Leninas

Vladimiro Iljičiaus Uljanovo, žinomo Lenino slapyvardžiu, vieno iš nusikalstamiausių istorijos veikėjų, mirties šimtmečio jubiliejų apgaubė pakylėta atmosfera. Jis mirė 1924 m. sausio 21 d. Maskvoje nuo parezės; gimė prieš 54 metus Simbirske, vakariniame Volgos krante. Mokyklos inspektoriaus sūnus Vladimiras Uljanovas buvo tipiškas produktas tos amžiaus pradžios Rusijos, kurioje, kaip rašė Curzio Malaparte, „smulkiaburžuazinis fanatizmas svyravo nuo marksistinio liberalizmo iki supuvusios Tolstojaus krikščionybės“ (Il buonuomo Lenin, Adelphi, 2018).

Jo jaunystę paženklino vyresniojo brolio Aleksandro, kuris 1887 m. gegužę buvo pakartas už sąmokslą prieš caro Aleksandro III gyvybę, byla. Vladimiras Uljanovas, jau pradėjęs skaityti revoliucinius veikalus, įsitikino populistų, kurie ketino pakelti valstiečius vykdydami pavyzdinius teroristinius aktus, klaidingumu. Lemtingas tada buvo jo susitikimas su rusų marksizmo tėvu Georgijumi Plechanovu (1856-1918), tremtiniu Šveicarijoje.

Leninas, Markso ir Prūsijos stratego Carlo von Clausewitzo (1780-1831) mokinys, sukūrė teoriją, kuri revoliuciją pavertė mokslu. 1895 m. rudenį Peterburge jis įkūrė revoliucines grupes vienijantį ratelį „Osvoboždenie truda“ („Darbo išlaisvinimas“), tačiau gruodį buvo suimtas ir keturiolika mėnesių praleido kalėjime bei trejus metus Sibire. 1900 m. ištremtas į tremtį, persikėlė į Miuncheną ir galiausiai į Ciurichą, kur kartu su Plechanovu ir Juliumi Martovu (1873-1923) pradėjo leisti periodinį žurnalą „Iskra“ („Kibirkštis“), skirtą komunistinei ideologijai Rusijoje skleisti. Knygoje „Ką daryti?“ (1902) jis planavo itin centralizuotą komunistų partiją, kuriai vadovautų „žmonės, kurių profesija - revoliucinis veiksmas“ (Opere scelte, Progress, 947, vol. I).

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o Leninas gyveno kukliame kambarėlyje Spiegalgasse, Ciuriche, kai 1917 m. vasarį Aleksandro Kerenskio (1881-1970) revoliucija nuvertė caro režimą. Vokietijos generalinis štabas nusprendė pasiųsti į Rusiją „raudonojo maro bakterijas“, kad sugriautų priešo kariuomenės vidaus frontą. 1917 m. balandžio 17 d. trisdešimt du revoliucijos reiškėjai, tarp jų ir Vladimiras Uljanovas, išvyko iš Ciuricho šarvuotu traukiniu į Petrogradą.   

Atvykęs į Rusiją, Leninas ragino bolševikų partiją perimti valdžią ir veikale „Valstybė ir revoliucija“ (1917 m.) išdėstė teoriją apie smurtinį valdžios užgrobimą ir proletariato diktatūrą, po kurios seks valstybės „irimas“, t. y. savaiminis perėjimas iš žemesnės į aukštesnę beklasės komunistinės visuomenės fazę.

Kai 1917 m. spalį Lenino vadovaujamai bolševikų partijai per valstybinį perversmą pavyko užgrobti valdžią, Markso „vienuoliktoji tezė“ apie Fojerbachą (1845 m.), pagal kurią filosofų užduotis yra ne pažinti pasaulį, o jį pertvarkyti, atrodė istoriškai išsipildžiusi jo asmenyje. Smurtas buvo būdas įgyti valdžią ir ją išlaikyti. 1917 m. gruodžio 20 d. Leninas sukūrė ČK – politinę policiją, kuriai patikėjo užduotį sunaikinti buržuazinę klasę. George'o Leggetto skaičiavimais, vien ČK 1917-1922 m. įvykdė 140 000 egzekucijų (The Cheka: Lenin's political Police, Clarendon Press, 1981).

ČK buvo pirmoji iš eilės organizacijų – GPU, NKVD, KGB iki dabartinės FSB – kurios tobulino savo metodus, bet iš esmės jų nepakeitė. Kita Lenino sukurta represijų priemonė buvo oponentų koncentracijos stovyklos, liūdnai pagarsėję Gulagai. Iki 1923 m. spalio mėn. jų buvo 315 su 70 000 kalinių, o tuo pat metu vyko įspūdingi politiniai procesai, kurių metu buvo pašalinta Rusijos valdančioji klasė, karininkai, aristokratai, buržuazija ir kunigai. Buvo įkalinta apie 100 vyskupų ir 10 000 stačiatikių kunigų, sušaudyti 28 vyskupai ir 1215 kunigų (Marco Messeri, Utopia e terrore. La storia non raccontata del comunismo, Piemme, 2003). Leninistinėje perspektyvoje religija, privati nuosavybė ir šeima turėjo būti išnaikintos iš pagrindų. 1917 m. gruodžio 17 d., praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo iškovota valdžia, buvo įvestos skyrybos; 1920 m. buvo įteisinti abortai; tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai tai padaryta be jokių apribojimų.

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos paskelbimas 1922 m. gruodžio 30 d. buvo Lenino triumfas. Kai po dvejų metų SSRS įkūrėjas mirė, graužiamas neapykantos, visa valdžia buvo sutelkta Stalino rankose, kuris, remdamasis savo bendražygiu ir mokytoju, vadovavo aršiai kovai su dviem frontais: Bucharino „dešiniuoju nukrypimu“ ir Trockio „kairiuoju nukrypimu“. Galiausiai Stalinas nužudė juos abu ir daugelį jų pasekėjų.

Marksizmas-leninizmas buvo Sovietų Sąjungos doktrina iki pat jos iširimo 1991 m. Net paskutiniuoju režimo etapu Michailas Gorbačiovas (1931-2022) skelbė, kad perestroikos ideologinis šaltinis yra Leninas, primygtinai teigdamas, kad reikia grįžti prie „kūrybinės leninizmo dvasios“ ir „iš naujo perskaityti“ Lenino darbus, kad būtų galima nuodugniai suprasti leninistinį metodą (La casa comune europea, Mondadori, 1989).

Tais metais „išlaisvinimo teologai“ rengė piligrimines keliones į Sovietų Sąjungą, kad pagerbtų „šventojo“ Lenino mumiją, Stalino nurodymu eksponuojamą Raudonosios aikštės mauzoliejuje. 1987 m. tėvas Clodovis Boffas, aprašydamas ilgą eilę, laukiančią pamatyti „balzamuotą didžiojo revoliucionieriaus kūną“, pavadino tai „tikro pamaldumo, autentiškos pagarbos aktu, kurį teologui nesunku paaiškinti“. Apžiūrėję mumiją, „visi procesijos dalyviai, įsmeigę akis į didvyrį, jaučiasi priversti judėti pirmyn, atsukę galvas atgal, kad nepraleistų nė lašo tos malonės akimirkos“ (Fede e perestroika. Teologi della liberazione in Urss, Cittadella, 1988).

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Lenino mitas buvo užgožtas, o tūkstančiai SSRS įkūrėjo paminklų nugriauti visoje posovietinėje erdvėje. Ukrainoje šis reiškinys įgavo tokius didelius mastus, kad buvo pavadintas Leninopadu – bene didžiausiu XX a. politinio ikonoklazmo judėjimu. Bolonijos universiteto istorikė Antonella Salomoni aprašė Lenino kulto iškilimą ir nuosmukį per jo kūno ir atvaizdų istoriją (Lenin a pezzi. Distruggere e trasformare il passato, Il Mulino, 2024).

Naujasis caras Vladimiras Putinas savo čempionu laiko Staliną, o ne Leniną, tačiau jis neišmetė Vladimiro Uljanovo iš Rusijos panteono. Balzamuotoji Lenino mumija tebėra piligrimų vieta pačioje Raudonosios aikštės širdyje, o už 35 km nuo Maskvos įsikūręs valstybinis istorijos muziejus skirtas SSRS įkūrėjui. Kas būtų pasakyta, jei po 1945 m. viešoji erdvė Romos ar Berlyno centre būtų buvusi skirta Musoliniui ar Hitleriui? Tačiau šiandien antikomunizmas ištirpo, o paties V. Putino kritikai Vakaruose jį vadina ne „komunistu“, o „fašistu“. Taigi komunizmas ir toliau skleidžia savo klaidas visame pasaulyje, o 2024 m. kovo 18 d. Lenino šmėkla lydėjo V. Putino kalbą Raudonojoje aikštėje švenčiant jo perrinkimą.

Vladimiras Leninas, gulėdamas mirties patale, pareiškė Viktorui Bedei, buvusiam vengrų kunigui ir savo bendražygiui žurnalistui Paryžiuje: „Tu žinai, kad mano liga netrukus nuves mane į mirtį, ir aš jaučiuosi apleistas begalinių aukų kraujo vandenyne. Norint išgelbėti mūsų Rusiją, to reikėjo, bet dabar jau per vėlu ką nors pakeisti: mums reikėtų dešimties Pranciškų Asyžiečių.“ (L'Osservatore Romano, 1924 m. rugpjūčio 23 d.) Lenino žodžiai, galbūt vieninteliai teisingi, kuriuos jis kada nors ištarė, išlaiko savo tragišką aktualumą Putino laikais.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.