Viskas, su kuo susiduriame šiame pasaulyje, yra galutinis Adomo ir Ievos nuopuolio rezultatas. Viskas. Nėra jokio moralinio ar teologinio dalyko, kurio nebūtų galima sieti su jų nuopuoliu, kuriuo prarasta malonė. Pavyzdžiui, Pradžios knygos 3 skyriaus pradžioje gyvatė kalbėjosi su Ieva, o ji leido sau – iš smalsumo – užmegzti dialogą. O po to, kai gyvatė įtikino ją nuskinti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, Pradžios 3, 6 rašoma:
„Moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.“
Čia Ieva pasiduoda jausmingumui. Jos jausmai buvo pamaloninti, kai ji žvelgė į vaisių. Reikėtų paklausti, kodėl ji apskritai buvo prie medžio. Ikonografiškai gyvatė dažnai vaizduojama esanti medyje, kai kalbasi su Ieva. Logiškai mąstant, kadangi Adomas ir Ieva buvo sukurti tobulo teisingumo būsenoje ir kadangi Adomas liepė jai nevalgyti to vieno medžio vaisių, Ieva neturėjo teisės būti šalia jo. Ir vis dėlto ji ten buvo.
Taigi, jai būnant arti nuodėmės, greičiausiai paskatintai smalsumo, velnias paspendė spąstus. Ir ką jis padarė? Jis paprasčiausiai uždavinėjo klausimus – pirmasis buvo melagingas: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“
Ieva jau žinojo, kad draudžiamas tik vienas medis – taip jau atsitiko, kad tai buvo medis, kuriame kabojo gyvatė, – o kadangi Ieva taip pat turėjo apšviestą intelektą, ji būtų atpažinusi melą kaip melą. Štai kodėl ji teisingai atsako pataisydama:
„Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“
Šiuolaikinis raginimas užmegzti dialogą su pasauliu, kūnu ir velniu yra sielų pražūties sirenų šauksmas. Ievos atsakas turėjo būti pokalbio pabaiga, nes į melą buvo atsakyta tiesa. Tačiau tai nebuvo pokalbio pabaiga – ir juo nesibaigs nei daugybė tarpreliginių dialogų, nei „priėmimo ir supratimo“ sesijos su vaivorykštės judėjimu, nei jis baigsis, jei Vatikanas priims kardinolo Cocopalmerio pasiūlymą leisti atvirą dialogą su pasmerkta organizacija, vadinama masonerija.
Šios savaitės pradžioje National Catholic Register pranešė, kad kardinolas Cocopalmerio, Milano arkivyskupas Mario Delpini, pranciškonų teologas tėvas Zbigniewas Sucheckis ir Popiežiškosios teologijos akademijos prezidentas vyskupas Antonio Staglianò atstovavo Katalikų Bažnyčiai susitikime su masonais, kuriame buvo diskutuojama apie Katalikų Bažnyčią ir masoneriją. Pasak Register, kunigas Cocopalmerio sakė, kad, jo nuomone, per pastaruosius 50 metų tarp masonerijos ir Bažnyčios įvyko „abipusio supratimo evoliucija“.
Be to, Register pranešė:
„Arkivyskupas Delpini, kuris į susitikimą atvyko pavėlavęs 45 minutes, pristatė konferenciją pabrėždamas, kad dialogas su slaptąja draugija yra svarbus, nes „galbūt ne visi yra gilinęsi į temą apie tokią senovinę ir prestižinę organizaciją, kurią visada gaubė paslapties ir įtarumo aura“.“
Didžiausios pagal kunigų ir pasauliečių skaičių Europos vyskupijos vyskupas sakė, kad konferencijos šeimininkai – Italijos vyskupų konferencijos patvirtinta privati asociacija Socialinių–religinių tyrimų ir informacijos grupė – tęsė „pokalbius ir dialogą“ su masonų ložėmis, tačiau pridūrė, kad tikslas nėra „išteisinimas“. Jis sakė, kad veikiau siekiama „skatinti žmonių pokalbius, kad būtų galima pažinti vieni kitų požiūrius, užfiksuoti jų sutapimą ar išsiskyrimą“. Aišku, pridūrė jis, „ši konferencija nėra baigiama kokiu nors galutiniu dokumentu“.
Susitikimo dalyviai – ir katalikai, ir masonai – aptarė galimybę panaikinti katalikų masonų ekskomuniką ir netgi skundėsi, kad jiems neleidžiama priimti šventosios Komunijos.
Tačiau, kaip ir Ievos atveju, jie net neturėjo ten dalyvauti!
Pagal pačią pirmąją popiežiaus Klemenso XII 1738 m. paskelbtą encikliką apie masoneriją, pavadintą In Eminenti, masonerija visomis savo formomis ir bet kokiu pavadinimu „turi būti pasmerkta ir uždrausta, ir dabartine mūsų konstitucija, galiojančia amžinai, mes ją smerkiame ir draudžiame“. Šis „amžinas“ pasmerkimas negali būti ir niekada nebuvo atšauktas. Šiuo pasmerkimu popiežius Klemensas XII visiškai aiškiai nurodė, kad niekas, rizikuodamas automatine ekskomunika, negali turėti JOKIŲ kontaktų su masonais. Jame sakoma:
„Todėl griežčiausiai ir dėl švento paklusnumo įsakome visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo to, kokios būklės, laipsnio, luomo, ordino, orumo ar pirmumo, dvasininkams ar pasauliečiams, net ir tiems, kurie turi teisę į konkretų ir individualų paminėjimą, kad niekas, jokia dingstimi ar dėl jokios priežasties, nedrįstų ir nesugalvotų stoti, propaguoti ar remti šių minėtų Liberi Muratori ar frankų masonų draugijų, ar kaip kitaip jos bebūtų vadinamos, arba priimti jas savo namuose ar būstuose, arba jas slėpti, būti įrašytas į jų gretas, prisijungti prie jų, būti kartu su jomis, suteikti joms įgaliojimus ar leidimą susirinkti kitur, bet kokiu būdu joms padėti, bet kokiu būdu atvirai ar slaptai, tiesiogiai ar netiesiogiai, pats ar per kitus patarti, paskatinti ar paremti. Jie taip pat neturi raginti kitų asmenų, sakyti jiems, įkalbinėti ar įtikinėti juos būti įrašytais į tokias draugijas ar būti įskaičiuotais į jų skaičių, dalyvauti jose ar kaip nors joms padėti; bet privalo visiškai nesiartinti prie tokių draugijų, kompanijų, susirinkimų, susitikimų, kongregacijų ar konventų, gresiant visų minėtų žmonių ekskomunikai, kuri gresia už patį veiksmą, nereikalaujant jokio atskiro pareiškimo, ir nuo kurios niekas negali gauti išrišimo, išskyrus mirties valandą, nebent tik per mus pačius arba tuometinį Romos popiežių.“
Po 100 metų popiežius Leonas XII priminė ir pakartojo šį pasmerkimą, naudodamas tą pačią formulę, kuri vėliau Vatikano I Susirinkime buvo nustatyta neklaidingam dekretui paskelbti. Jo enciklikoje Quo Graviora paskelbti tokie potvarkiai:
„Vis dėlto, kad nebūtų galima sakyti, jog kažkas, kuo Mes lengvai galėtume atremti kurstymą ir užčiaupti burną melagingiems kaltinimams, buvo Mūsų neapdairiai apleista, prieš tai buvo išklausytas kelių Mūsų Garbingųjų Brolių, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, patarimas. Nusprendėme šiuo laišku in forma specifica patvirtinti tą pačią pirmiau žodis žodin įterptą Mūsų Pirmtako konstituciją, kuri atitinkamai laikoma griežčiausia ir veiksmingiausia. Remdamiesi tikru žinojimu ir Mūsų Apaštališkosios valdžios pilnatve, šio Laiško tekstu tą Konstituciją patvirtiname, sustipriname, atnaujiname visuose dalykuose ir dėl visų dalykų taip, tarsi ji būtų buvusi paskelbta pirmiausia Mūsų pačių iniciatyva, Mūsų valdžia ir Mūsų vardu, ir norime bei nutariame, kad ji turėtų amžiną galią ir veiksmingumą.“
Taigi popiežiaus Klemenso XII enciklika masonerija buvo pasmerkta „amžiams“, o popiežiaus Leono XII enciklika, pasitelkusi visą popiežiaus autoritetą, paskelbė, kad tas pasmerkimas turi „amžiną galią ir veiksmingumą“. Tai reiškia, kad pats susitikimas su šiais masonais yra ekskomunikos nusikaltimas, „užtraukiamas pačiu veiksmu, nereikalaujant jokio atskiro pareiškimo“. Toks galutinumas yra ne mažiau galutinis nei Dievo potvarkis nevalgyti vaisiaus nuo pažinimo medžio, ir vis dėlto dabar atsiranda gyvačių, kurios skelbia gudrų melą, klausdamos: „Ar tikrai Dievas pasakė...?“
Pradžios knygos antrame skyriuje, prieš pat Dievui užmigdant Adomą giliu miegu, kad galėtų iš vieno Adomo šonkaulio sukurti Ievą, skaitome: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti.“
Ieva žinojo apie įsakymą nevalgyti vaisiaus, nes Adomas jai perdavė, ką Dievas pasakė. Štai kodėl gyvatė galėjo jos, bet ne Adomo, paklausti: „Ar tikrai Dievas pasakė...?“ Adomas turėjo žinias iš pirmų lūpų ir galėjo atsakyti remdamasis žiniomis iš pirmų lūpų, o tai reiškia, kad gyvatė negalėjo Adomo širdyje įskelti abejonės sėklos. Tačiau Ieva, kuri apie įsakymą buvo girdėjusi tik iš antrų lūpų, galėjo suabejoti, nes Dievas jai to tiesiogiai neįsakė.
Taigi šie prelatai, raginantys pradėti neįmanomą dialogą su masonais – dialogą, už kurį gresia dvasinė mirtis – automatinė ekskomunika, – patys atsidūrė Edeno gyvatės vaidmenyje, siūlydami tikintiesiems tą patį klausimą: „Ar tikrai Bažnyčia pasakė, kad negalima bendrauti su niekuo, kas nėra katalikas?“ Mūsų atsakymas – pakartoti tą patį popiežių mums pateiktą pasmerkimą, kad mums leidžiama bendrauti su daugeliu tų, kurie nėra katalikai, bet, gresiant ekskomunikai, negalime bendrauti su masonais. Į tai šios gyvatės atsakys: „Jūs nebūsite ekskomunikuoti! Argi mes nesame Bažnyčios atstovai? Argi Šventasis Tėvas enciklikoje neragino siekti atviros brolybės? Argi jis neatvėrė kelio palaiminti tas poras, kurių nuodėmės šaukiasi dangaus keršto? Ne, jūs nebūsite ekskomunikuoti, bet būsite vertinami kaip didieji tiltų statytojai ir gailestingumo tarpininkai, o Bažnyčioje būsite priskiriami prie didžių tikinčiųjų!“
Ir tie, kurie jau atsidūrė arti to konkretaus medžio – dialogo su blogiu medžio, – pamatys, kad jo vaisiai yra gardūs, ir valgys juos.
