo labai derama, kad tai įvyko didžiojo Bažnyčios daktaro šventojo Augustino šventėje, kuris rašė:
Niekas, nesantis Katalikų Bažnyčioje, negali būti išganytas. Nepriklausydamas Katalikų Bažnyčiai jis gali turėti viską, išskyrus išganymą. Jis gali turėti garbę, gali turėti krikštą, gali turėti Evangeliją, jis gali tikėti ir skelbti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu; bet jis negali rasti išganymo niekur kitur, tik Katalikų Bažnyčioje.
