Vysk. Marianas Eleganti
Vysk. Marianas Eleganti

Kaip matome, ten, kur mažėja palaikymas krikščionių tikėjimui, įsigali baimė ir neracionalumas. Meilės ir pakantumo resursai čia greitai išnaudojami ir virsta į agresiją ir neapykantą. Bažnyčia pirmiausia yra ne valstybės tarnaitė, o Kristaus Nuotaka, Jo sakramentų tarpininkė ir dalytoja.

Ji negali sakramentinio gyvenimo paversti sudėtingu ir neprieinamu tikintiesiems besiremdama grynai sekuliariu išskyrimo kriterijumi. Praėjus dviem COVID pandemijos metams yra pagrindo baimintis, kad taikytos priemonės pridarė daugiau žalos nei davė naudos. Ir tam nesimato galo.

Pažadų nebuvo laikomasi, žadėtasis „išgelbėtojas“ nesugrąžino mūsų pažinotos normalybės. Dabar visiškai aišku, kad vadinamasis populiacijos bandos imunitetas negali būti pasiektas skiepijimu. Mes turėsime gyventi su virusu. Alternatyvūs ir nekenksmingi gydymo būdai vis dar boikotuojami. Atrodo, kad galutinai prarasime savo laisvę ir tarpusavio socialinį ryšį. Po dviejų COVID metų esame labai blogoje situacijoje.

Bažnyčia turi liautis aukoti sakramentų prieinamumą ir skirstyti tikinčiuosius dėl sekuliarių kriterijų, kurie Jai svetimi. Jai turi būti nepriimtina, kad daugybė tikinčiųjų lieka už durų dėl gana šališkų politinių priemonių, nors Kristus juos visus kviečia Jį lankyti bažnyčiose. Bažnyčia negali derėtis su valstybe dėl Jos sakramentų dalijimo, o tada griežtai įgyvendinti atitinkamas priemones bažnyčiose savo vardu. Ji išganymo vykdytoja, o ne sveikatos policininkė. Tikintieji patys gali nuspręsti už save, kur jiems eiti ir kaip save saugoti.

Leonas Didysis rašė, kad visos šiame pasaulyje regėtos Jėzaus savybės atsidūrė sakramentuose. Bet ką dabar mūsų Viešpats pasakytų apie tokį Bažnyčios elgesį? Ar Jis duotų savo leidimą? Galima tuo abejoti.

Tai paliečia daugybę tikinčiųjų, kuriems egzistenciškai – dvasiškai ir fiziškai – reikia, kad Jėzus aplankytų juos per sakramentus. Jie iš Jėzaus tikisi lengvo išėjimo nuteisintame tikėjime. Tačiau mes apsunkiname jiems kelią pas Jį.

Jie nemeta iššūkio Dievui, o kaip tik tikisi Jo apsaugos ir palaiminimo kiekvienoje situacijoje. Jeigu Jis suskaičiavo visus mano galvos plaukus (Lk 12, 7; Mt 10, 30) ir joks žvirblis nekrenta nuo šakos be Jo valios (Mt 10, 29), galiu viltis, kad net šios pandemijos metu esu Jo rankose ir niekas neįvyksta be Jo valios.

Pirmieji sestadieniai

Tai visiškai keičia būdą, kuriuo tvarkausi su dabartiniais iššūkiais. Net tas, kuris pavyzdingai laikosi visų saugumo rekomendacijų, neturi kito saugumo garanto kaip tik atsidavimo į Dievo rankas. Kas būtų nutikę, jeigu visa krikščionija būtų suintensyvinusi savo sakramentinį gyvenimą (išpažintis, Šv. Mišios, Šv. Komunija, adoracija) vietoje to, kad jį pristabdytų? Aš įsitikinęs: krikščionija būtų buvus išgirsta. Koks tai būtų tikro Jėzaus Kristaus buvimo Šventojoje Eucharisitjoje liudijimas! Juk tikintieji kiekvieną dieną tikisi Dievo intervencijos, kai stebi duonos perkeitimą į Kristaus Kūną per kunigo tariamus žodžius, ir ji įvyksta.

Kasdien girdime Šv. Rašto skaitinius, kuriuose pasakojama apie tikėjimo liudijimus ir po jų sekančias Dievo intervencijas, bet šiuo metu mes neturime sukaupę tokio tikėjimo, galinčio iššaukti Dievo įsikišimą.

Į galvą ateina izraelitai dykumoje (Sk 21, 4-9), kurie, sugelti ugningų žalčių, tam, kad išliktų gyvi, turėjo pažvelgti į Mozės pastatytą varinį žaltį ir taip atlikti tikėjimo aktą, kurio reikalavo Dievas (tai pakelto nuo žemės, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus alegorija (Jn 3, 14)). Taip pat prisiminkime penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis (Jn 6, 9), kurias padaugino Jėzus, norėdamas pamaitinti didelę minią, kad žmonės, keliaudami namo, nenumirtų nuo išsekimo. Prisiminkime ir kraujoplūdžiu sirgusią moterį (Mk 5, 25-34), norėjusią paliesti Jėzaus apsiaustą, nes iš Jėzaus sklido visus gydanti galia: „Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.“ (Lk 6, 19) Bet ar Šventoji Eucharistija nėra Kristaus Kūnas?

Pirmieji sestadieniai

Taip pat prieš akis iškyla neseniai man papasakotas epizodas iš šv. Jono Bosko gyvenimo, kuomet jis pažadėjo savo auklėtiniams, kad jeigu tik jie bus malonės būklėje, neužsikrės, nors tuo metu jie rūpinosi sergančiais žmonėmis ir neturėjo jokios kitos apsaugos kaip tik pasitikėjimą Dievu ir šventojo pažadu.

Kaip paskutinį pavyzdį norėčiau pateikti Marselio vyskupą, išlaisvinusį savo miestą nuo maro. Jis, patikėjęs jaunos mistikės (Anne‘os Madeleine Remusat) vizija, paaukojo miestą Švč. Jėzaus Širdžiai ir mieste staiga pasibaigė ten siautusi maro epidemija.

Evangelijoje pagal Morkų (Mk 16, 18) skaitome, jog Jėzus pažadėjo savo mokiniams, kad net mirtini nuodai jiems nepakenks, nes ar mes mirsime, ar gyvensime, sprendžia Dievas. Tačiau Jėzus darė stebuklus tik ten, kur žmonės turėjo tikėjimą ar bent jau jo užuomazgas. Būtent todėl jis kartojo ir kartojo: Jūsų tikėjimas jus išgelbėjo!

Kur Jis nerasdavo tikėjimo, palikdavo žmones sau patiems ir padarydavo labai nedaug stebuklų, kaip kad Nazarete. Galbūt kelias, kurį pasirinko mūsų dienų Bažnyčia, atspindi Jos dvasinę būklę. Faktas, kad daugybės tikinčiųjų „sensus fidelium“ yra atitolęs nuo dabartinės Bažnyčios, man, kaip vyskupui, yra proga susimąstyti.

Valstybės ir Bažnyčios atsakingieji asmenys nuvertina dvasinę kančią tikinčiųjų, kurie iki dabar reguliariai priimdavo sakramentus. Jų tikėjimas jiems sako, kad mes visada Dievo rankose ir kad niekas nenutinka be Jo valios ir leidimo. Todėl idėja, kad priimdamas Komuniją gali užsikrėsti, jiems, švelniai tariant, atrodo keista. Jie ją atmeta. Ir argi ne tikėjimas – mažas kaip garstyčios grūdelis – atrodo pats neracionaliausias dalykas, kuomet remiantis tokiu tikėjimu prašoma medžiui išsirauti ir pasisodinti jūroje (Lk 17, 5)? Tačiau Jėzus kviečia mus tokiam drąsiam pasitikėjimui Dievu.

Ir paskutinis dalykas: mums vėl ir vėl kartojama, kad Dievas nebaudžia! Argi tai tiesa? Juk pranašų ir Jėzaus lūpomis buvo skelbiama kažkas kito. „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mt 18, 34-35)

Tai nereiškia, kad visi, kurie patiria kančią, ją patiria dėl savo nuodėmių (Jn 9, 1-10, 21). Jėzus tai išaiškino atsakydamas į atvirą savo mokinių klausimą. Bet Jėzus taip pat tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ (Jn 5, 14)

Būtent tai reikėtų skelbti šiuolaikinei visuomenei, kad ji tai prisimintų. Apie tai kalbėjau savo vaizdo įraše pandemijos pradžioje, bet nenaudodamas žodžio „bausmė“. Man atrodo banali ir savaime suprantama tiesa, kad žmonija negali sukilti prieš Dievo įsakymus ir tvarką ir likti nenubausta, nepatirti jokių neigiamų pasekmių. Galų gale, nuodėmė – kaip teigiama posakyje – su savimi atsineša savo „naštą“ ipso facto, t. y. Dievui net nieko nedarant.

Per tikėjimą Jėzumi Kristumi mes įžengiame į bendrystę su Juo. Jis pats liudija mūsų sąžinei, kad Jis yra Tiesa ir Gyvenimas. „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ (Jn 18, 37)

Tiesai mūsų laikais sunku. Jai reikia Jėzaus Kristaus. Bažnyčia taip pat turi iš naujo į Jį atsigręžti ir visko tikėtis tik iš Jo! Kito sprendimo rasti nepavyks.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų