Benediktas Narsietis – tai lietuvio parapijos kunigo slapyvardis.
Kaip skelbiama Ncregister.com, šiais metais keli mokslininkai (Bradas Vermurlenas ir Markas D. Regnerusas iš Teksaso universiteto Austine bei Stephenas Cranney iš Bayloro universiteto) JAV atliko 1036 katalikų kunigų apklausą (2021 Survey of American Catholic Priests), sudarytą iš 54 klausimų. Panaši apklausa buvo daroma 2002 m., todėl pastebėta, jog po 2000-ųjų metų įšventinti kunigai yra kur kas konservatyvesni nei vyresnio amžiaus kunigai. Apklausos duomenys buvo paskelbti lapkričio 1 d.
Tyrimo bendraautorius Bradas Vermurlenas išskyrė dvi pagrindines dvasininkų grupes: labiau konservatyvius, kurie buvo įšventinti prieš 1960 m., ir labiau liberalius, įšventintus tarp 1960-1970 m.
Laipsniškas konservatyvių nuostatų turinčių dvasininkų skaičius ėmė augti tarp įšventintųjų po 2000-ųjų. Pavyzdžiui, jaunesni kunigai žymiai rečiau pritaria moterų įšventinimui į diakones ar kuniges, celibato panaikinimui.
Anketos duomenys atskleidžia, kad didėja gyvenimu nepatenkintų kunigų skaičius. 2002 m. darytoje apklausoje patenkintų gyvenimu kunigų buvo 71 procentas, 2021 m. tokių buvo 62 procentai. Dabartiniu metu didžioji dalis kunigų kritiškai vertina ir Katalikų Bažnyčios būklę.
Į klausimą, ar Jėzus Kristus yra vienintelis kelias į išganymą, naujausioje anketoje žymiai daugiau kunigų pritarė tvirtai nei per apklausą, darytą 2002 m. Tam pritarė 82 procentų konservatyvias pažiūras turinčių dvasininkų. Liberalių dvasininkų tarpe tik 40 procentų kunigų tvirtai pritarė Jėzaus Kristaus išskirtinumui.
2021 m. apklausoje kur kas daugiau kunigų nei 2002 m. pritarė teiginiams, jog nesantuokinis seksas, abortas, kontracepcija, homoseksualus elgesys, eutanazija ir masturbacija yra nuodėmė.
Tyrimas atskleidė, jog jauni kunigai yra labai kritiškai nusistatę popiežiaus Pranciškaus atžvilgiu. Tik 20 procentų kunigų, įšventintų po 2010 m. ar vėliau, labai pritaria Pranciškui. 49,8 procentų labai arba iš dalies nepritaria Pranciškui.
Šis tyrimas leidžia manyti, jog Pranciškaus ir kitų liberalių vyskupų stumiami sumanymai yra pasmerkti nesėkmei, kadangi neturi daugumos dvasininkų laisvo ir teigiamo pritarimo. Laužyti kunigų ir tikinčiųjų sąžines – atrodytų, pasenęs metodas, svetimas laikmečio vertybėms, tačiau vis dar naudojamas. Nepadės čia jokie klusnumo ar teisinio autoriteto kriterijai, jei tikinčios širdys nematys prasmės ir protingo pagrindimo Kristaus mokymo ir Bažnyčios tradicijos šviesoje.
Šis tyrimas parodo stiprią tendenciją, jog Pranciškus vis labiau praranda sielas ir vis labiau darosi instituciniu vadovu, kuris dar turi kažkokią galią primesti, bet neturi galios įtikinti, patraukti ir sulaukti pritarimo.
