2022 m. spalio 1-2 d. Pitsburge (Pensilvanijoje) laikraščio The Remnant surengtoje konferencijoje žymus kovotojas už katalikų Tradiciją Astanos (Kazachstanas) vyskupas augziliaras Athanasius Schneideris perskaitė pranešimą apie tradicines lotyniškas Mišias ir persekiojimą, kurį jos patiria Romoje ir vyskupijose. Dalinamės svarbiausiomis pranešimo mintimis.
„Galingieji nekenčia to, kas šventa, todėl persekioja tradicines Mišias“, - teigė vyskupas, pridurdamas: „Tačiau mūsų atsakas turėtų būti ne pyktis ir silpnumas, o gilus tikrumas tiesoje, vidinė ramybė, džiaugsmas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda.“
Vyskupo teigimu, Pranciškus, paskelbdamas, kad popiežiaus Pauliaus VI reformuotas apeigynas yra vienintelė unikali Romos apeigyno lex orandi išraiška, „prieštarauja 2000 metų tradicijai visų Romos pontifikų, niekada nerodžiusių tokio griežto nepakantumo“.
„Negalima staiga sukurti naują apeigyną, kaip tai padarė Paulius VI, ir paskelbti jį išskirtiniu Šventosios Dvasios balsu mūsų laikais, o tuo pat metu ankstesnį apeigyną, kuris per mažiausiai 1000 metų beveik nepakito, vaizduoti kaip nepakankamą ir žalingą tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui.“ Tokia argumentacija „neišvengiamai veda prie išvados, kad Šventoji Dvasia prieštarauja pati sau“.
Vyskupas Schneideris teigė sutinkantis su kardinolų Alfredo Ottavianio ir Antonio Baccio dar 1969 m. Trumpame tyrime išsakyta kritika: Pauliaus VI Novus Ordo, be abejonės, susilpnina doktrininį aiškumą dėl Mišių aukos pobūdžio ir gerokai susilpnina sakralumo bei paties kulto kaip paslapties pobūdį. Tuo tarpu tradicinės Mišios pasižymi ir spinduliuoja „puikiu doktrininiu vientisumu ir ritualiniu didingumu“.
Pasak jo, tai paaiškina tradicinių Mišių persekiotojų priešiškumą: „Tradicinių Mišių apeigų tiesos spindesys, sakralumas ir antgamtiškumas kelia nerimą tiems aukštus bažnytinius postus Vatikane užimantiems dvasininkams ir kitiems, kurie priėmė naują revoliucinę teologinę poziciją, artimesnę protestantiškam požiūriui į Eucharistiją ir pamaldas, kuriai būdingas antropocentrizmas ir natūralizmas.“
„Pauliaus VI naujosios Mišios buvo „tikros revoliucijos aktas“, - sakė Schneideris, pažymėdamas, kad jis buvo „pirmasis popiežius per 2000 metų, išdrįsęs padaryti Mišių tvarkos revoliuciją, tikrą revoliuciją“. Galiausiai vyskupas pakvietė tradicines Mišias mylinčius kunigus ir tikinčiuosius nebijoti „liturginės tremties“.
Vysk. Schneideris pateikė istorinę paralelę: „Dabartinis persekiojimas prieš apeigyną, kurį Romos Bažnyčia pavydžiai ir nekeisdama saugojo mažiausiai vieną tūkstantmetį – taigi dar gerokai iki Tridento Susirinkimo, – primena analogišką situaciją, kai buvo persekiojamas katalikų tikėjimo vientisumas arijonų krizės metu IV amžiuje. Tiems, kurie tuo metu nekintamai laikėsi katalikų tikėjimo, didžioji dauguma vyskupų uždraudė lankytis bažnyčiose, ir jie pirmieji pradėjo švęsti savotiškas slaptas Mišias.“
Vyskupas, kreipdamasis ir į persekiotojus, pareiškė: „Dvasiškai apakusiems ir arogantiškiems šių dienų Bažnyčios veikėjams, kurie niekina tradicinių Mišių apeigų lobį ir persekioja prie jo prisirišusius katalikus, galime pasakyti: „Jums nepavyks įveikti ir išnaikinti tradicinių Mišių apeigų.“ Šventasis Tėve Pranciškau, Jums nepavyks užgesinti tradicinių Mišių apeigų. Kodėl? Todėl, kad kovojate prieš kūrinį, kurį Šventoji Dvasia taip rūpestingai ir meistriškai audė per šimtmečius.“
Tikrasis paklusnumas Bažnyčioje
Spalio 13 d., atsakydamas į laikraščio The Remnant direktoriaus Michaelo Matto klausimus, vyskupas Schneideris paaiškino tikrojo klusnumo Bažnyčioje prigimtį.
„Turime tęsti [kovą], net jei kai kuriais atvejais sakome, kad šiuo metu negalime paklusti popiežiui, nes jis išleido tokius įsakymus ar nurodymus, kurie akivaizdžiai kenkia tikėjimui arba atima iš mūsų liturgijos lobį; tai visos Bažnyčios liturgija, ne jo, bet mūsų tėvų ir šventųjų, todėl turime teisę į ją“, - teigė vyskupas.
„Tokiais atvejais, net jei formaliai nepaklusime šiam popiežiui, paklusime visų laikų Bažnyčiai ir net tokiu formaliu, tariamu nepaklusnumu padarysime garbę Šventajam Sostui saugodami liturgiją, kuri yra Šventojo Sosto lobynas, bet kurią laikinai riboja ar diskriminuoja tie, kurie šiuo metu užima aukštas pareigas Vatikane.“
Spalio 28 d. interviu su LifeSiteNews direktoriumi Johnu-Henry Westenu vyskupas Schneideris grįžo prie persekiojimo temos, užsimindamas apie katakombų laikus:
„Pavyzdys, kad tikintieji ir kunigai gali būti tam tikru būdu persekiojami ir marginalizuojami tų, kurie užima aukštas pareigas Bažnyčioje, t. y. vyskupų, yra situacija, kuri buvo susiklosčiusi IV a. iškilus arijonizmui. Tais laikais dauguma pareigas einančių vyskupų persekiojo tikrus katalikus, kurie laikėsi tikėjimo Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, dieviškumu tradicijos. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, tai buvo tiesa ir tikėjimo tradicija. Todėl jie buvo išvaryti iš bažnyčių, buvo verčiami eiti į Mišias po atviru dangumi.“
„Ir mes galime susidurti su tokiomis situacijomis. Ir tai jau įvyko, ypač po Traditionis custodes pasirodymo. Yra vietų, kur žmonės tiesiogine to žodžio prasme išvaryti iš parapinių bažnyčių, kuriose [kelerius metus] su vietos vyskupo pritarimu ir pasinaudodami popiežiaus Benedikto XVI išaiškinimu [kad tradicinės Mišios yra kiekvieno tikinčiojo teisė], aukojo tradicines Mišas. Ir dabar, esant šiai naujai Traditionis custodes situacijai, kai kurie vyskupai, kartoju, tiesiogine prasme geriausius tikinčiuosius, geriausius kunigus išvaro iš bažnyčių, iš parapijų bažnyčių, tačiau parapijos bažnyčia vadinama motinine bažnyčia. Taigi šie tikintieji priversti ieškoti naujų maldos vietų, sporto salių, mokyklų salių ir t. t.“, - aiškino vyskupas.
Vyskupo teigimu, ši situacija panaši į katakombų situaciją, kurioje buvo pirmieji krikščionys. Pasak jo, tai tiesiogine prasme nėra katakombos, nes vis dar galima aukoti Mišias viešai, tačiau panašu į katakombas, nes nebegalima naudotis savo oficialiomis Bažnyčios struktūromis ir pastatais.
Ganytojas dar kartą priminė, kas yra tikrasis paklusnumas Bažnyčioje: „Turime išsiaiškinti tikrąją paklusnumo sąvoką ir prasmę. Šventasis Tomas Akvinietis sako, kad absoliutų ir besąlyginį klusnumą esame skolingi tik vieninteliam Dievui, o ne kokiam nors kūriniui, net popiežiui. Taigi paklusnumas popiežiui ir vyskupams Bažnyčioje yra ribotas paklusnumas. Kai popiežius ar vyskupai įsako ką nors, kas akivaizdžiai kenkia katalikų tikėjimo pilnatvei ir katalikų liturgijos pilnatvei – šiam Bažnyčios lobiui, tradicinėms lotyniškoms Mišioms, – jie kenkia tikėjimo grynumui, liturgijos sakralumo grynumui, kenkia visai Bažnyčiai.“
„Tuomet kaip mes galime paklusti ir prisidėti prie Bažnyčios gėrio, dvasinio Bažnyčios gėrio, savo sielų gėrio naikinimo? Prie to negalime prisidėti. Kaip galime bendradarbiauti, naikindami tikėjimo grynumą, kaip galime bendradarbiauti, mažindami šventumą, didingumą šventųjų Mišių liturgijos, kuri yra tūkstantmetė senoji tradicinė visų laikų šventųjų Mišių liturgija?“
„Tokiais atvejais mes netgi privalome – kai kuriais atvejais ne tik galime, bet ir privalome pasakyti Šventajam Tėvui, vyskupams: „Su visa derama pagarba ir meile Jums, mes negalime vykdyti šių Jūsų duodamų nurodymų, nes jie kenkia mūsų Šventosios Motinos Bažnyčios gėriui.“
„Taigi turime ieškoti kitų vietų ir vis dėlto būti tam tikru būdu formaliai nepaklusnūs, bet iš tikrųjų tokiu būdu būti paklusnūs mūsų Šventajai Motinai Bažnyčiai, kuri yra kažkas daugiau už atskirą popiežių. Šventoji Motina Bažnyčia yra didesnė už pavienį popiežių. Taigi mes esame klusnūs mūsų Šventajai Motinai Bažnyčiai. Esame paklusnūs visų amžių popiežiams, kurie skatino, gynė, saugojo katalikų tikėjimo grynumą, besąlygiškai, bekompromisiškai, taip pat per amžius gynė Mišių liturgijos šventumą ir nekintamumą“, - padrąsinimu baigė vysk. Athanasius Schneideris.
